Mums baisiai patiko tie kaulai, nors perkąsti juos buvo gana sunku. Tai yra labiausiai techninė paršavedžių demonstracinė šuolis. Aplinkui matėme ne tik jų pėdas; daugelis medžių buvo išlau­ žyti ir net išrauti su šaknimis. Nuėję toli toli, jie pamatė, kad tai ne dy­ kuma, o nuostabus kraštas, pilnas jaunų moterų ir riebių galvijų, pilnas žvėrių, kuriuos galima medžiotų ir priešų, kuriuos galima žudyti.

Taigi, ir šį kartą nebandysime trauktis. O dabar siūlau nusileisti į valgomąjį pasižvalgyti. Šiaip sau, dėl sėkmės. Na, mes ir pasižvalgėme —pro bokalų dugnus. Rytą išlipome į krantą, ir aš nusivedžiau serą Henrį ir kapitoną Gudą į mažą pirkelę Bėrėjoje, kurią vadi­ nu savo namais. Joje yra tik trys kambariai ir virtuvė, o pastatyta ji iš žalių plytų ir apdengta galvanizuotos geležies stogu.

Aplinkui puikus sodas. Jame prisodinta geriausios rūšies apelsinmedžių ir puikių jaunų mango medžių, iš kurių aš tikiuosi daug vaisių. Juos davė man botanikos sodo prižiūrėtojas. Sodą tvarko senas medžiotojas Dže­ kas, kuriam Sikukunio krašte buivolo patelė taip smar­ kiai sulaužė šlaunikaulį, kad medžioti jis daugiau ne­ begalės.

Tačiau jis gali patrypinėti po sodą. Jisai ne zulusas, o grikvas; zuluso nepaversi sodininku. Sodinin­ kavimas—ramus darbas, o zulusai ramių darbų ne­ mėgsta. Seras Henris ir kapitonas Gudas miegojo palapinė­ 35 j e, mažame apelsinmedžių gojelyje mano sodo gale, nes name neužteko vietos. Tai buvo tikrai puikus kam­ pelis: kvepėjo žiedai, ant šakų kabojo žali ir auksiniai vaisiai, nes Dųrbane įprasta matyti ant to paties medžio ir žiedus, ir žalius vaisius, ir jau prinokusius.

O uodų pas mus nedaug, nebent tik po ypatingai smarkių liūčių. Taigi, pasakosiu toliau. Priešingu atveju mano apy­ saka nusibos dar nespėjus papasakoti iki tos vietos, neil deimantas svorio netekimas mes pasiekėme Suleimano kalnus.

Sykį nutaręs keliau­ ti, aš pradėjau ruoštis kelionei. Pirmiausia pasirūpinau, kad seras Henris atliktų viską, kas reikalinga aprūpinti mano sūnui nelaimingo atsitikimo atveju.

EU e-Privacy Directive

Kadangi se­ ras Henris buvo nevietinis, o jo turtas toli už jūrų, tai juridiškai sutvarkyti reikalą susidarė šiek tiek sunku­ mų. Bet pagaliau, padedant advokatui, kuris pareika­ lavo už paslaugą dvidešimt svarų sterlingų,—toji suma man atrodė papiktinančiai didelė,—viskas baigėsi ge­ rai. Paskui aš gavau penkių šimtų svarų sterlingų čekį. Šitaip apsidraudęs, sero Henrio pavestas, nupirkau ve­ žimą ir jungą jaučių.

Pirkinys labai pavyko.

Vežimas buvo dvidešimt dviejų pėdų1 ilgio, geležinėmis ašimis, labai stiprus ir lengvas, visas iš riešuto medžio, bet ne visai naujas. Juo buvo jau važiuota į Deimantų Ka­ syklas ir atgal, tačiau, mano nuomone, nuo to jis tapo dar geresnis, nes buvo aišku, kad padarytas iš gero medžio.

Karaliaus Saliamono Kasyklos

Paprastai, jei kuri dalis būna netvirtai pada­ ryta, ar sukalta iš žalio medžio, tai pirmoje kelionėje viskas išaiškėja. Tatai buvo taip vadinamas pusiau dengtas vežimas, t. Užpakalinėje dalyje 1 Pėda — angį. Nu­ pirkau tą vežimą už šimtą dvidešimt penkis svarus ir nemanau, kad būčiau permokėjęs. Paskui nupirkau puikų jaučių jungą —dvidešimt užgrūdintų zulusiškų jaučių, kuriuos buvau nužiūrėjęs jau prieš keletą metų.

Jungas paprastai susideda iš šešiolikos jaučių, bet dėl visa ko aš paėmiau dar keturis. Zulusų jaučiai nedi­ deli ir lengvi, beveik per pusę mažesni už vadinamuo­ sius afrikanderius, naudojamus daugiausia kroviniams vežioti.

Zulusų jaučiai išsilaiko tokiose sąlygose, kur afrikanderiai išdvestų badu; su lengvu kroviniu jie nu­ eina penkias mylias per dieną, eina sparčiai ir gerai, ne taip greit nuvargsta.

Šia liga suserga jaučiai, gaudami ganytis neįprastoje stepių žolėje. Nuo jos skiepijama šitaip: įpiaunama išilgai jaučio uodegą ir įrišama į žaizdą nuo tos ligos kritusio gyvulio plaučių.

Jautis suserga, tačiau labai švelnia forma; jo uodega nukrin­ ta maždaug per pėdą nuo stimburio, bet gyvulys tam­ pa atsparus ligai.

Gali pasirodyti žiauru atimti gyvu­ liui uodegą, ypač šalyje, kur taip gausu musių. Bet geriau jau paaukoti uodegą ir taip išgelbėti jautį, negu prarasti ir uodegą, ir jautį; gi uodega be jaučio niekam nereikalinga, nebent tik dulkėms mušti. Tačiau gana keista važiuoti pasikinkius tokius jaučius ir matyti priešais save dvidešimt strampų toje vietoje, kur tu­ rėtų būti uodegos.

Tarytum gamta būtų padariusi ma­ žutę klaidą, prikabindama prie jaučių stimburių užpa­ 37 kalinius kai kurių aukštai vertinamų buldogų papuo­ šalus. Toliau turėjome pasirūpinti maistu ir vaistais. Šį klausimą reikėjo kuo rūpestingiausiai aptarti, nes vie­ nas iš pagrindinių reikalavimų buvo neapkrauti vežimą bereikalingais daiktais.

Iš kitos pusės —reikėjo paimti viską, kas buvo būtinai reikalinga. Mūsų laimei, Gu­ das, pasirodė, nusimanąs medicinoje, nes kažkada, savo karjeros pradžioje, jam teko išklausyti vidaus ligų ir chirurgijos instrukcijų kursą, iš kurio jis šį bei tą pri­ siminė. Aišku, jis neturėjo kvalifikacijos, bet, kaip mums vėliau paaiškėjo, nusimanė medicinoje ne ma­ žiau už daugumą žmonių, turinčių teisę rašyti prie sa­ vo pavardės M.

Gudas turėjo puikią kilnojamą vais­ tinėlę ir mediciniškų instrumentų komplektą. Gražu buvo žiūrėti, kai jis, mums tebesant Durbane, amputa­ vo vienam kafrui didįjį kojos pirštą. Patenkinamai išsprendus visus anksčiau minėtus klausimus, liko aptarti dar du dalykus, būtent —pasi­ rūpinti ginklais ir tarnais.

Kas liečia ginklus, tai bus geriausia, jeigu aš surašysiu tuos, kuriuos mes galu­ tinai išsirinkome iš gausios atsargos, atgabentos sero Henrio iš Anglijos ir iš mano šautuvų. Pateikiu jų są­ rašą iš savo užrašų knygelės, kur juos tada sužymėjau. Manasis buvo neil deimantas svorio netekimas taip puikiai išbaigtas, bet aš naudojausi juo ne vienoje ke­ lionėje ir esu nušovęs geroką skaičių dramblių.

Tai buvo puikus, išbandytas, pilnai patikimas šautuvas. Skaitytojas, be abejo, pa­ stebėjo, kad kiekvienos atskiros grupės ginklai buvo to paties kalibro ir tos pačios markės, kas turėjo di­ delę reikšmę, nes įgalino naudoti vienodus šovinius. Aš neatsiprašinėsiu, taip smulkiai viską aprašydamas, nes kiekvienam prityrusiam medžiotojui aišku, kokią lemiamą reikšmę ekspedicijai turi tinkama šautuvų ir amunicijos atsarga. Belieka dar pasakyti apie žmones, turėjusius ke­ liauti su mumis.

Ilgai svarstę.

Neil deimantas svorio netekimas ir vadovą radom be vargo. Jie buvo zulusai: Goža ir Tomas. Su tarnais buvo sunkiau. Reikėjo pa­ rinkti kuo drąsiausius ir labiausiai patikimus žmones, kadangi tokioje kelionėje mūsų gyvybė galėjo priklau­ 39 syti ir nuo jų elgesio.

Pagaliau suradome du —vienas jų buvo hotentotas, vardu Ventfogelis Vėjo paukštisantrasis —mažas zulusas, vardu Kyva, turįs tą priva­ lumą, kad puikiai kalbėjo angliškai.

Ventfogelį aš pa­ žinojau iš anksčiau —jis buvo vienas geriausių man žinomų grobio sekiotojų ir labai ištvermingas. Jis nie­ kad nenuilsdavo, tačiau turėjo vieną, jo tautai būdin­ gą ydą —mėgo gerti. Prileisk tik jį prie buteliuko gro­ go—baigta! Bet mes vykome į tokius, rajonus, kur smuklių nebuvo, todėl ši mažutė silpnybė neturėjo reikšmės. Suradęs šiuos du žmones, veltui dairiausi tre­ čiojo, atitinkančio mano reikalavimus.

Nutarėme išvykti be trečiojo tarno, tikėdamiesi rasią tinkamą žmogų be­ keliaudami. Tačiau kelionės išvakarėse zulusas Kyva pranešė, kad su manimi norįs pasimatyti kažkoks žmo­ gus. Tuo metu mes sėdėjome už stalo, ir, pietums pasi­ baigus, aš paprašiau jį atvesti. Tuojau įžengė labai aukštas, dailios išvaizdos, maždaug trisdešimties metų vyriškis ir, kaip zulusas, gana šviesios odos. Pasisvei­ kindamas jis kilstelėjo lazdelę, paskui pritūpė kampe ir nepratarė nė žodžio.

Keletą minučių aš nekreipiau į jį jokio dėmesio; kitaip pasielgti būtų buvusi didelė klaida. Jei jūs tuojau pat pradėtumėte pokalbį su zu- lusu, jis tikriausiai palaikytų jus pagarbos nevertu ar nežymiu žmogumi. Tokius žiedui zulusai pradeda nešioti sulau­ kę tam skubus svorio netekimas amžiaus ar nusipelnę kokį titulą.

Mane nustebino dar tai, kad jo veidas buvo man pažįstamas. Inkosis vadas matė mano veidą mūšio išvakarėse ties Isandhlvana Mažąja Ranka. Tada aš prisiminiau. Man teko būti vienu iš lordo Čelmsfordo vadovų nesėkmingame zulusų kare.

Savo laimei aš apleidau stovyklą mūšio išvakarėse. Turėjau savo žinioje keletą vežimų irf laukdamas, kol pakinkys jaučius, pradėjau kalbėtis su šiuo vyriškiu, užėmusiu kažkokias vadovaujančias pareigas čiabuvių kareivių grupėje.

Kelionė iš Keiptauno į Durbaną trunka nuo ketu­ rių iki penkių dienų, žiūrint koks laivas ir oras. Kar­ tais, jei Ist-Londono uostan negalima įplaukti, kadangi dar nebaigta nuostabioji prieplauka, apie kurią tiek daug šnekėta ir į kurią sukišta begalės pinigų, tai ke­ leiviams tenka išlaukti visą parą, kol krovinių laivai gali išplaukti iš prieplaukos pasiimti prekių. Tačiau šį kartą laukti visai nereikėjo, nes sekluma prie uosto buvo rami ir vilkikai tuojau priplaukė, vilkdami ilgą virtinę biaurių plokščiadugnių laivų, į kuriuos būdavo triukšmingai suverčiamos prekės.

Jis pareiškė man, kad abejojąs dėl stovyklos saugumo. Tada aš liepiau jam prikąsti liežuvį ir pa­ likti šį klausimą spręsti išmintingesniems už jį; tačiau vėliau prisiminiau jo žodžius.

Makumazanas yra mano kafriškas vardas, kuris reiškia žmogų, atsikeliantį vi­ durnaktį, arba mūsiškai —atsargų žmogų. Aš girdėjau, kad jūs ruošiate didelę ekspediciją toli į šiaurę drauge su baltaisiais vadais iš užjūrio.

Ar tai teisybė? Kas tau rūpi? Argi šitaip reikia kalbėti. Pasakyk viską, kad mes žino­ tume, su kuo turime reikalą. Esu zulusų kilmės, bet ne­ priklausau jų tautai. Mano gentis gyvena toli šiaurėje.

• Karaliaus Saliamono Kasyklos | PDF
• Kai aš su juo pasikalbėkiu, jis buvo buvęs - gerai - nieko neužgriuvo.
• Но когда он начал подниматься на следующую ступеньку, не выпуская Сьюзан из рук, произошло нечто неожиданное.

Zulusai paliko tą kraštą prieš tūkstantį metų, dar ge­ rokai prieš tai, kai zulusų žemėje viešpatavo Čaka. Aš neturiu kralio. Klajoju jau daugelį metų. Į zulusų kraš­ tą iš šiaurės atvykau dar vaikas. Tarnavau Sėtivajai Nkomabakosio pulke.

• "Nailing" "The Most Technical Demo Jump in the Skydiving"
•  Тебе следовало бы работать в полиции, - улыбнулся Стратмор.
• Хейл всей тяжестью своего тела придавил ее ноги, холодно следя за каждым ее движением.

Paskui pabėgau iš zulusų krašto ir atvykau į Natalį: norėjau pamatyti, kaip gyvena baltieji. Paskui kariavau prieš Setivają. Nuo to laiko ir dirbu Natalyje.

Dabar man viskas įgriso, aš noriu grįžti į šiaurę. Ne man čia gyventi. Pinigų aš nerei­ kalauju, bet esu drąsus: veltui nei vietos neužimsiu, nei maisto nevalgysiu. Aš viską pasakiau. Šis žmogus ir jo pasakojimas mane suglumino. Iš jo laikysenos supratau, kad jis aplamai sako tiesą, bet jame buvo kažkas labai skirtingo nuo visų kitų zulu­ sų, ir man pasirodė įtartina, kad jis neprašo atlygini­ mo.

Atsidūręs tokioje keblioje padėtyje, aš išverčiau jo žodžius serui Henriui bei Gudui ir pasiklausiau jų nuomonės. Seras Henris pasakė, kad aš paprašyčiau Umbopą atsistoti.

Document Information

Umbopa pakilo, nusimesdamas ilgą karišką apsiaustą, ir pasirodė prieš mus visai nuogas, išskyrus tik raištį, užvyniotą ant liemens, ir liūto na­ gų vėrinį ant kaklo. Jis atrodė labai puikiai. Nebuvau matęs dailesnio čiabuvio: šešių su viršum pėdų aukš­ čio, plačiapetis, labai gražaus sudėjimo.

Ir dabar jo oda neatrodė labai tamsi, išskyrus tas vietas, kur gilūs juodi randai žymėjo senas, ieties padarytas žaizdas. Seras Henris priėjo prie Umbopos ir pažvelgė į jo iš­ didų, gražų veidą. Matyt, Umbopa jį suprato, nes atsakė zulusiškai: — Labai gerai. Mes pasiekėme Sitandos Kralį, esantį ties Lukangbs ir Kalukvės upių santaka. Nuo Durbano iki tos vietos —daugiau kaip tūkstantis my­ lių; iš jų apie tris šimtus mylių ėjome pėsti, nes tose vietose paplitusi musė cėcė, kurios įkandimas mirti­ nas visiems gyviems padarams, išskyrus beždžionę ir žmogų.

Mes išvykome iš Durbano sausio pabaigoje, o pir­ moje pusėje gegužės jau sustojome ties Sitandos Kra- liu. Kelionėje patyrėme daugybę įvairiausių nuotykių, kurie paprastai ištinka kiekvieną Afrikos medžiotoją.

Tai yra, norint pasakyti mažiausiai, sunku užimti darbo vietą. Suprantama, komandos "Thunderstorm" yra nedidelis. Numeris niekada nesikeičia. Jei peršokimo dieną vienas iš džemperių yra nepasiekiamas, šis megztinis nenuimtas. Tas saugumas vertas savo aukso vertės. Tačiau tada stadione buvo įrengti daugiau kabelių, o pre-game show norėjo didesnės spartos parodos.

Team Thunderstorm turėjo numatyti geresnį būdą - ir jie padarė. Mes kablys pasisuka į stadioną, žemyn stendai, drožyba tiesiai. Paspaudžiame kažką panašaus į pėdų, tada iškaskite lauką, tada nusileidžia. Jis žinojo, kad gali tai padaryti - galų gale jis padarė dešimtys sėkmingų šuolių į tuščią stadioną, kol jis gavo žalią šviesą, kad prisijungtų prie komanda žaidimo dieną.

Aš padariau daug praktikos, kai toje srityje nebuvo jokių realių žaidimų. Bet aš taip pat praktikuoju kranto zonoje. Aš galėčiau kuo skristi tokiu bokšte, kaip galėčiau - kentucky svorio kritimas dirbti pasisukant - ir dirbk su Jimmy Tranter, fenomenaliu baldų treneriu naujiems džemperiamstaip pat Team Thunderstorm, kuris galutinai davė DZO ir Team Thunderstorm Organizatorius Frank Casaras, norėdamas prisijungti prie komandos žaidimo dienomis.

Jimmy turi 25 šuolių. Kai jis kalba, visi klauso ". Ši nuolatinė praktika yra gyvybiškai svarbi tokio šoko link.

Net be stulbinančių kietų pusių ir kabelių kliūčių Broncos stadione, stadiono šuoliai yra tokie legendiniai, kad jie turi savo klasifikaciją "jumping" parodoje. Klasifikavimas yra sunkumų tvarka: 1 lygis, 2 lygis, 3 lygis ir "Stadionas", kuriems reikalingi papildomi draudimai, FAA patvirtinimai, atsisakymai ir neįtikėtinas mokymų neil deimantas svorio netekimas. Tai yra tiesa dėl super- sudėtingos sąlygos sukuria stadioną. Stadiono ratlankis sukuria pūkuotą sukrėtimą, nes vėjas nukentėjo iš jo iš išorės, išsiliejus nelygiajam orui į dubenį.

Šios sąlygos nėra švelnus. Jūs galite lengvai turėti 12 mylių per valandą vėjo ant apvado ir nėra lauko vėjo, todėl per pėdų skirtumas aukštyje jūs turite didžiulį skirtumą vėjo greitis. Ir tai dažnai neil deimantas svorio netekimas skirtingomis kryptimis. Bronco stadione laikas trunka milisekundžių.