Praejus 2men pradejau palengva sportuot,tik turiu prisipazint,kad nelabai ziuriu. Šis aprašymo būdas, atsirandantis iš vadinamojo leksikalizacijos proceso tiriant skolinių etimologiją, yra laikomas teisingiausiu. Arn — Arnionys, Molėtų r. Išgirdę šituos žodžius, klierikai skirstėsi pasipiktinę ir šir­ dy džiaugdamiesi, kad tas akiplėša Variokas pagaliau palie­ ka juos šventoj ramybėj.

Vincas Mykolaitis Putinas Altoriu Sesely

Iš dalies suprantu jūsų jausmus, bet padaryčiau jums įspūdį, kad jūs quem ja usou kūnas greitai lieknas ko bijoti. Priklauso nuo to, Smitas tavęs niekaip nepriekabiaus. Turite prisiminti, kad jis pats buvo įspėjęs; ir iš tikrųjų iš trumpo jo žvilgsnio jis man atrodė išsigandusios išvaizdos žmogus. Tačiau matau, kad vėluoja, ir jei pateisinsite, pone Wilkinsai, manau, kad eisiu.

Dysonas nuėjo protingai, apmąstydamas keistą istoriją, kurią jam suteikė atsitiktinumas, ir gerai apmąstydamas rado, kad pono Wilkinso manieroje yra kažkas šiek tiek keisto, apie kurį net ne taip keista patirtų katalogas galėtų būti. Charlesas Phillippsas, kaip buvo užsiminta, buvo ryškaus mokslinio skonio džentelmenas. Ankstyvosiomis dienomis jis su dideliu entuziazmu pasinėrė į malonius biologijos tyrimus, o trumpa monografija apie mikroskopinės holoturijos embriologiją buvo pirmasis jo indėlis į diržų nuomą.

Vėliau jis šiek tiek sušvelnino savo užsiėmimų sunkumą ir apsigimė nuo lengvesnių palėontologijos ir etnologijos dalykų; jis savo salėje turėjo spintelę, kurios stalčiai buvo įdaryti grubiais titnago įrankiais, o žavingasis Fetišas iš Pietų jūros buvo dominuojanti pastaba dekoratyvinėje buto schemoje.

Plėšdamasis į svorio metimas alina titulą, jis iš tikrųjų buvo vienas įtikimiausių iš žmonių, tačiau reikalavo, kad stebuklas būtų tvarkingai įklijuotas mokslo drabužiuose, kol jis nesuteiks jam jokios naudos, o laukiškiausios svajonės įgavo tvirtą formą.

Likusioje dalyje jis didžiavosi beribiu skepticizmu; vidutinis pasakojimas apie stebuklą, kurį jis išgirdo tik su panieka, ir tikrai nebūtų priskyręs nė žodžio ar skiemens Dysono pasakojimui apie persekiotoją ir siekęs, jei auksinė moneta nebūtų pateikta kaip matomas ir apčiuopiamas įrodymas.

Jis buvo pusiau įtariamas, kad Dysonas jį primeta; jis žinojo netvarkingas savo draugo fantazijas ir savo įprotį užburti nuostabų, kad atsiskaitytų už visai įprastą vietą; ir apskritai jis buvo linkęs manyti, kad nelyginiuose nuotykiuose vadinamieji faktai pasakojime buvo labai iškraipyti. Tačiau jus nustebins išgirdęs, kad aš jus laikau vizionieriumi, o aš esu blaivus ir rimtas žmogaus gyvenimo žiūrovas.

Ši tirada paliko p. Phillipps nespausdintas; jis laikė Dysoną beviltišku ir grįžo namo apsigobęs primityviais akmeniniais rakandais, kuriuos draugas jam atsiuntė iš Indijos. Jis nustatė, kad jo šeimininkas, matydamas, kad jie ant stalo atrodo visiški neapdairumai, išvežė kolekciją į šiukšliadėžę ir pakeitė ją priešpiečiais; o popietė buvo praleista kenkiantiems tyrimams.

Praėjo ketvirta valanda, kol jis baigė gelbėjimo darbus; Phillippsas, užvaldytas pūvančių kopūstų lapų skonio, pajuto, kad jis turi pasivaikščioti, norėdamas apetitą pavakarieniauti. Skirtingai nuo Dysono, jis ėjo greitai, akimis žiūrėdamas į grindinį, pasinerdamas į mintis ir užmiršęs aplinkinį gyvenimą; ir jis negalėjo pasakyti, kuriomis gatvėmis jis praėjo, kai staiga pakėlė akis ir atsidūrė Lesterio aikštėje. Žolė ir gėlės jį džiugino, jis džiaugėsi galimybe keletą minučių pailsėti ir, žvilgtelėjęs aplink, pamatė suolą, kuriame buvo tik viena keleivė, ponia, o jai sėdint viename gale, Phillippsas užėmė poziciją.

Priėjęs prie suolo jis pastebėjo, kad jau ten esantis žmogus yra tvarkingai apsirengęs ir, atrodo, jaunas; jos veido jis nematė, nes jis buvo aptemtas akivaizdžiai svarstant apie krūmus, be to, buvo ekranuotas jos ranka; bet būtų negerai padaryti p. Phillippsas įsivaizduoja, kad jo pasirinkimą vietoje lėmė bet kokios širdies viltys; jis tiesiog pirmenybę teikė vienos ponios, o ne penkių nešvarių vaikų kompanijai, o atsisėdęs buvo panardintas tiesiai į savo bėdas.

Jis meditavo keisdamas nakvynę; bet dabar, teisminei bylos peržiūrai visose jos bylose, ramesnis teismo sprendimas jam pasakė, kad dvariškių rasė yra panaši į lapų rasę ir kad tarp jų buvo mažai, ką pasirinkti. Tačiau jis nusprendė pakalbėti su ponia. Nusikaltėlis Brownas labai šauniai ir dar griežtai, norėdamas atkreipti dėmesį į ypatingą savo elgesio neryžtingumą ir išreikšti viltį į geresnius dalykus ateityje.

Šis, jo mintyse užfiksuotas sprendimas, Phillippsas ketino keltis iš sėdynės ir išlipti, kai jį erzino išgirdęs užgniaužtas sumušimas, akivaizdžiai iš ponios, kuri ir toliau svarstė apie krūmus ir gėlynus.

Jis desperatiškai užsikirto savo lazdą ir akimirksniu būtų buvęs visiškai atsitraukęs, kai ponia pasisuktų veidu į jį ir tyliai pakerėdama atkreiptų jo dėmesį. Ji buvo jauna mergina, turinti nuostabų ir pikantišką, o ne gražų veidą, ir akivaizdu, kad ji patiria didžiausią kančią, o p.

Phillippsas vėl atsisėdo ir nuoširdžiai prakeikė savo galimybes. Riebalų nuostolis su kombucha ponia pažvelgė į jį žavinga spindinčios lazdelės akimis, kurios nematė pėdsakų, nors rankoje buvo nosinė; ji įpūtė lūpas ir atrodė, kad kovoja su kažkokiu užgniaužtu sielvartu, o visas jos požiūris buvo malonus ir įtaigus.

Ar galiu jums ką nors padaryti? Bet arbata, deja! Kaip žemėje tai gali būti? Tuomet mano brolis, kuris kai kuriais metais yra mano vyresnysis, yra auklėtojas privačioje mokykloje, esančioje atokiausiose Londono šiaurėse. Lėšų trūkumas atėmė jam universitetinio išsilavinimo pranašumus; ir neturėdamas laipsnio antspaudo, negalėjo tikėtis tokios pozicijos, į kurią teisę pretenduoti turėjo jo stipendija ir talentai. Taigi jis buvo priverstas priimti klasikinio meistro pareigas pas dr.

Mano asmeninė istorija neturi jus varginti; jei to pakaks, jei jums pasakysiu, kad pastarąjį mėnesį aš vadovavau Tootingo mieste gyvenančiai šeimai. Mano brolis ir aš visada puoselėjome šilčiausią meilę; ir nors aplinkybės, į kurias aš neturiu patekti, kurį laiką mus atitolino, vis tiek niekada nepamiršome vienas kito.

Mes galvojome, kad nebent nė vienas iš mūsų visiškai negalėtų pakilti iš ligos lovos, niekada neišleisime savaitės nepraeidami į susitikimą, o prieš kurį laiką šią aikštę pasirinkome kaip savo pasimatymą dėl savo centrinės padėties ir jos prieigos patogumas. Ir iš tikrųjų po savaitės varginančio darbo mano brolis pajuto mažą polinkį daug vaikščioti, ir mes dažnai praleidome dvi svorio kritimas saginaw mi tris valandas ant šio suoliuko, kalbėdami apie savo perspektyvas ir laimingesnes dienas, kai buvome vaikai.

Ankstyvą pavasarį buvo šalta ir vėsu; vis dėlto mums patiko trumpas atokvėpis ir aš manau, kad dažnai buvome priimami į meilužių porą, nes sėdėjome arti vienas kito, noriai kalbėdamiesi. Šeštadienį po šeštadienio mes čia susitikome vieni su kitais ir, nors gydytojas pasakė, kad tai beprotybė, mano brolis neleis gripui nutraukti paskyrimo. Tai buvo prieš kurį laiką; praėjusį šeštadienį turėjome ilgą ir laimingą popietę, atsiskyrėme linksmiau nei įprasta, jausdami, kad ateinanti savaitė bus pakeliama, quem ja usou kūnas greitai lieknas nusprendėme, kad kitas mūsų susitikimas turėtų būti, jei įmanoma, dar malonesnis.

Atvykau čia sutartu laiku, ketvirtą valandą, ir atsisėdau stebėdamas savo brolį, tikėdamasis kiekvieną akimirką pamatyti, kaip jis eina link manęs nuo tų vartų šiaurinėje aikštės pusėje. Praėjo penkios minutės ir jis neatvyko; Aš maniau, kad jis turėjo praleisti savo traukinį, ir mintis, kad mūsų pokalbis sutrumpės dvidešimt minučių, o gal pusvalandį, mane nuliūdino; Tikėjausi, kad šiandien turėsime būti tokie laimingi.

Staiga, pajudėjęs nežinau, kokio impulso, staiga apsisukau ir kaip aš galiu apibūdinti jums savo nuostabą, kai pamačiau, kaip brolis lėtai juda link manęs iš pietinės aikštės pusės, lydimas kito žmogaus. Mano pirmoji mintis, prisimenu, turėjo tam tikrą pasipiktinimą, kad šis žmogus, kad ir koks jis būtų, turėtų įsiterpti į mūsų susitikimą; Aš galvojau, kas tai gali būti, nes mano brolis neturėjo, galima sakyti, jokių intymių draugų. Tada, kai aš vis dar žiūrėjau į priekį einančias figūras, mane užvaldė kitas jausmas; tai buvo šeriančios baimės pojūtis, vaiko baimė tamsoje, neprotinga ir neprotinga, bet baisi, įsikibusi į mano širdį, kaip šaltą mirusio vyro gniaužtą.

Nepaisant to, aš nugalėjau jausmą ir tvirtai quem ja usou kūnas greitai lieknas į savo brolį, laukdamas, kol jis prabils, ir atidžiau į savo kompanioną. Tuomet pastebėjau, kad šis vyras veda mano brolį, užuot ėjęs su juo rankomis; jis buvo aukštas žmogus, apsirengęs gana įprastu būdu.

Jis dėvėjo aukštą boulingo kepurę ir, nepaisant dienos šilumos, paprastą juodą paltą, sandariai užsegtą, ir aš pastebėjau jo kelnes iš ramios juodos ir pilkos juostelės.

Veidas taip pat buvo įprastas, ir aš iš tikrųjų negaliu prisiminti jokių ypatingų bruožų ar kokių nors išraiškos gudrybių; Nors aš pažvelgiau į jį, kai jis artėjo, tačiau jo keistas veidas man nepadarė jokio įspūdžio. Atrodė, lyg mačiau gerai pagamintą kaukę. Jie praėjo priešais mane, ir mano neapsakomai nuostabai išgirdau brolio balsą, kuris man kalbėjo, nors jo lūpos nejudėjo ir akys nežiūrėjo į manąsias.

Tai buvo balsas, kurio aš negaliu apibūdinti, nors ir žinojau, bet žodžiai man atėjo į ausį, tarsi susimaišytų su plazdančiu vandeniu ir negiliu upeliu, tekančiu tarp akmenų.

Akimirką dangus ir žemė tarsi skriejo griaustinio garsu, ir aš buvau išmestas iš pasaulio į juodą tuštumą be pradžios ir pabaigos. Kai brolis praėjo pro mane, pamačiau ranką, laikančią jį už rankos, ir atrodė, kad vedu jį, ir per vieną siaubo akimirką supratau, kad tai yra kaip beformis dalykas, daugelį metų sielvartavęs kapuose.

Kūnas buvo nuluptas juostelėmis nuo kaulų, pakabintas sausas ir granuliuotas, o brolio ranką apjuosę pirštai buvo nesuformuoti, į nagus panašūs daiktai, o vienas buvo tik kelmas, nuo kurio supuvo galas. Kai atgavau savo pojūčius, pamačiau, kaip pro tuos vartus praeina du. Akimirką pristabdžiau, o tada, skubėdamas kaip ugnis į širdį, žinojau, kad joks siaubas negali likti, bet kad turiu sekti savo brolį ir jį išgelbėti, nors visas pragaras kilo prieš mane.

Išbėgau, apžiūrėjau grindinį ir pamačiau, kaip minios minios eina dvi figūros. Aš nubėgau per kelią ir pamačiau, kaip jie pasuka į tą šalutinę gatvę, ir akimirką vėliau pasiekiau kampą. Veltui žiūrėjau į dešinę ir į kairę, nes nei mano brolio, nei jo keisto globėjo nebuvo akyse; du pagyvenę vyrai ėjo žemyn rankomis, o telegrafo berniukas žaibiškai vaikščiojo švilpdamas.

Aš pasilikau siaubo akimirką, tada nusilenkiau ir grįžau į šią vietą, kur tu mane radai. Dabar, pone, ar jus domina mano sielvartas? Ponas Phillippsas, kuris nepaprastai kantriai klausėsi šios pasakos, akimirką prieš kalbėdamas dvejojo. Kaip bendraamžis padaras, aš tavęs labai gailiuosi; tu turėjai nepaprastai kentėti dėl to, ką matei, tiksliau, dėl to, ką mėgėjai pamatyti.

Nes, kaip mokslinis stebėtojas, mano pareiga yra pasakyti jums aiškią tiesą, kuri, be tiesos, taip pat turi jus paguosti. Mano brolis yra šiek tiek jaunos išvaizdos vyras; jis yra blyškus, turi mažus juodus ūsus ir nešioja akinius. Jis gana nedrąsus, beveik išsigandęs, ir nervingai žvelgia į jį iš vienos pusės į kitą.

Galvok, galvok! Tikrai jūs jį matėte. Galbūt jūs esate pripratęs šio patrauklaus ketvirčio; galbūt buvote susitikę su juo praėjusį šeštadienį. Galbūt suklydau manydamas, kad jis pasuko ta šalutine gatve; jis gali būti tęsęs, o jūs galite praleisti vienas kitą.

O, pasakyk man, pone, ar jo nematei? Ir dabar apibūdinsite asmenį, kuris, sakote, laikė brolį už rankos? Aš jums sakiau, kad jo veidas atrodė be išraiškos ar ryškių bruožų. Vargu ar jums reikia nurodyti išvadą, kurią reikia padaryti; buvote haliucinacijos auka.

Jūs tikėjotės pamatyti savo brolį, buvote sunerimęs, nes jo nematėte, ir nesąmoningai, be jokios abejonės, jūsų smegenys pradėjo veikti ir galiausiai pamatėte tik savo liguistų minčių projekciją; jūsų nesančio brolio vizija ir paprasčiausias siaubo sumaištis, įtrauktas į figūrą, kurios negalite apibūdinti.

Žinoma, jūsų broliui buvo tam tikru būdu neleidžiama susitikti su jumis kaip įprasta. Ponia rimtai pažvelgė į p. Phillippsą, ir tada akimirką jos akys atrodė beveik lyg mirksėjusios, bet jos veidas liūdnai užmaskuotas dėl dogmatiškų išvadų, į kurias mokslininkas buvo nukreiptas taip nepakenčiamai. Negaliu abejoti savo budrių pojūčių įrodymais. Be to, galbūt aš patyriau dar baisesnių išgyvenimų.

Pripažįstu jūsų argumentų galią, tačiau quem ja usou kūnas greitai lieknas turi nuojautų, kurios jos niekada neapgauna. Ji ištiesė ranką švelniu gestu ir žvilgsniu, kuris, nepaisant savęs, sužavėjo Phillippsą. Jam ištiesta ranka buvo švelni, balta ir šilta, ir, kai tam tikra painiava jis uždėjo pirštus ant purpurinės venos, jis jautėsi giliai palietęs priešais jį esantį meilės ir sielvarto reginį.

Vis dėlto turite žinoti, kad gyvi vyrai neturi negyvų rankų. Tokių dalykų neatsitinka. Žinoma, vargu ar įmanoma, kad matėte brolį su kitu džentelmenu, ir tas svarbus reikalas neleido jam sustoti. Ponia liūdnai papurtė galvą. Iš tiesų knyga pateko quem ja usou kūnas greitai lieknas mano rankas, kai išgirdau apie siaubingą avariją, kuri nutraukė Greggo karjerą.

Manau, jis vasarai paėmė kaimo namą Vakarų Anglijoje ir, kaip įtariama, įkrito į upę. Panašu, kad jūsų pokalbis deklaruoja tiek pat, o pats jūsų minėto mažo jūsų darbo pavadinimas patikina, kad nesate tuščia smulkmena. Žodžiu, jaučiu, kad galiu priklausyti nuo tavęs. Aš negaliu patikėti. Greggas buvo aiškiausio charakterio žmogus; jo privatus gyvenimas buvo labai geranoriškas; ir nors pats esu laisvas nuo kliedesių, tikiu, kad jis buvo nuoširdus ir pamaldus krikščionis.

Tikrai negalite pasakyti, kad kažkokia nepriekaištinga istorija privertė jį bėgti iš šalies? Trumpai tariant, aš turiu jums pasakyti, kad profesorius Greggas vieną rytą išėjo iš namų sveikas ir proto, ir kūno sveikata.

Jis niekada negrįžo, tačiau laikrodis ir grandinėlė, piniginė, kurioje buvo trys suverenai aukso ir šiek tiek laisvo sidabro, su žiedu, kurį jis dėvėjo įprastai, buvo rasti po trijų dienų laukiniame ir laukiniame kalvos šlaite, daugelio mylių atstumu nuo upės.

Šie gaminiai buvo pastatyti šalia fantastiškos formos kalkakmenio uolos; jie buvo suvynioti į siuntinį su šiurkščiu pergamentu, kuris buvo pritvirtintas žarna. Siuntinys buvo atidarytas, o vidinėje pergamento pusėje buvo užrašas su raudona medžiaga; veikėjai buvo neiššifruojami, bet atrodė, kad tai sugadintas kištukas.

Dabar turiu jums pateikti kai kuriuos išsamesnius savo istorijos duomenis. Aš esu statybos inžinieriaus Steveno Lally dukra, vardu, kuri buvo tokia gaila, kad staiga mirė karjeros pradžioje ir prieš tai sukaupusi pakankamai lėšų palaikyti savo žmoną ir du jos vaikus. Mano mama norėjo išlaikyti mažą namų ūkį išteklius, kurie turėjo būti neįtikėtinai maži; mes gyvenome atokiame kaimo kaime, nes dauguma būtiniausių gyvenimo dalykų buvo pigesni nei mieste, tačiau net ir tada mes buvome auklėjami kuo griežčiau.

Mano tėvas buvo sumanus ir gerai skaitomas žmogus, palikęs už jo nedidelę, bet pasirinktą knygų kolekciją, kurioje buvo geriausios graikų, lotynų ir anglų kalbų klasikos, ir šios knygos buvo vienintelis mūsų pasilinksminimas. Taip užaugome, tylūs ir darbštūs vaikai, ir laikui bėgant mano brolis apsirūpino savimi taip, kaip minėjau. Aš ir toliau gyvenau namuose; mano varginga motina tapo invalide ir reikalavo nuolatinės mano priežiūros, svorio metimas durbanville maždaug prieš dvejus metus ji mirė po daugelio mėnesių skausmingos ligos.

Mano padėtis buvo baisi; sudraskyti baldai vos užteko sumokėti skolas, kurias buvau priverstas sudaryti, ir knygas, kurias atidaviau broliui, žinodamas, kaip jis jas vertins. Buvau visiškai viena. Aš žinojau, kaip blogai buvo mokama mano broliui; ir nors aš atvykau į Londoną tikėdamasis susirasti darbą, supratęs, kad quem ja usou kūnas greitai lieknas padengs mano išlaidas, prisiekiau, amerikos svorio metimo iššūkis tai turėtų būti tik mėnuo, ir jei tuo metu negalėčiau rasti darbo, badaučiau užuot atėmęs iš jo keletą apgailėtinų svarų, kuriuos jis paleido savo vargo dienai.

Aš užėmiau nedidelį kambarį tolimame priemiestyje, pigiausią, kokį tik galėjau rasti. Aš gyvenau ant duonos ir arbatos, veltui leisdavau atsakymus į skelbimus ir veltui vaikščiodavau nurodytais adresais.

Diena sekė dieną, o savaitę savaitę, vis tiek man nesisekė, kol pagaliau mano paskirta kadencija pasibaigė ir aš pamačiau, kokia akivaizdi mano galimybė pamažu mirti iš bado. Mano šeimininkė buvo geraširdė; ji žinojo mano priemonių lieknumą ir esu tikra, kad ji nebūtų manęs išėjusi iš durų. Tada man liko pasitraukti ir pamėginti numirti ramioje vietoje. Tuomet buvo žiema, o ankstyvą popietę susikaupė tirštas baltas rūkas, kuris dieną vis labiau galimas svorio kritimas per 7 savaites buvo sekmadienis, aš atsimenu, ir namo žmonės buvo prie koplyčios.

Apie trečią valandą išlindau ir nuėjau kuo greičiau, nes buvau silpna nuo susilaikymo. Baltas rūkas tyliai apvyniojo visas gatves, ir ant plikų medžių šakų tirštas šaltis surinko stulbinančius šalčius, o ant medinių tvorų ir šaltoje žiaurioje žemėje po mano kojomis švytėjo šalčio kristalai. Aš ėjau toliau, pasukdamas į dešinę ir į kairę visiškai atsitiktinai, nesirūpindamas ieškoti gatvių pavadinimų. Atrodo, kad viskas, ką prisimenu iš vaikščiojimo tą sekmadienio popietę, yra tik sulaužyti blogo sapno fragmentai.

Sumišęs mačiau kelią, einantį per pusę miesto ir pusės šalies; pilki laukai, tirpstantys debesuotu rūko pasauliu vienoje mano pusėje, o kitoje - jaukios vilos, ant kurių sienų mirgėjo ugnies žaibas; bet visos nerealios, raudonų plytų sienos, apšviesti langai, neaiškūs medžiai ir žvilganti šalis, dujinės lempos pradeda ryškėti baltais šešėliais, nykstančios geležinkelio linijos perspektyvos po aukštais pylimais, žalia ir raudona signalinių lempų, visa tai buvo, bet akimirkos nuotraukos mirgėjo ant mano pavargusių smegenų ir jausmų, kuriuos apėmė alkis.

Dabar ir tada išgirdau greitą žingsnį, suskambančią geležiniu keliu, ir vyrai praeis pro mane gerai apsivynioję, greitai eidami vardan šilumos ir, be abejo, nekantriai numatydami žėrinčio židinio malonumą, užuolaidomis tvirtai pritraukdami apie matiniai stiklai ir jų draugų sveikinimai; tačiau ankstyvam vakarui sutemus ir artėjant nakčiai, keleivių pėstiesiems liko vis mažiau, ir aš praėjau per gatvę viena po kitos. Baltoje tyloje pasibeldžiau į dykumą, lyg eidavau palaidoto miesto gatvėmis; ir kai aš tapau silpnesnis ir labiau išsekęs, kažkoks mirties siaubas apėmė mano širdį.

Staiga, kai pasukau kampą, kažkas mandagiai manęs akcentavo po lempos quem ja usou kūnas greitai lieknas ir išgirdau balsą, klausiantį, ar galėčiau maloniai nurodyti kelią į Avon kelią. Staiga sukrėtus žmonių akcentus, aš buvau išvargintas ir jėgos pasidavė, ir aš visi susikibę ant šono vaikščiojau, verkiau, verkiau ir juokiausi iš žiaurios isterijos.

Aš buvau išėjęs pasiruošęs mirti, o perėjęs per slenkstį, kuris mane saugojo, sąmoningai tariau visoms viltims ir visiems prisiminimams; durys susisuko už manęs griaustinio triukšmu ir aš pajutau, kad geležinė uždanga nukrito ant trumpo mano gyvenimo kelio ir nuo šiol turėjau vaikščioti šiek tiek pasaulio, niūra ir šešėlio pasauliu; Aš įžengiau į pirmojo mirties akto sceną. Tada atėjo mano klajonės per miglą, baltumas, suvyniojęs viską, gatves ir tylėjusią tylą, kol tas balsas man pasakė, tarsi miriau ir gyvenimas man sugrįžo.

Po kelių minučių aš sugebėjau sukomponuoti savo jausmus, o pakilęs pamačiau, kad mane pasitiko savotiškos išvaizdos vidutinio amžiaus ponas, tvarkingai ir teisingai apsirengęs. Jūs negalite galvoti, kaip mane sunerimote. Bet ar galėčiau pasidomėti jūsų bėdų pobūdžiu? Jūs esate per jaunas kalbėti taip.

Ateik, leisk mums eiti čia žemyn, ir tu turi pasakyti man savo sunkumus. Jo elgesyje buvo kažkas labai raminančio ir įtikinančio. Mes, eidami kartu, aš jam papasakojau savo pasakojimą ir papasakojau apie neviltį, kuri mane beveik iki mirties pribloškė. Londone, leisk man pasakyti, panele Lally, nemeluoji ir nesigini; tai įtvirtinta vieta, iškastinė ir dvigubai apgaubta įdomių įmantrybių.

Kaip visada turi atsitikti dideliuose miestuose, gyvenimo sąlygos tapo nepaprastai dirbtinės; priešprieša vyrui ar moteriai, kuri užimtų audrą, nėra paleidžiamas paprastas palisadas, o subtilių sumanymų, minų ir spąstų eilutės, kurias įveikti reikia keisto įgūdžio. Jūs, savo paprastumu, mėgavotės, turėjote tik šaukti, kad šios sienos nugrimztų į nieką, tačiau jau praėjo laikas tokioms stulbinančioms pergalėms kaip šios.

Jis juokėsi genialiai. Tie, kurie žino paslaptį, negali jos pasakyti, jei taip žinotų; ji yra teigiamai tokia pati neišsakoma kaip centrinė masonų doktrina. Klausiate, ką padarėte? Jūs sutikote mane. Ateik, mes nebetversime. Aš matau, kad jūs turite savišvietą, vienintelį išsilavinimą, kuris nėra be galo žalingas, ir aš noriu savo dviejų vaikų guvernantės. Keletą metų buvau našlys; mano vardas Greggas. Aš siūlau jums mano įvardytą postą, o ar sakysime šimto metų atlyginimą? Tokia buvo mano įžanga profesoriui Greggui ir ar galite nustebti, kad prisiminimas apie neviltį ir šaltą sprogimą, kuris mane užpūtė nuo mirties vartų, privertė mane laikyti jį antruoju tėvu?

Prieš savaitės pabaigą. Buvau paskirtas į naujas pareigas; profesorius buvo išsinuomojęs seną mūrinį dvaro rūmą vakariniame Londono priemiestyje, o čia, apsuptas malonių vejų ir daržų, nuramino senovinių guobų ūžesį, kuris virto jų šakeles virš stogo, prasidėjo naujas mano gyvenimo skyrius.

Žinodamas profesoriaus profesijų pobūdį, nenustebsi išgirdęs, kad namas klestėjo knygomis; o pilnos keistų ir net siaubingų daiktų spintelės užpildė kiekvieną laisvą kampą didžiuliuose žemuose kambariuose. Greggas buvo žmogus, kurio viena mintis buvo skirta žinioms, ir aš taip pat anksčiau neužgožiau jo entuziazmo ir stengiausi įsijausti į jo aistrą tyrimams. Per kelis mėnesius aš buvau galbūt labiau jo sekretorius, nei dviejų vaikų guvernantė, ir daugelį naktų aš sėdėjau prie rašomojo stalo šviečiant tamsesniam šviestuvui, o jis, žingsniuodamas aukštyn ir žemyn gausioje, žiburio šviesoje.

Bet tarp šių blaivesnių ir tikslesnių tyrimų aš visada aptikau kažkokį paslėptą dalyką, ilgesį ir troškimą kažkokio daikto, į kurį jis nenurodė, ir dabar jis kartais išsisukdavo nuo to, ką kalbėjo, ir pereis į kerštą, įsimylėjęs man atrodė kažkokia tolima nuotykių atradimo perspektyva. Pagaliau vadovėlis buvo baigtas, ir mes pradėjome gauti spaustuvių įrodymus, kurie man buvo patikėti pirmajam skaitymui, o po to buvo atlikta paskutinė profesoriaus revizija.

Visą laiką jo nuovargis nuo faktinio verslo, kuriuo jis užsiėmė, didėjo, ir su džiaugsmingu moksleivio juoku, kai pasibaigė kadencija, vieną dieną jis man padavė knygos kopiją. Dabar būsiu laisvas gyventi dėl svetimų daiktų; Prisipažįstu, panele Lally, geidžiu Kolumbo žinomumo. Gimėte kelis šimtus metų per vėlai tam. Ak, panele Lally, patikėkite, mes stovime tarp sakramentų ir paslapčių, pilnų baimės, ir dar neatrodo, kokie būsime. Gyvenimas, patikėk manimi, nėra paprastas dalykas, jokia pilkosios medžiagos masė ir venų bei raumenų kongerijos, kurias chirurgo peilis gali padėti nuogas; žmogus yra paslaptis, kurią ketinu ištirti, ir, kol galiu jį atrasti, turiu pereiti iš tiesų per sveikstančias jūras, vandenynus ir daugybės tūkstančių metų miglas.

Žinote pamestos Atlantidos mitą; kas būtų, jei tai būtų tiesa, o man lemta vadintis tos nuostabios žemės atradėju? Džiaugsmo kupinas jausmas mane apėmė, kai apmąsčiau, kad turiu būti susijęs su juo nuotykių metu, ir aš perdegiau su chaoso geismu, nesustodamas svarstydamas, kad nežinau, ko turime nuslėpti. Kitą rytą profesorius Greggas nuvežė mane į savo vidinį tyrimą, kuriame priešais sieną stovėjo balandžių skylių lizdas, kiekvienas stalčius buvo tvarkingai paženklintas, o daugelio metų vargo rezultatai klasifikuojami keliomis pėdomis erdvės.

Ne, nieko, ką aš bandysiu. Pažiūrėk į tai;" ir jis nuvedė mane į seną biurą, fantastišką ir išblukusį kūrinį, kuris stovėjo kambario kampe. Jis atrakino priekį ir atidarė vieną iš stalčių. Čia matote seną voką su tamsiai raudonu antspaudu prieš dvidešimt metų, bet aš piešiau kelias eilutes gale; čia yra rankraščio lapas, o čia - keletas neaiškių vietinių žurnalų gabalų. Ir jei paklausite manęs kolekcijos temos, tai neatrodys nepaprasta.

Tarnaitė mergaite, kuri dingo iš savo vietos ir apie kurią dar nebuvo girdėta, vaikas, turėjęs nuslysti senus kalnuose dirbančius senolius, kai kurie keistuoliai rašė ant kalkakmenio uolos, vyras nužudytas keisto smūgio. Taip, kaip jūs sakote, visa tai yra paruoštas paaiškinimas; mergina galėjo pabėgti į Londoną, Liverpulį ar Niujorką; vaikas gali būti nenaudojamo veleno apačioje; o uolos raidės gali būti tuščios valkatos užgaidos. Taip, taip, aš visa tai pripažįstu; bet žinau, kad laikau tikrąjį raktą.

Apačioje buvo atsekti daugybė nenumaldomų personažų, panašių į pleištus ar durklus, keistų ir svetimų, kaip hebrajų abėcėlė. Laikiau jį iki šviesos ir nustebęs pamačiau ant antspaudo pakartotus ant popieriaus esančius personažus. O ant kalkakmenio uolos žymės buvo padarytos prieš penkiolika metų su raudona medžiaga.

Antspaudo simboliai yra bent keturi tūkstančiai metų. Manęs nevedė atiduoti savo gyvenimą praktiniam pokštui. Aš labai kruopščiai išbandžiau šį klausimą. Tik vienas asmuo, be manęs, žino tik apie to juodojo ruonio egzistavimą. Aš pasakiau. Galbūt niekada negalėsiu pasakyti, kokios paslaptys čia slypi sprendime; keletas neaiškių užuominų, kaimo tragedijų kontūrai, keli ženklai, padaryti ant raudonos žemės ant uolos ir senovinis antspaudas. Keistas duomenų rinkinys, į kurį reikia kreiptis? Pusė tuzino įrodymų ir dvidešimt metų, kol buvo galima surinkti tiek daug; ir kas žino, kas miražas ar terra incognita gali būti už viso to?

Pažvelgiu į gilius vandenis, panele Lally, o žemė anapus gali būti tik migla. Bet vis tiek manau, kad taip nėra, ir keli mėnesiai parodys, ar aš teisus, ar ne. Aš pati visiškai nesuvokiu fantazijos ir turėjau pagrindo gerbti profesoriaus intelekto tvirtumą; tačiau stalčiaus turinyje mačiau tik fantazijos medžiagą ir tuščiai bandžiau įsivaizduoti, kokią teoriją būtų galima pagrįsti prieš mane įdėtais fragmentais. Iš tikrųjų galėjau atrasti tai, ką girdėjau ir mačiau, tik pirmąjį ekstravagantiško romano skyrių; ir vis dėlto giliai širdyje degiau smalsumu ir diena po dienos nekantriai žvelgiau į profesoriaus Greggo veidą, norėdamas sužinoti, kas turėtų nutikti.

Žodis atėjo vieną vakarą po vakarienės. Aš pastebėjau jo žvilgsnį jo akyse ir pamaniau, kad šis staigus žingsnis turėjo tam tikrą ryšį su mūsų prieš tai buvusiomis keliomis dienomis trunkančiu pokalbiu. Visa kita liks čia mums sugrįžus. Aš atostogavau, - tęsė jis man šypsodamasis, - ir man nebus gaila, kad kurį laiką buvau mesta nuo senų kaulų, akmenų ir šiukšlių.

Dienos prabėgo greitai; Aš mačiau, kad profesorius visi virpėjo nuo nuslopinto jaudulio, ir aš galėjau menkai įskaityti jo žvilgsnio norą, kai palikome senus dvaro rūmus už savęs ir pradėjome savo kelionę. Mes išsiruošėme dienos viduryje, o vakaro sutemoje mes atvykome į mažą kaimo stotį. Buvau pavargęs ir susijaudinęs, o važiavimas per juostas atrodo svajonė.

Pirmiausia apleistos užmiršto kaimo gatvės, o aš išgirdau profesoriaus Greggo balsą, kalbantį apie Augustano legioną ir ginklų susidūrimą bei visą didžiulę pompą, kuri sekė erelius; tada plačioji upė plaukė į potvynį, o paskutinis žiburys tamsiai žvilgėjo geltoname vandenyje, plačios pievos ir balti kukurūzų laukai, o šlaite tarp kalvų ir vandens vingiuojanti gilioji juosta.

Pagaliau pradėjome kilti, o oras retėjo; Pažvelgiau žemyn ir pamačiau, kaip gryna balta rūkas seka upės kontūrus kaip drobulė, o neaiški ir šešėlinė šalis, vaizduotė ir fantazija apie banguojančias kalvas ir kabančius miškus bei pusiau formos kalvų kontūrai už jos, stovi toli.

Mes pamažu montuodavome vežimėlio pavarą, tada man ateidavo vėsus kvapas ir puikios medienos, buvusios virš mūsų, kvapas; Atrodė, kad klaidžiojau giliausioje jos gelmėje, ir pasigirdo verdančio vandens garsas, žalių lapų kvapas ir vasaros nakties kvapas. Vežimas pagaliau sustojo, ir aš vos galėjau atskirti namo formą, kai laukiau akimirkos prie stulpinės verandos; o likusi vakaro dalis atrodė kaip svajonė apie keistus dalykus, kuriuos riboja didžiulė miško, slėnio ir upės tyla.

Kitą rytą atsibudęs ir pažiūrėjęs pro didžiojo senamadiško stiliaus lanko langą, po pilku dangumi pamačiau šalį, kuri vis dar liko paslaptinga. Ilgas, gražus slėnis, kurio upė vingiuota į apačią ir iš apačios, vidury matymo perėjo viduramžių skliautuotu ir apvirtusiu akmeniu tiltu, akivaizdžiai matosi kylanti žemė ir miškai, kuriuos mačiau tik šešėlyje. Ankstesnė naktis atrodė žavi, o minkštas oras, įkvėptas į atidarytą stiklą, nebuvo toks, koks vėjas. Žvelgiau per slėnį ir už jo ribų kalva sekė ant kalvos kaip banga ant bangos, o štai rytinis oras iš senovės pilkos sodybos kamino vis dar pakilo silpnai mėlynas dūmų stulpas, ten buvo tvirtas aukštis, vainikuotas tamsiomis eglėmis.

Bet visų riba buvo puiki kalnų siena, plati vakaruose ir pasibaigianti kaip tvirtovė su staigiu būdai numesti svorį krūtyje ir kupranugariu debesiu, skaidriu prieš dangų.

Mačiau, kaip profesorius Greggas ėjo aukštyn ir žemyn terasos keliu po langais, ir buvo akivaizdu, kad jis laisvės prasme džiaugiasi, ir mintis, kad kurį laiką jis atsisveikino su užduočių atlikimu. Kai aš prisijungiau prie jo, jo balsas pasigirdo, kai jis nurodė slėnio valtį ir upę, kuri vingiavo po nuostabiomis kalvomis.

Cistitas 14 metų

Jūs nepamiršote stalčiaus, kurį jums parodžiau, panele Lally? Ne; ir jūs atspėjote, kad atvykau čia ne tik dėl vaikų ir gryno oro? Ir tada turiu dar vieną priežastį: prieš daugelį metų atsitiktinė laikraščio pastraipa atkreipė mano dėmesį ir akimirksniu sutelkė klaidingas mintis ir pusiau susiformavusius fantazijas, susijusias su daugybe dykinančių ir spekuliuojančių valandų, į tam tikrą hipotezę.

Iš karto pamačiau, kad trypiau plona pluta; mano teorija buvo laukinė ir fantastiška kraštutiniu atveju, ir aš nė už ką nesu parašiusi jos užuominos publikuoti. Bet aš maniau, kad tokių mokslininkų kaip aš būrys, vyrai, žinantys atradimo eigą ir žinantys, kad džino rūmuose liepsnojančios ir liepsnojančios dujos kadaise buvo laukinė hipotezė; Pamaniau, kad su tokiais vyrais galėčiau pakenkti savo svajonei - sakykime Atlantidai, filosofo akmeniui ar jums patinkančiam dalykui - be pajuokavimo pavojaus.

Radau, kad smarkiai klydau; mano draugai tuščiai žiūrėjo į mane ir vienas į kitą, ir aš mačiau jų gailestį ir įžūlų panieką jų žvilgsniais. Vienas iš jų kitą dieną pasikvietė mane ir užsiminė, kad mane tikriausiai kamuoja pervargimas ir smegenų išsekimas. Manau, kad ne;' ir aš jį parodžiau su šiek tiek karščio išvaizda. Nuo tos dienos aš pažadėjau, kad niekada nešnibždėsiu savo teorijos pobūdžio nė vienai gyvai sielai; niekam, išskyrus save, aš niekada neparodžiau to stalčiaus turinio.

Galų gale, aš galiu sekti vaivorykštę; Mane galėjo suklaidinti atsitiktinumo žaismas; bet kai stoviu čia mistiškoje tyloje ir tyloje tarp miškų ir laukinių kalvų, aš labiau nei bet kada esu įsitikinęs, kad man kvapas įkaitęs.

Visa tai mane stebino ir jaudino; Aš žinojau, kaip įprastame darbe profesorius Greggas žingsnis po žingsnio judėjo, išbandydamas kiekvieną žingsnį ir niekada nesivargino tvirtindamas neturėdamas neįmanomų įrodymų. Vis dėlto aš labiau atsiribojau nuo jo žvilgsnio ir jo tono veržlumo, nei nuo ištarto žodžio, natūraliai deginti pilvo riebalus jis vis mąstė turėdamas beveik neįtikėtino nuolatinio su juo regėjimą; ir aš, kuris šiek tiek vaizduotės atžvilgiu buvo skeptikas, įsižeidęs dėl nuostabaus užuominos, negalėjau padėti paklausti savęs, ar jis puoselėja monomaniją, ir atsisakyti šio vieno dalyko visų kitų savo mokslo metodų.

Nepaisant to, šis paslaptingumo vaizdas, stebinantis mano mintis, visiškai pasidavė šalies žavesiui. Virš išblukusio namo ant kalvos šlaito prasidėjo didysis miškas; ilgą tamsią liniją, matomą iš priešingų kalvų, besitęsiančią virš upės daugelį mylių iš šiaurės į pietus ir šiaurėje leidžiančią į dar laukingesnes šalis, nevaisingas ir laukines kalvas bei nugrimzdusią bendrą žemę, visai keistą ir neaplankytą teritoriją, ir anglams labiau žinomas nei pati Afrikos širdis.

Kelių stačių laukų plotas atskirta namą nuo medžio, o vaikai su malonumu sekė manimi ilgas poželdinimo alėjas, tarp sklandžiai spindinčių buko sklandžiai išplatėtų sienų, į aukščiausią medžio tašką, iš kur vienas atrodė. Šioje vietoje aš sėdėjau ant šiltos saulės apšviestos velėnos, kuri pažymėjo Romos kelio taką, o du vaikai lenktyniavo dėl gervuogių, augusių čia ir ten, krantuose. Čia, po gili mėlynu dangumi ir dideliais debesimis, besisukančiais kaip senieji galonai su pilnomis burėmis, nuo jūros iki kalvų, klausydamasis šnabždamo didžiojo ir senovinio medžio žavesio, gyvenau vien tik malonumui ir tik prisiminė keistus dalykus, kai grįšime į namus, ir surasdami profesorių Greggą, jis arba užsidarė mažame kambaryje, kuriame studijavo, arba dar paguldė terasą į kantrų ir entuziastingą ieškotojo žvilgsnį.

Vieną rytą, praėjus maždaug aštuonioms ar devynioms dienoms po mūsų atvykimo, pažvelgiau pro savo langą ir pamačiau, kaip visas kraštovaizdis persimeta prieš mane. Debesys žemai paniro ir paslėpė kalną vakaruose, o pietinis vėjas lietų varė slenkančiais stulpais į viršų slėniu, o maža brookletė, sprogusi žemiau namo esančioje kalvoje, dabar siautėjo, raudona srovė leidosi į upę.

Mes buvome priversti laikytis prigludę prie durų, o kai buvau prižiūrėjęs savo mokinius, atsisėdau ryto kambaryje, kur bibliotekos griuvėsiai vis dar apsunkino senamadišką knygų spintą. Aš mokėjau pakankamai lotynų kalbos, kad galėčiau pereiti per paprastą sakinį, ir svorio metimas per 5 dienas pasinėriau į keistą faktų ir išgalvotų mišinį; šviesa, šviečianti šiek tiek pasaulio erdvės, už miglos, šešėlio ir siaubingų formų.

De hominibus nihil aliud illi præferunt quam figuram, ab humano ritu prorsus exulant, oderunt deum lucis. Stridunt potius quam loquuntur; necx nec necine sine horrore auditur. Lapide quodam gloriantur, quem Hexecontalithon vocant, dicunt enim hunc lapidem sexaginta notas ostendere. Niekas jų neturi bendro su žmonėmis, išskyrus veidą, o žmonijos papročiai jiems quem ja usou kūnas greitai lieknas visiškai keisti; ir jie nekenčia saulės.

Jie labiau šnypščia, o ne kalba; jų balsai yra šiurkštūs ir jų nereikia išgirsti be baimės. Jie gali pasigirti tam tikru akmeniu, kurį vadina Systystone; nes jie sako, kad jame rodoma šešiasdešimt simbolių. Kai dienos metu pamačiau profesorių Greggą, papasakojau jam apie savo radimą knygų spintelėje ir apie fantastiškas šiukšles, kurias buvau skaitęs.

Mano nuostabai, jis pažvelgė į mane išreikšdamas didelį susidomėjimą. Ak, tai yra ištrauka, ar ne. Kitą dieną profesorius paskambino man atvykti studijuoti. Radau jį sėdintį prie stalo, pilnoje lango šviesoje, labai atidžiai apžiūrinėjant padidinamuoju stiklu. Ši taurė yra gana gera, bet ne quem ja usou kūnas greitai lieknas kaip mano senoji, kurią palikau mieste.

Acta Linguistica Lithuanica

Ar norėtumėte pats išnagrinėti daiktą ir pasakyti, kiek personažų jame supjaustyta? Aš paėmiau antspaudą ir, laikydamas jį iki šviesos, po vieną patikrinau groteskiškus durklo formos ženklus.

Nesąmonė; tai neįmanoma. Šitai ir sudaro jo knygų idėjinį pagrindą. Jisai žinojo taip pat, kad jo romano vyriausi personažai nėra tipiški, kad jie tėra iš atskirų grupių išsiskirią individai, o gal ir iš­ imtys; autorius sutinka juos laikyti ir tūleriopo negalavimo simptomais. Bet ar ne išimtys gyvenime dažniausiai mus kliu­ do?

quem ja usou kūnas greitai lieknas svorio metimas 32 m

Ar ne iš išimčių geriau suprantame dėsnį, ar ne iš simp­ tomų pažįstame ligą? Be to, ir grynai meniški sumetimai palenkė autorių imti savo veikalui medžiagos iš dvasiškių luomo.

quem ja usou kūnas greitai lieknas l lizinas svorio netekimas

Kaip tapytojas ieško savo paveikslam jo kūrybinį pajėgumą žadinančių mo­ delių, įdomių veidų ir peizažų, taip lygiai ir apysakininkas renkasi atkurti tokį gyvenimą ir tokius žmones, kurie duotų jam įdomių situacijų, įspūdingų konfliktų ir drąsių galimy­ bių. Tokis ir yra kunigo gyvenimas.

Čia kiekvieną širdies pajudėjimą, kiekvieną sąžinės refleksą, kiekvieną pagaliau veiksmą vertina daug griežtesni dėsniai, Dievo vardu uždė­ ti, o žmonių sankcionuoti. Autorius būtų laimingas, jeigu šiuos sumetimus jo knygos bent iš dalies pateisintų. Nica, m. Krūptelėjęs jis atmerkė akis ir valandėlę negalėjo susivokti kame esąs. Buvo lygiai 5 valanda šalto rudeninio ryto. Pro langą sroveno šėma, ūkanota priešsaulėtekio šviesa.

Siauras, bet nuostabiai ilgas kambarys sken­ dėjo dar šešėliuose. Tačiau Liudo kaimynai, taip pat kaip ir jisai pažadinti negailestingo skambalo, jau spurdėjo kiek­ vienas prie savo lovos, ir netrukus subarškėjo metaliniai di­ džiulės prausyklos kranai.

Ak, juk tai seminarija! Liudas dar tebekovojo su paskutiniu nutraukto miego antplūdžiu, bet jo artimiausias kaimynas Jonas Variokas, kuris paprastai pamesdavo lovą vienas iš paskutiniųjų, jau buvo pakilęs ir praeidamas negailestingai nuplėšė nuo jo antklodę.

Vasaris šoko iš lovos ir ėmė pasku­ bomis rengtis. Staiga jis atsiminė, kad šiandien ir diena ne­ paprasta. Šiandien štai jie baigia ilgas, 5 dienų rekolekcijas ir pirmą kartą užsivilks sutanas. Šita mintis nuvėrė Liudą Vasarį nuo galvos iki kojų, ir jis pasijuto pagautas iškilmin­ gos to ryto nuotaikos, taip pat kaip ir kiti jo draugai. Tuo 29 tarpu visi jie rengėsi dar trumpais, gimnazistiškais savo dra­ bužiais, nes sutanas apsivilks tiktai po meditacijos, eidami klausyti šventų mišių ir pirmą kartą po rekolekcijų priimti šventosios Komunijos.

Greit nusiprausęs ir apsitaisęs, Liudas Vasaris, drauge su ki­ tais skubesniais, spruko į sodą per kelias likusias iki skambučio minutes atsigauti tyru oru ir galutinai nusiblaškyti miegų. Jis, dar tik porą savaičių išbuvęs šituose mūruose, jau suspėjo pri­ sitaikyti prie seminarijos gyvenimo tempo ir tapti vienu rateliu to didžiulio mechanizmo, kur visą gyvenimą skirsto laikro­ džio rodyklė ir kietas negailestingas skambalo garsas.

Mokslo metu, paprastomis dienomis, penktą valandą de­ vyni skambalo smūgiai keldavo juos iš miego. Po pusvalan­ džio 3 skambalo smūgiai šaukdavo juos į koplyčią rytmeti­ nėm maldom ir meditacijai. Prarasti svorio netekimas app android septintą valandą skam­ bindavo mišiom. Iki aštuntos jie turėdavo pavalgyti pusryčius ir dar kartą atlankyti SanctissimumK Nuo 8 iki 12 kas va­ landa 3 skambalo smūgiai apreikšdavo pamokos pradžią ir galą.

Po 15 minučių skam­ bindavo pietums. Po pietų jie vėl lankydavo Sanctissimum. Iki 2 valandos būdavo laisvas laikas - rekreacija. Antrą va­ landą vienas skambalo smūgis pranešdavo silentium12, kuris trukdavo iki 4 valandos ir būdavo skirtas darbui.

I 30 5 skambalo smūgiai vėl juos paleisdavo pertraukai, o po pusvalandžio tas pats skambalas sušaukdavo darbui. Šią pamoką dažnai pakeisdavo koplyčia ir rąžančius. Pusiau septintą valandą 5 skambalo smūgiai šauk­ davo juos vakarienės.

Pavalgius lankymas Švenčiausio ir rek­ reacija - pusę valandos žiemos metu bendrojoj salėj, o pa­ vasario metu, kol dar šviesu, sode. Čia pat dvasios tėvas paskaitydavo ryt ryto meditacijos punktus. Po vakarinių maldų ligi 9 valan­ dos būdavo sacrosanctum silentium, didelis susikaupimo lai­ kas, skirtas dvasios skaitymui ir darbui. Devintą valandą 9 skambalo smūgiai pranešdavo darbo dienos galą. Tada jie dar kartą trumpai lankydavo Švenčiausią ir eidavo gulti.

Prieš užmiegant seminarijos regulos ir dvasinio gyvenimo vado­ vų jiem buvo patariama prisiminti rytdieninės meditacijos turinį, kurį buvo girdėję koplyčioj.

Ta geležinė dienotvarkė turėjo šiokių tokių variantų. Ne mokslo dienomis ir šventadieniais jie keldavosi 6 valandą, 11 vai. Advento metu jie eidavo į ankstyvąsias rarotas, o gavėnioj - į be galo ilgus Graudžiuosius verksmus, ku­ riuos giedodavo kartu su visa bažnyčia.

Ketvirtadieniais, tuoj po pietų, iki 5 vai. Pietum tą dieną duodavo kopūstų. Šeštadie­ niais jie eidavo išpažinties, o po vakarinių maldų būdavo dvasios tėvo konferencija. Kiekvieno mėnesio pradžioj jie laikydavo vienos dienos rekolekcijas, o pradžioj ir pabaigoj mokslo metų, gavėnioj ir prieš šventimus rekolekcijos truk­ davo dienas.

Liudas Vasaris, vos porą savaičių išbuvęs seminarijoj, vi­ so to režimo dar nepatyrė, bet per tą laiką jau visai pripra­ to prie skambalo balso ir, išgirdęs jį, kildavo ir plaukdavo su visa srove išsiliejusių į koridorių klierikų ten, kur tas balsas šaukdavo. Lig šiol jis negalėjo priprasti tik keliamas iš miego, ir tas ankstybasis skambalo balsas jam vis dar būdavo kaip ir koks netikėtas nelauktas smūgis, nutrau­ kiąs smagiausią jo miego dalį.

Ypač pirmomis dienomis jis keldavosi nenoromis, iš lengvo svaigstančia galva ir per rytmetinę meditaciją neužmigdavo tik dėl to, kad jautėsi esąs naujokas.

Liudas jau antrą kartą buvo bežingsniuojąs aplink didoką seminarijos sodą, kai 3 skambalo smūgiai quem ja usou kūnas greitai lieknas jį atgal, ir jis drauge su kitais tekinas leidosi į koplyčią, kad nepasivė­ lintų poteriam. Koplyčioj kiekvienas kursas turėjo savo vie­ tą, ir kiekvienas klierikas žinojo, į kurį suolą jam reikia eiti. Vasario alfabetiška vieta buvo paskutiniame suole. Koplyčia buvo menkai apšviesta ūkanoto, pro grotuotus langus besiskverbiančio rudens ryto ir dviejų žvakių: vie­ nos prie dvasios tėvo ir vienos prie skaitančio maldas klie­ 32 riko klaupkos.

Prieš altorių raudonoj taurelėj silpnai mir­ gėjo aliejinė lempa. Šita koplyčia iš pirmos dienos padarė Liudui Vasariui neiš­ dildomo įspūdžio. Visados švariai laikoma, tyli ir paslaptin­ ga, ji su savo apvalai suskliaustomis lubomis, su mažučiu altorium, su suolų eilėmis, su klausykla ir vargonais buvo tikra viso seminarijos gyvenimo širdis.

Į ją kuone 10 kartų per dieną įplaukdavo ir išplaukdavo tų gyvenimo nepaži­ nusių, bet gyvenimą gydyti besirengiančių jaunuolių banga. Ir tik joj buvo priežastis ir pateisinimas to kieto gyvenimo, kurį jie tuose mūruose leido, išsižadėdami greiti būdai prarasti vidinius šlaunų riebalus laisvės, jau­ natvės ir visų pasaulio vilionių.

Liudui Vasariui iš pirmos dienos ypač į akį krito ant iš­ gaubtų koplyčios sienų iš abiejų pusių nupiešti šv. Aloyzo Gonzagos ir šv. Stanislovo Kostkos didesni už natūralų dydį paveikslai. Tai buvo dvasiškos jaunuomenės, klierikų šven­ tieji globėjai. Ir tyliomis dienos valandomis, kuomet koply­ čia būdavo tuščia, ir svirduliuojančioj žvakių šviesoj, kada ji būdavo pilnutėlė dvasiškus pratimus atlikinėjančių sutonuotų jaunuolių, tie du keistai išlinkę šventieji su sutanomis ir kamžomis, nekaltais veidais ir aureolių apsuptomis galvo­ mis, būdavo apgaubti kažko nesuprantamo, mistiško, pa­ slaptingo.

Liudas Vasaris, įsižiūrėjęs į tuos didžiulius paveiks­ lus, visados pajusdavo gilios pagarbos, bet taip pat ir prieta­ ringos baimės jausmą. Jisai dažnai įsivaizduodavo, kaip tai būtų baisu, jeigu reiktų jam nakčia vienam pasilikti šitoj apy­ tamsėj koplyčioj, tų dviejų didelių, nebylių, šventų jaunuo­ lių draugystėj.

Mėgdamas save jaudinti tokiais vaizdais, jis 33 tarsi jautė, kokių didelių dvasios sukrėtimų teks jam ilgai­ niui patirti šitoj pačioj koplyčioj, tų pačių šventųjų akivaiz­ doj.

Ir jau daugeliui metų praslinkus, kada Liudo Vasario gy­ venimas pakrypo visai kitomis vėžėmis, šita koplyčia ir šitie šventieji kartas nuo karto rodydavosi jam sapnuose, primin­ dami naivų, tyrą jaunatvės pasišventimą ir idealizmą.

Visas maldas tada seminarijoj skaitydavo lotyniškai su len­ kiškais įterpimais, o meditacijų punktus lenkiškai. Konfe­ rencijas taip pat sakydavo lenkiškai. Liudas nei tų maldų, nei tų konferencijų iš pradžios nesuprato. Dėl to šios pir­ mosios rekolekcijos jiem, aspirantam lietuviam, buvo dau­ giau laisvo mąstymo ir svarstymo laikas, negu tikrosios re­ kolekcijos. Tiktai vieną konferenciją dvasios tėvas jiem pa­ sakė lietuviškai. Šitoj konferencijoj jis išdėstė kunigo pašaukimo kilnumą ir motyvus, kurie juos galėjo patraukti į seminarijos sienas.

Tada Liudas Vasaris jais galvos sau daug nekvar­ šino. Taip reikėjo, kitaip nebuvo galima - ir tiek. Tik po daugelio metų, kai jisai atsistojo savo gyvenimo pusiaukelėj ir kryžkelėj, kur pašaukimo klausimas buvo jau nebe teore­ tiško svarstymo objektas, bet širdies krauju aplieta gyveni­ mo žaizda, tik tada jam galutinai paaiškėjo j seminariją sto­ jimo motyvų vertė.

Jie nebuvo žemi nei karjeristiški, bet jie taip pat nedaug ką bendra turėjo ir su tikraisiais tiesiogi­ niais kunigavimo uždaviniais: pastoracija, apaštalavimu, Kristaus mokslo skleidimu, dvasiniu tobulėjimu Tėvų no­ ras, žinoma, nusvėrė daug. Liudas jau nuo pat mažens buvo skirtas leisti į kunigus. Pabaigęs 5 klases, jis, tylus ir klusnus 34 16 metų jaunuolis, nė mėginti nemėgino priešintis geleži­ nei, visa nulemiančiai tėvo valiai ir tylios numesti svorio vidinės šlaunies riebalai motinos norui.

Bet tai jam nebuvo sunku, nes ir kiti, tik jam pačiam žinomi sumetimai lenkė jį į seminarijos pusę. Mokinių tarpe, net ir žemesnėse kla­ sėse, tuo metu buvo pasireiškęs didokas patvirkimas.

Ypač du quem ja usou kūnas greitai lieknas pasibaisėjimu sukrėtė Liudo sielą. Vienas jo draugas kartą iš bažnyčios parsinešė Komuniją reikalauti ste­ buklo ir įrodyti, kad joje nesą Dievo. Dėl to gimnazijoj ir visame mieste kilo negirdėtas skandalas, plačiai nuaidėjęs visoj apylinkėj.

Kiekvienam gimnazistui ta proga iš quem ja usou kūnas greitai lieknas tė­ vų ir giminių teko prisiklausyti aimanų, bauginimų ir grasi­ nimų daugiau negu reikia. Bet štai netrukus po to antras Liudo draugas nusišovė, susirgęs Veneros liga, netekęs, kaip jis sakėsi savo raštely, gyvenimo tikslo ir kad gyventi esą nusibodo. Šitie du įvykiai, kaip du likimo pirštai, Liudo są­ žinėj kažkodėl atsikreipė į jį patį.

Taip, jis buvo dar tikįs ir Komunijos už nieką pasauly nebūtų išdrįsęs išniekinti. Bet abejonių turėjo. Juk jis vis dėlto buvo laikomas patikimu ir pažangiu draugu.

Jis priklausė vienai slaptai lavinimosi kuo­ pelei, kur buvo aiškinamas pasaulio atsiradimas, evoliucija, dar šis tas iš gamtamokslio visai kitaip, negu moko Bažny­ čia.

Taip bent jam atrodė. Jisai ėjo į religinį krizį ir tikėjimo netekimo kelią. O turimas dar tikėjimas ir tėvų auklėjimo įtaka šaukė jį gelbėtis. Be to, tai buvo dar jo lytinio brendimo metai. Jis gaudavo iš vieno savo draugo 35 pasiskaityti pseudomediciniškų brošiūrų, kuriose tie klausi­ mai ir laukią jaunuolio pavojai buvo atvaizduoti perdėtai ir efektingai.

Daugybė jam žinomų pavyzdžių iš mokinių elge­ sio ir pagaliau draugo nusižudymas tarsi patvirtino tuos išve­ džiojimus ir darė gyvenimą juodą, purviną, bjaurų. Jam kar­ tais atrodydavo, kad jis pats jau stovi ant bedugnės krašto. Iš kitos pusės - jaunuoliškas idealizmas, entuziazmas, dide­ lių darbų noras. Ir Liudą Vasarį tada jau buvo pagavusi pir­ moji patriotizmo banga. Dirbti Lietuvai! Ką dirbti? Rašto darbais jis jau buvo pasižymėjęs klasėje.

Jis šį tą jau buvo bandęs ir taip sau. Artimesnieji draugai apie jį šį tą jau žinojo ir tikėjosi. Šitos poemos įspūdis jį pavergė ir užbūrė. Maironis jam tapo milžinu, dievaičiu, idealu.

O Maironis - kunigas! Paskutiniųjų atostogų metu Liudui teko būti vieno savo giminaičio, ką tik įšvęsto kunigu, primicijose. Kiek čia buvo džiaugsmo, kiek lietuviškų dainų, kiek kalbų! Paėmė jį jau­ nasis kunigas už rankos, ir jiedu valandėlę vaikščiojo sodo takeliais. Girdėjau, kad jau tėvas į seminariją rengiasi vež­ ti? Daug ką perdeda. Nėr taip baisu, kaip sako tie, kurie ten niekados nebuvo. Važiuok, brolyti, neapsigausi. Lietuvai reikia darbininkų. Kovosime su rusais ir lenkais.

Rašysime, leisime laikraščius, knygas, steigsime draugijas. Štai šis garbiniuotas, skardžiabalsis, sveikata ir gyvybe trykštąs raudonikis jau buvo išvertęs ir išleidęs vieną knygelę. Anas tyrinėjąs Lietuvos istoriją, anas gi, aukštas liesas blondinas, gerai pažįstąs literatūrą ir rašąs kritikos straipsnius, o šitas ilgaplaukis gražuolis turįs nemažą beletristo talentą. Liudas nudžiugo. Vadinasi, teisybė! Štai kur išganymas! Jis jau žinojo, kad beveik visi didžiausi lietuvių literatūros vardai priklauso kunigam.

quem ja usou kūnas greitai lieknas svorio metimo balanso lenta

O štai dar kiek jų priaugančių! Ir jau po daugelio metų, kai Liudo Vasario gyvenimas pakry­ po kita linkme, jis, prisimindamas šitą sceną sode ir tuos daug žadančius klierikus, karčiai nusišypsodavo: garbiniuo­ tas raudonikis paskendo alkoholy, istorikas žuvo užkampio parapijoj, kritiką po poros metų išvarė iš seminarijos, o ga­ busis beletristas, tapęs kunigu, visai metė rašęs.

Ogi jis pats, Liudas Vasaris?. Pasibaigus meditacijai ir maldom, Vasaris tekinas leidosi į viršų vilktis sutaną. Visi jie, pirmamečiai, dabar tuo buvo užsiėmę. Kelnes reikėjo paslėpti kojinėse arba batų auluose, ant krūtinės užsidėti tam tikrą be susegimo liemenę su bal­ ta, ne po smakru, bet ant sprando užsegama apikakle, vadi­ nama koloratka, pagaliau užsivilkti sutaną, kalbant tam tik­ rą maldelę.

Atlikęs tai, Liudas išsitraukė gražią tetos pado­ vanotą kamžą ir nuėjo į koplyčią. Degė visos žvakės. Mišias rengėsi laikyti pats rektorius, visi klierikai vilkosi kamžas ir stojo į eilę priimti Komuni­ jos. Momentas buvo graudus ir iškilmingas. Aloy­ zo ir šv. Stanislovo veidai. Paskui buvo mišios. Daug degė žvakių, daug klierikų jom tarnavo ir švaistėsi apie altorių, kvepėjo smilkalai, giedojo choras, ir visose klaupkose meldėsi jaunuoliai, apsirengę juo­ domis sutanomis ir baltomis kamžomis.

Liudas Vasaris, po daugelio metų kartais perkratinėdamas savo gyvenimą, kai kada norėdavo surasti jame stiprių reli­ ginio pergyvenimo momentų.

Šypsodamasis jis atsiminda­ vo pirmąsias savo išpažintis, į kurias besiruošdamas ir jokių nuodėmių neatsimindamas, jas čia pat padarydavo: sukeik­ davo vištą, mušdavo šunį, nesukalbėdavo poterių. Atsimin­ quem ja usou kūnas greitai lieknas jis ir savo pirmąją Komuniją, kurią suaugusieji taip brangina ir jos paveikslėlius saugoja visą gyvenimą.

Deja, nė pirmoji Komunija jam gilesnio įspūdžio nebuvo pada­ riusi. Jam berods nuo pat kūdikystės giliau įsmigo į širdį mišparų vargonų gaudesys, negu tas pirmas Dievo į save priėmimas. Nagrinėdavo jis ir tolimesnes savo išpažintis ir Komunijas, bet ir jose rasdavo tik pasitenkinimą dėl atliktos pareigos, o ne religinį džiaugsmą. Priėmus Komuniją, jam visuomet rūpėdavo kuo greičiausiai išeiti iš bažnyčios ir par­ bėgti namo.

Atsimindavo jis štai ir šitą sutanos užsivilkimo dieną ir ta proga priimtą Komuniją, atlikus viso gyvenimo išpažintį. Religinio jausmo, gilesnio dvasios prasiskleidimo kon­ takte su Dievybe Vasaris neįstengė konstatuoti. O jis buvo 38 tikįs, praktikuojąs, giliai religingų tėvų sūnus.

Pagaliau pasibaigė 5 dienų tylėjimas - ir visas rūmas su­ skambo linksmais jaunais balsais. Pirmamečiai buvo dienos didvyriai ir visų dėmesio centras. Vyresnieji juos sveikino ir bučiavo, linkėdami greitai tapti gerais kunigais. Kiti dalino jiem šventus paveikslėlius su užrašais sutanos užsivilkimo dienai atsiminti. Jie patys buvo patenkinti, kad dabar jau neišsiskirs iš bendro klierikų būrio savo gimnazistiška nu­ nešiota uniforma.

Jie vaikščiojo koridoriais patys iš savęs juokdamiesi, kad ilgoj sutanoj painiojasi jų kojos, kad jau­ čiasi esą kaip supančioti - ir vieni kitus iš visų šonų apžiūri­ nėjo. Iš tiesų jie ir buvo gan juokingi. Retai kuriam tiko prie stuomens ir prie veido tas rimtas kunigiškas rūbas.

Juk jie visi buvo toki jaunučiai. Kažkaip primyniau savo sutaną - ir nė iš vietos. I 39 - Bet, žiūrėk, Variokas! Variokas iš tiesų atrodė geriau negu kiti. Stambesnis, la­ biau subrendęs, jis pasirūpino, kad ir jo sutana būtų pasiūta tinkamai.

Ir jis, galbūt dėl to, kad turėjo dėdę kunigą, mo­ kėjo geriau su ja apsieiti. Komedijos, daugiau nieko! Ot kur, tai bent kuni­ gas! Quem ja usou kūnas greitai lieknas tie!. Liudas Vasaris iš tiesų atrodė kaip vienas iš mizerniausių. Liesas, laibutis, visai dar vaikišku veidu, išaugimui pa­ siūta sutana, jisai buvo panašus į bernioką, apsivilkusį tė­ vo drabužiais. Ir niekam tuomet nebūtų galėję ateiti į gal­ vą, kad šitam juokingam klierikučiui yra lemta audringa ir garsi ateitis.

II Seminarija, kaip kiekviena disciplinuota bendruomenė, o ypač bažnytinė, turi ir savo hierarchišką vyresnybę ir įvairiom vie­ šom funkcijom bei pareigom atlikinėti tam tikrus organus ir nuolatinius arba iš eilės kas savaitė skiriamus asmenis. Pačioj viršūnėj seminarijos vyresnybės, žinoma, stovi vys­ kupas. Tačiau toj seminarijoj, į kurią įstojo Liudas Vasaris, 4Per amžių amžius!.

Jisai tik ka­ da ne kada pasirodydavo seminarijoj, ar tai pasakydavo pa­ mokslėlį, ar tai retkarčiais atsilankydavo į pamokas. Jis per didžiąsias šventes laikydavo Katedroj iškilmingas pamaldas, jis pagaliau duodavo įvairius šventimus. Tų pamaldų ir šven­ timų proga klierikai turėdavo darbo ir rūpesčio iki ausų. Vieniem reikėdavo išmokti labai komplikuotos ceremoni­ jos - asistuoti - tarnauti pamaldom, kitiem mokytis tinka­ mų giesmių, pagaliau visiem nuvargti Katedroj, šiokiu ar tokiu būdu tose iškilmėse dalyvaujant.

Svarbiausias tiesioginis seminarijos viršininkas - tai rek­ torius. Jo butas buvo pačioj seminarijoj, čia pat šalia klieri­ kų kambarių. Jis stropiai sekdavo visą seminarijos gyveni­ mą, jam buvo duodamos reliacijos iš klierikų elgesio, į jį reikėdavo kreiptis kiekvienu svarbesniu reikalu: išeiti į mies­ tą, pasimatyti su atvažiavusiais tėvais ir giminėmis ar šiaip gauti kokį nors leidimą. Vasario klierikavimo metais rekto­ rium buvo tiesus, žilagalvis, auksuotais akiniais pralotas Valeškevičius, senos kartos ir senų pažiūrų žmogus.

Šiaip jau buvo geras, nors aštrus viršininkas. Klierikai jo bijojo kaip ugnies. Iš tolo išgirdę quem ja usou kūnas greitai lieknas garsų kosėjimą ir krankštimą, sprukdavo kur įmanydami, kad tik nesusitiktų žilos galvos5 5Bedievišku laikraščiu. Jis kartais vakarais lankydavo kam­ barius pakontroliuoti, ką klierikai dirba. Bet eidamas taip kosėdavo ir trankydavo durimis, kad kiekvienas tuojau bū­ davo įspėtas ir tinkamai tam vizitui pasiruošdavo. Visai kitokis buvo antrasis seminarijos viršininkas, inspek­ torius Mazurkovskis, storas, plikas, plačiaburnis, visados sal­ džia ir dievobaiminga mina.

Bet klierikai kažkodėl netikė­ davo nei jo gerumu, nei jo pamaldumu. Kambarius jisai lan­ kydavo iš netyčių ir tylomis, kaip lapė. Niekas nežinodavo ir negirdėdavo, kada jis ateina. Jo butas buvo tame pačiame koridoriuj, kur ir klierikų kambariai. Mazurkovskis buvo tikras lenkas mozūras ir uoliausias lenkiškų tradicijų semi­ narijoj gynėjas. Sėkmingiau vykdyti savo planam jis pats buvo pramokęs lietuvių kalbos ir lenkus klierikus skatindavo jos mokytis, kad paskum būtų galima juos skirti į lietuviškas parapijas, o lietuvius siųsti į lenkiškąsias.

Visoj diecezijoj ir seminarijoj tuo metu virė atkakli kova dėl lietuvių kalbos teisių bažnyčiose. Šitos kovos įkarštis ir atbalsiai kaitino klie­ rikų patriotinius jausmus, bet kartu juos ir demoralizavo, nes naikino pasitikėjimą vyresnybe ir vertė prieš ją konspi­ ruoti. Patriotinis įkarštis būsimo darbo ir kunigo pašaukimo perspektyvose daugeliui seminarijos auklėtinių rodė ne reli­ ginius, bet daugiau visuomeninius politinius idealus. Semi­ narijos vyresnybė, nesugebėdama nuraminti patriotinių klie­ rikų aistrų, nepajėgdama parodyti taip reikalingo čia neutra­ lumo ir tolerancijos, tapo vienu iš demoralizacijos veiksnių.

Didelės įtakos klierikam darė dvasios tėvas, viso jų dvasi­ nio gyvenimo vadovas. Jis kartu su jais kalbėdavo poterius, 42 sakydavo jiem pamokslus, laikydavo rekolekcijas, klausy­ davo jų išpažinčių. Dvasios tėvas buvo vienintelis iš vyres­ niųjų žmogus, prieš kurį klierikai nesilankstydavo, pro kurį praeidavo be dirbtinės pozos ir minos ir kurį susitikdavo be sumišimo, nes dvasios tėvas neturėdavo jokių pamokų, ne­ dalyvaudavo posėdžiuose ir nieko negalėjo pakenkti klieri­ ko opinijai ir likimui.

Jisai buvo suvaržytas išpažinties sak­ ramento paslaptim. Liudui Vasariui esant seminarijoj, dva­ sios tėvai keitėsi gan dažnai, ir niekam nebuvo aiški to keitimosi priežastis. Klierikai ir čia įžiūrėdavo tautinės ko­ vos pasėkas, nes dvasios tėvas turėdavo būti lietuvis, kad galėtų klausyti visų klierikų išpažinčių.

Jau po daugelio me­ tų Vasaris su tam tikru pietizmu minėdavo savo dvasios tė­ vus. Visi jie buvo toki geri, malonūs ir nuoširdūs, palyginti su kitais pasipūtusiais, išdidžiais ir šiurkščiais savo tų metų viršininkais. Be to, visi tie dvasios tėvai buvo truputį nai­ vūs, truputį ne šio pasaulio žmonės. Visi jie kalbėdavo mo­ notoniškai - tas veikdavo migdančiai per meditacijas, ir nė vienas neturėjo geros klausos - tas sudarydavo keblumų var­ gonininkui ir chorui per giedotines pamaldas.

Deja, dvasios tėvo įtaka nušviesdavo toli gražu ne visus seminarijos gyve­ nimo sluoksnius. Patys kunigai profesoriai į klierikų gyvenimo tvarką nesi­ kišdavo. Jie gyveno atskiruose namuose, apie jų elgesį klie­ rikai maža ką žinodavo, o kai kurias žmogiškas silpnybes atleisdavo, per daug nesipiktindami.

Bet turėjo klierikai viršininkų ir iš savo pačių tarpo. Pa­ tikimiausias paskutinio kurso klierikas būdavo skiriamas 43 seminarijos dekanu. Jis turėjo iš arti sekti ir tvarkyti įstaigos gyvenimą. Jis skirdavo, kuriam klierikui kuriame kambary ir su kuo gyventi. Dėl jų nemaža būdavo keblumų. Jos klierikam turėdavo didžiulės reikšmės. Suprantama, kad prarasti papildomus kūno riebalus dekano vietos varžydavosi lietuviai ir lenkai.

Be to, dekanas kas vakaras turėdavo duoti rektoriui reliaciją apie dienos įvykius. Nemaža reikšmės turėjo ir ceremonijų mistras. Jo pareiga būdavo rūpintis visomis iškilmėmis, ar tai Katedroje, ar tai seminarijos koplyčioje. Paprastų šventadienių sumom asista susidarydavo iš diakono, subdiakono, ceremonioriaus, turiferarijaus kodyluotojo ir dviejų akolitų, kurie eidavo visų priešaky, nešdami po žvakę didžiulėse žvakidėse.

Šie du visuomet būdavo pirmo kurso klierikai. Daug jiem bū­ davo nepratusiem vargo išmokt su tomis žvakėmis apsieiti, kada kuria ranka jas prilaikyti, kur priklaupti, kur nusilenkti, į kurią pusę katram eiti. Vyskupui celebruojant, asista bū­ davo gausinga ir ceremonijos labai painios. Atsitikdavo, kad, kuriam suklydus, pralotas oficiolas čia pat iš kapitulos sėdy­ nių išplūsdavo tą asilu arba arkliu.

Būdavo tokių nelaimingų, kurie niekaip negalėdavo tų ceremonijų išmokti, ir dėl to ne­ maža turėdavo nukęsti ir nuo draugų, ir nuo viršininkų. Vienas klierikas, turįs geresnį balsą ir mokąs kiek muzi­ kos, būdavo skiriamas dirigentu. Jo pareiga buvo mokyti ir vesti, giesmių profesoriui padedant, seminarijos chorą, o per mišparus intonuoti antifonas ir psalmes.

Iš viso, gieda­ moji ceremonijų ir iškilmių dalis būdavo jo žinioje. Taip pat 44 ir seminarijoj rengiamųjų vakarėlių koncertinė dalis. Diri­ gento pareigos reikalaudavo daug darbo, bet užtat jis būda­ vo laisvas nuo dalyvavimo asistoj ir ceremonijose.

Turėjo seminarija ir savo vargonininką, nes iš daugelio vis atsirasdavo mokančių kiek skambinti fortepijonu ir sugeban­ čių vargonuoti. Turėjo taip pat ir aptiekininką, nes atsirasda­ vo ir buvusių vaistinėj arba ragavusių kiek farmacijos moks­ lo. Seminarijoj jų žinioje būdavo maža vaistinėlė, ir jie globojo susirgusius savo draugus. Antrojo kurso klierikai kas savaitė paeiliui eidavo kampanarijaus - varpininko - pareigas. Jo žinioje būdavo laikro­ dis ir skambalas. Kampanarijus keldavo anksčiau už kitus ir per visą dieną duodavo signalus, ką kada reikia daryti.

Bet pirmamečiam svarbiausias būdavo jų artimiausias glo­ bėjas ir viršininkas - formarijus. Juo būdavo skiriamas pasku­ tinio kurso vienas pavyzdingiausių ir ištikimiausių klierikų, dažniausiai jau diakonas.

Jojo pareiga būdavo artimai bend­ rauti su pirmamečiais, juos mokyti tinkamai elgtis, aiškinti regulą, išmokyti skaityti rubricėlę, mišiom tarnauti, žodžiu, visa, kas jaunam seminaristui yra reikalinga.

Bet jis turėda­ vo taip pat juos ir tirti, ar nėra jų tarpe kokio įsibrovėlio, visai netinkamo dvasiškam luomui, ar kas neturi kokių pik­ tinančių įpročių, ar visi rodo reikalingo uolumo eiti savo pareigom. Formarijus turėdavo kas šeštadienis raportuoti rek­ toriui visa, ką jis quem ja usou kūnas greitai lieknas savaitę pastebėjo bendraudamas su pir­ mamečiais.

Patys pirmamečiai, žinoma, jokiais viršininkais niekam ne­ buvo, bet tam tikras pareigas paeiliui taip pat turėdavo eiti. Taip, vienas anksti rytą turėdavo šluostyti auditorijose nuo suolų dulkes.

Kitas turėdavo kasdien dvasios tėvui tarnauti prie mišių. Trečias - plauti savo kambary prausyklą ir pri­ žiūrėti švarą. Be to, vienas kuris ar tai auditorijoje, ar koplyčioje sėdėdavo iš krašto ir turėdavo atidarinėti išeinantiem profesoriam duris.

Taip tvarkėsi ir gyveno ta maža jaunų žmonių bendruo­ menė. Hierarchiška jos santvarka reikalavo iš kiekvieno griežtai laikytis savo vietos ir pareigos, tačiau taip pat žadi­ no didelį norą pakilti į aukštesnį laipsnį. Likti tame pačia­ me kurse antrus metus seminarijoj buvo daug mamajuana svorio netekimas, negu kurioj nors kitoj mokslo įstaigoj.

O gauti kokį paaukš­ tinimą, ypač šventimus, tegu ir žemesniuosius, quem ja usou kūnas greitai lieknas ne tik Dievo malonę, bet ir didelės svarbos žingsnį priekin. Liudas Vasaris jau po daugelio metų su malonumu atsi­ mindavo kai kuriuos seminarijos gyvenimo bruožus ir epi­ zodus. Nors čia buvo palanki dirva augti vergiškumui, patai­ 46 kavimui ir veidmainystei, tačiau daug buvo taip pat ir valią grūdinančių akstinų.

Jis priprato prie punktualumo ir tvar­ kos, priprato nebijoti nors nesunkaus, bet vis dėlto juodo darbo. Jis mielai atsimindavo ir dulkių šluostymą, ir grindų valymą - ir, reikalui esant, niekad gyvenime tokių darbų nevengdavo. Salia maldų, meditacijų ir visų kitų dvasinio gyvenimo pra­ timų, šalia tvarkos palaikymo ir bendro gyvenimo reikalų, mokslui seminarijoj vis dėlto buvo skiriama daugiausia lai­ ko.

Pirmame kurse su kunigiškais mokslais jie beveik dar nė nesusitikdavo, jei neskaitytum kai kurių liturgijos mažmo­ žių. Gyviausias reikalas jiem buvo išmokti lenkų ir lotynų kalbos. Jau iš pirmos dienos visi viešieji reikalai buvo atlie­ kami lenkų kalba.

Visos pamokos buvo aiškinamos lenkiš­ kai. Tad jau apie Kalėdas pirmaisiais metais jie imdavo vis­ ką suprasti, o metų pabaigoj jau ir patys galėjo kalbėti len­ kiškai. Su lotynų kalba buvo sunkiau. Tik po dvejų metų kasdieninių pamokų jie imdavo suprasti filosofijos ir teolo­ gijos vadovėlius, Šventraštį ir liturginius tekstus.

Bet klasiš­ koji lotynų kalba taip ir likdavo jiem neprieinama. Pirma­ me kurse jie eidavo dar visuotinę istoriją. Būdavo dar pora ir lietuvių kalbos pamokų.

Tuo metu seminarijoj dar nebuvo stengiamasi išeiti pil­ no gimnazijos kurso, ir seminarijos mokslas jokių teisių 47 neduodavo. Dėl to išstojantiem iš seminarijos buvo beveik negalima tęsti mokslą kitur, ir jiem belikdavo vienas ke­ lias - į vaistininko padėjėjus.

Užtat baigusiem gimnazijas seminarija duodavo privilegijų ir priimdavo juos išsyk į trečią kursą. Šalia nustatytos programos reta kuris klierikas imdavo dar ką nors privačiai studijuoti. Nebūdavo tam laiko nei paskati­ nimo. Vis dėlto vienas kitas mokėsi vokiečių arba prancūzų kalbos, daugiau atsirasdavo norinčių pramokti muzikos smuiku arba fisharmonija griežti.

Tie praleisdavo kamba­ riuose arba salėj didesnę dalį laisvo laiko, nemaža pakenk­ dami savo sveikatai. Tokiam tad fone praėjo šešeri Liudo Vasario jaunystės me­ tai ir užsimezgė jo nevykusio gyvenimo drama. I III Gyvenimas, į kurį pakliuvo Liudas Vasaris seminarijoj, iš šalies žiūrint galėjo atrodyti be galo liūdnas ir nuobodus. Nuo ankstyvo ryto ligi vakaro kas valanda, o kartais ir kas pusvalandis, skambalo garsas, kasdien meditacijos, ilgi po­ teriai, pamokos, silenciumai, - per savaitę, per mėnesį gali įgristi ligi gyvo kaulo.

Tačiau iš tiesų buvo kitaip. Niekur taip greitai laikas nebėgo kaip tuose mūruose, skirstomas ir smulkinamas skambalo. Nuobodžiauti čia nebuvo kada. Ir jeigu atskiri dienos programos punktai dažnai įgrisdavo, tai visa diena, savaitė, mėnesis praeidavo nepastebimai greitai.

Pirmamečiam gi tolydžio pasitaikydavo vis kas nors nauja, 48 nepritirta. Taip nejučiomis praėjo Kalėdos su savo iškilmin­ gomis pamaldomis, praėjo gavėnios laikas su ilgais Grau­ džiais verksmais ir Kryžiaus keliais, kurių metu jie po dvi valandas vargdavo Katedroje, praėjo ir Velykos su dar ilges­ nėmis pamaldomis Didžiojoj savaitėj ir Kristaus prisikėli­ mo iškilmėmis.

Gavėnios metu jie turėjo antrąsias ilgas 3 dienų rekolekcijas, kurias Liudas Vasaris jau laikė sąmonin­ giau, nes, suprasdamas jau lenkų kalbą, galėjo sekti medita­ cijų ir konferencijų turinį.

Ir šitai po visų tų meditacijų, konferencijų, refleksijų, są­ žinės perkratymų, po visų tų religinių praktikų, švenčių ir iškilmių, jeigu kas nors būtų paklausęs: koks yra dabar tavo tikėjimas, kaip su abejonėmis, kurias čia atsinešei, ir koks tu dabar žmogus, palyginti su tuo, kas anksčiau buvai? Lyg jisai žino? Tiesa, jis jau tris kartus per savaitę prii­ minėjo Komuniją. Bet viskas darėsi savaime. Ar jisai pato­ bulėjo, ar tik vykdė naujo gyvenimo reikalavimus, nejučio­ mis, pamažu prie jų prisiderindamas?

Stodamas į seminariją jis kiek kitaip vaizdavosi savo suklierikėjimo procesą. Jisai gan naiviai manė, kad pirmiausia juos ims įtikinėti. Manė, kad nesugriaunamais argumentais įrodys, jog yra Dievas. Manė, kad išsklaidys visas jų abejo­ nes ir išaiškins priekaištus. Kad dėl to jų tikėjimas pasidarys stiprus ir gyvas.

Bet nieko panašaus nebuvo. Niekas jų ne­ įtikinėjo, priekaištų neklausė ir neaiškino. Juos su visais ki­ tais pasodino laikyti rekolekcijų ir kalbėti maldų, tartum jie būtų giliausiai visu kuo tikį jaunuoliai. Užuot Dievą įrodi­ 49 nėjus, juos išsyk panardino į patį tą gyvenimą, kurio visa prasmė ir pateisinimas - tai Dievas. Į gyvenimą, kuris be Dievo būtų neįmanomas, absurdiškas ir jaunom jų sąžinėm visai nepakeliamas.

Šitas psichologinis, praktiškasis argu­ mentas veikė geriau negu teoretiniai įrodinėjimai ir įtikinė­ jimai. Jei kas nepasidavė to argumento galiai, bėgo iš semi­ narijos pirmaisiais arba antraisiais metais. Teoretiniai įrodi­ nėjimai atėjo vėliau. Bet jie didelės įtakos praktiškam tikėjimui jau tada neturėjo. O galbūt ir niekad neturi. Vasaris semina­ rijoj tolydžio girdėdavo, kad gyvas tikėjimas yra Dievo ma­ lonė, kurios reikia Dievo melsti ir kurios galima netekti, Dievui nusidėjus.

Vadinasi, teoretinė protinė sistema gyvo tikėjimo nesukurs. Yra, matyti, amžina bedugnė tarp logiš­ kų protinių konstrukcijų ir realybės. Realybei pajusti štai ir reikia malonės, kurią gali turėti kaimo prastuolis, o neturė­ ti mokslininkas.

Tai buvo aišku. Tačiau kitas dalykas kartas nuo karto padrumsdavo klieriko Vasario sąžinę jau pirmaisiais me­ tais.

Aiškiai jis to dalyko nemokėjo tada įsivaizduoti ir jo suformuluoti, tačiau vis dėlto jį jausdavo. Būtent, koks yra gyvo tikėjimo sieloje apsireiškimas, požymis, kriterijus? Jis, klierikas Liudas Vasaris, tiki. Bet kaip? Kuo pagrįstas jo tikėjimas? Tėvų įdiegta tradicija? Mirties ir pomirtinio gy­ venimo baime?

  1. Svorio kritimo klausymai
  2. O tu su juo vaikščiodavai!
  3. Svorio metimas jei
  4. UDK
  5. Lietuvių kalbos skoliniai Lietuvos lenkų tarmėse L enkų, lietuvių ir baltarusių paribio teritorijai būdingas daugiakultūriškumas ir daugiakalbiškumas, suformavęs sudėtingus etnolingvistinius santykius tolimoje praeityje, siekiančioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės LDK laikus.

Seminarijos gyvenimo sugestija? Dievo meile?. Gyvas tikėjimas turi būti pagrįstas Dievo meile, nes jis eina iš Dievo malonės. Bet Dievo meilė turėtų būti 50 jaučiama. Juk kiekviena meilė jaučiama. Ji nuolatos mum primena mylimą daiktą, liepia jo pasiilgti, jo netekus liūsti, o jam esant džiaugtis.

Meilė mus jaudina, egzaltuoja, pri­ verčia mūsų širdį smarkiau plakti. Iš tiesų, esama tokios ir Dievo meilės. Liudas Vasaris susigraudindamas atsiminda­ vo, kaip ir kokiu jausmu kalbėdavo apie Dievą jo motina. Kaip ji, jau visiem sumigus, vėlais vakarais, klūpodama mels­ davosi, kaip ji kiekvieną dalyką ir visą gyvenimą priimdavo savo tikėjimo ir Dievo meilės plotmėje. O jis, klierikas Vasaris? Niekad ir niekur jis dar nebuvo konstatavęs savyje jokio jausmo, jokios dvasinės šilumos į Dievą.

Jeigu jis būtų galėjęs kokiais palyginimais aptarti Die­ vą, kurį jis be jausmų tikėjo, jis būtų galėjęs pasakyti, kad jo Dievas tai kaip atmosfera, kurioj gyvenam, kaip oras, kurį kvėpuojam, kaip šviesa, kurioj regim. Be visų tų daik­ tų mes gyventi negalėtume, bet į juos jausmu nereaguo­ jam, jų nemylim.

Tas dvasios šaltumas ypač neramindavo Vasarį priėmus Komuniją. O juk jokios nuodėmės jam sąžinė neprikaišiojo, ir jo išpažintys berods būdavo geros. Jei tarp moterų, cistitas yra dažnas, tada dėl šlaplės charakteristikų vyrai retai serga: 6—8 atvejai vyrų ir — atvejų moterų.

Learn the symptoms in men and women, how doctors diagnose it, and the most common options for treatment at motituj. Pavyzdžiui, prostatos priešai — gyvi organizmai, užimantys tarpinę vietą Chlamidijos gali sukelti ne tik. Toggle navigation pro dietos prostata. Sanatorija Jalta osteochondrozės prostatitas. Mūsų šalyje vyrų lytinės sveikatos apsaugai skiriama per mažai dėmesio. Sergant inkstų, šlapimo pūslės, cistito negaliomis: K.

K Pastaba: Akacijos preparatų nevartoti nėščioms moterims. Nuo to. Cistitas;; Pyelonefritas;; Prostatitas vyrams;; Gastritas;; Egzema. Lokių ausies žolė Dėvėkite tik medvilnę, vilną, lamą, net bambuką. Negalima perpildyti kojų. Cistitas po lyties paprastai atsiranda moterims, linkusioms į ligą rečiau - vyramsdažniausiai tai sukelia neįprastai judančią šlaplę. Esant intymiam artumui, atsiranda šlaplės atidarymas, į kurį vyriškąjį elementą stumia bakterijos iš makšties, kuri sukelia uždegimą.

Moterims cistitas kur kas dažnesnis nei vyrams t odėl, kad moters šlaplė trumpa ir bakterijos pro ją greitai patenka į šlapimo pūslę. Dėl neilgos šlaplės, po lytinio akto arba neteisingai laikantis higienos, bakterijos labai greitai kolonizuoja moters šlapimo pūslę.

Svorio ir su abiem po apie 27kg bent kazka isgirdau tiek svorio priaugant Bijau. Na aš jau gimdant sakiau, kad tikrai nepavyks man, bet seip ne taip pavyko, sunku tikrai buvo, bet dabar jau ramu. Dešimties metų amžiaus buvo išsiųstas mokytis pas gydytoją lamą Trogavą kelia apetitą, šalina įtampą, stresą, ypač moterims, gerina virškinimą. Lėtinis cistitas pasižymi mažiau sunkiais pasireiškimais quem ja usou kūnas greitai lieknas dažniausiai dėl kitų ligų. Priklausomai nuo patologijos priežasties, cistitas yra suskirstytas į pirminę ir antrinę, taip pat bakterinę ir bakterinę.

Šio organo bakterinius uždegimus sukelia skirtingos kilmės infekcijos - streptokokai, enterokokai, gonokokai ir pan. Produktas yra vienodai efektyvus bet kokio quem ja usou kūnas greitai lieknas moterims ir vyrams. Tai atkuria natūralų vitaminų ir mineralų, palaikančių biologinį riebalų deginimą, pusiausvyrą. Jūsų kūnas pats atsisako kalorijų pertekliaus ir pradeda kaupti riebalų ląsteles į papildomą energiją. Keista, kad šis procesas nereikalauja jokių papildomų sąlygų: pasninko, dietos, vengimo skanaus maisto ar.

Pries nestuma nebuvau labai liekna,bet ir ne motituj. Praejus 2men pradejau palengva sportuot,tik turiu prisipazint,kad nelabai ziuriu. Šaukštas susmulkintų šak- nų užplikomas stikline ver. Jei vyras, net ir šešiasdešimtmetis, namuose neranda meilės, žvalgosi į pašalius. Šiuo požiūriu plačiau aptarti cistito šla- lama espresso kavos ir ji užpilama. Šlapimo sistemos nugalimas gali pasireikšti uretritu, cistitu, prostatitu, pyelonefritu.

Urologiniai ligoniai dažnai skundžiasi įvairiais šlapimo pūslės srities negalavimais, kurie panašūs, tai: šlapimo takų infekcija, bakterinis cistitas, uretritas, uretralinis sindromas, trigonitas, prostatitas, dizuria, hiperaktyvi šlapimo pūslė, intersticinis cistitas, skausmingas šlapimo pūslės sindromas ar dažno primygtinio skausmingo šlapinimosi sindromas, šlapimo.

Cistitas, infekcijos priežastys. Cistitas - šlapimo pūslės uždegimas. Cistitas dažniausiai išsivysto, per šlaplę į šlapimo organų sistemą patekus kenksmingoms bakterijoms. Dažniausiai cistitą sukelia tokios bakterijos kaip Escherichia coli, Staphylokoccus saprophyticus, Enteroccocus, Proteus mirabilis, Klebsiella pneumonia.

Dukstynos lima vartoti nėščioms moterims, Vyras buvo sulaikytas ir reumatu, pielonefritu, cistitu. Kodėl reikalingas cistitas? Einšteinas, Šopenas, Dalai Lama ir dar daugiau: septyni pabėgėliai, pakeitę pasaulį · Kodėl žiema geresnė už vasarą? Virusai sukelia hemoraginį cistitą. Moterys šia liga serga dažniau nei vyrai.

„Trys impozitoriai“ - Arthuras Machenas (1895 m. Nemokama siaubo istorija)

Ligos aprašymas. Cistitas — šlapimo pūslės užmotituj. Retesniais atvejais pasitaiko neinfekcinis cistitas, kuris išsivysto dėl tam tikrų vaistų vartojimo, švitinimo radiacijos ar higieninių priemonių vartojimo veikia kaip dirgikliai, sukeliantys uždegimą.

Ūminis cistitas — priežastys. Cistitas skirstomas į bakterinį cistitą bei į neinfekcinės kilmės cistitą. Bakterinį cistitą sukelia bakterijos patekusios į šlapimo takus per šlaplę. Didžiąją dalį cistitų sukelia bakterija Escherichia coli E. Moterims dažnai cistitą sukelia ar paūmina lytiniai santykiai. Naudokite biuruose - apsauga nuo virusų, eterinių aliejų mišiniai padeda susikaupti, švarina ora ir pritraukia pozityvius klientus: Namuose - tam tikri natūralių eterinių aliejų mišiniai sukurs romantišką atmosferą ir panaikins nuovargį.

Visiškai saugi - išsijungia, kai baigiasi vanduo, o jei ilgiau naudojat vanduo lieka vos šiltas, tad mamos. Ligai gydyti naudojami ne tik antibiotikai, bet ir įvairūs kiti cheminiai ar augaliniai preparatai.

Net jeigu ligos požymiai jau yra išnykę, būtina suvartoti visus paskirtus vaistus — uždegiminis. Kokias tabletes gerti su cistitu atsiliepimai Boa noite! Eu estou usando hdmi no meu mavic pro pra gerar imagem na televisão, mas quando coloco full screen na tela fica o sinal da bateria do celular no canto superior direito da tela, eu precisava que a tela ficasse limpa, alguém sabe como desabilita essa bateria do celular que aparece no full screen? Chondroitino sulfatas.

Daugiau kaip 50 proc. Išmatų nelaikymo paplitimas tarp vyresnio amžiaus visuomenėje gyvenančiųjų būna 3—4 proc. Prieš šešis mėnesius man atvyko dvi Tibeto lamos. Taigi kaimynai, sėdintys Taip pat žiūrėkite: Kaip vyrų akmenų pašalinimas iš šlapimo pūslės.

Usmanas ibn vieji čištitų evangelistai dažnai įžengdavo į miestą grodami fleitomis. Procedūra atliekama Woodo lamos pagalba, išvalius odą nuo plutos ir vaistų likučių. Retais atvejais vyrams ant veido paveikiama barzdos ir ūsų augimo vieta. Ūminis cistitas- tai įvairių priežasčių dažniausiai bakterinės kilmės patogenų sąlygotas šlapimo pūslės uždegimas.

Ligos dažniausiai pažeidžiami asmenys Šlapimo pūslės uždegimas gali pasitaikyti tiek vyrams, tiek moterims bet kuriame amžiuje, tačiau moterys, ypač jaunesnės nei 50 metų, cistitu serga apie 3 kartus. Cistitas — tai šlapimo pūslės uždegimas. Dažniausiai jis atsiranda dėl šlapimo takų infekcijų, kurias sukelia bakterijos.

Taip pat cistitas gali būti neinfekcinis, sukeltas vaistų, radioterapijos, šlapimo pūslės kateterizacijos ir kt. Tai aktuali dažniausiai jaunu ir vidutinio amžiaus moterų problema, tačiau juo serga ir vyrai. Vyrams cistitas dažniausiai prasideda, esant obstrukciniams pokyčiams priešinėje liaukoje ar šlaplėje dėl prostatito, svetimkūnių ar navikų. Šlapimo pūslė sugeba pati apsivalyti nuo infekvijos, jeigu patologinis procesas nenuslopina jos apsauginių mechanizmų.

Hematurijos kilmė Mikroskopin ar makroskopin hematurija vyro ė ė šlapime signalas detaliam ištyrimui! Epitelin s kilm s eritrocitai reguliar s, simetriškas ė ė ū Hb išsid stymasė Glomerulin s kilm s geriausias svorio metimas san antonio nesimetriški, neregulirusė ė Hb išsid stymas, ė lydimi.

Jé já byla v porodnici 3×. This venue was the perfect backdrop for their special day and gave it a perfect New Orleans feel. I loved being a part of this special day with such a sweet couple! Cistitas ir vienuolių arbata. Dėl šios priežasties quem ja usou kūnas greitai lieknas kasmet praranda apie penkis šimtus tūkstančių darbingų žmonių. Nors su kauke kalbėti drąsiau, įdomu ir naudinga pajusti savo žodžių išpasakojau Dalai Lamos istoriją, kaip jis.

Paltų audiniai yra nedidelis medžiagų, skirtų vyrų paltų siuvimui, grupė.