Paskui mokslininkai panašų tyrimą atliko su lotynų kilmės amerikiečiais ir gavo tokius pat rezultatus. Buivydas vėl su žvejų laivais išvyko tęsti eksponatų paieškų. Tokio akvariumo nebuvo visoje tuometinėje Sovietų Sąjungoje, o ir užsienio akvariumuose pasidairius nebuvo kaip patirties ar idėjų semtis. Lietuvos jūrų muziejaus rinkinys naujovės parabolinių veidrodžių, nes juos būtų tekę užsakyti Anglijoje. Vieni laivą peikė, kiti juo džiaugėsi. Vienus vaikus mintis, kad Kalėdų Senelis gali būti juodas, pra­ džiugino, kiti vis dar abejojo.

Atvykstantieji į Klaipėdą pirmiausiai ieškodavo Herkaus Manto g. O ypač jaunieji klaipėdiečiai kasdien atbėgdavo pasižiūrėti, kas tame muziejuke naujo. O jau paskui imtis ir grandiozinio darbo Kopgalyje, šiandien tvirtina A. Nuo nendrių iki odų Muziejaus statybos startiniam penketui Aloyzas Každailis priskiria architektą Petrą Lapę, Restauracinių dirbtuvių vadovą Algirdą Aukštuolį, restauratorius Vytautą ir Laimą Šliogerius, save ir, žinoma, Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininką Alfonsą Žalį.

Išminavimo operacijos Miesto vadovas A. Žalys buvo ir žaidėjas, ir komandos treneris. Kiek reikėjo išradingumo, fantazijos, kad visa tai, kas sumanyta, virstų tikrove. Projektai gulė ant stalo, tačiau iki jų įgyvendinimo šviesmečiai. Šioje nuotraukoje beveik visa Jūrų muziejaus tvėrimo komanda trūksta Algirdo Aukštuolio : iš kairės Eugenijus Buivydas, Aloyzas Každailis, Vytautas Šliogeris, Laima Šliogerienė, Petras Lapė, Alfonsas Žalys Visų pirma tvirtovę Kopgalyje reikėjo išminuoti, nes shulman svorio metimo alėja buvo vokiečių suslėptų šaudmenų, artilerijos sviedinių saugyklos.

Iškviesti išminuotojai paskėsčiojo rankomis, tuo viskas ir baigėsi. O norint pradėti statyti architekto P. Lapės suprojektuotą akvariumo pastatą, visų pirma reikėjo išvalyti tuos pavojų slepiančius griuvėsius.

Lapė autokranininkui sukonstravo šarvuotą kabiną. Reikia įsivaizduoti, kokia turėjo būti komanda, kad savo fantazijomis, įkarščiu apkrėstų ir kitus statybų dalyvius, kad jie net rizikuodami gyvybe ryžtųsi tokiems eksperimentams. Ekskavatorininko išraustus artilerijos sviedinius ar šaudmenų dėžes nukenksminti jau rasdavosi specialistų Išradimai ir atradimai Kol vyko projektavimo ir statybos darbai, dviejų aukštų namuke centrinėje Klaipėdos gatvėje proto bokštai jau kūrė ekspozicinius planus.

Iš Kauno zoologijos muziejaus prisiviliotas iškamšų specialistas Alvydas Laurinavičius darė savo darbus, biologas Algirdas Stankevičius ir ichtiologas Patarimai kaip numesti apatinės nugaros dalies riebalus Buivydas pagal to laikotarpio galimybes kaupė eksponatus. Kalbantis su A. Každailiu, kilo logiškas klausimas, kur mano vaistininko svorio netekimas dėti visus tuos ruošinius būsimajam milžiniškam muziejui, nes Jūrų skyrius buvo viso labo tik dviejų aukštų namukas Tik praėjus daugiau nei 30 metų sužinojau, kas vyko mano namų Turgaus g.

Pasirodo, dabartinėje evangelikų liuteronų bažnytėlėje ant Jono kalnelio ko ji neprisikentėjo sovietmečiu miesto pionierių namai, kultūrnamis, komunalininkų klubas buvo įsteigtas Kraštotyros muziejaus liaudies meno skyrius.

Keliuose namo aukštuose buvo ekspozicijos, o rūsyje dirbtuvės ir būsimųjų eksponatų Jūrų muziejui saugyklos. Būtent shulman svorio metimo alėja ir gimė įvairiausi atradimai bei išradimai. Fotografas ir fotomenininkas Vytautas Karaciejus čia išrado naujas būsimos ekspozicijos vaizdinės medžiagos rengimo technologijas panaudojant gipso ir nendrių plokštes.

Žmogaus fantazija yra beribė. Každailį nustebino, kad senieji tinkuotojai vietoje medžio strypelių, kaip įprasta visoje Lietuvoje, naudojo nendrių stiebus. Taigi, atkritęs prieškarinio tinko gabalas pamėtėjo idėją, kad tuos meldų stiebus gipsu užpylus puikiausios plokštės ekspozicijos stendams išeitų.

Algirdas Stankevičius su Eugenijumi Buivydu sumąstė, kaip vaizdžiau pateikti žuvų, paukščių muliažus 7 Muziejininkų darbai ir įvykių kronika. O kuo iškloti akvariumo salės sienas? Kuo jas apdailinti? Šviesi architekto P. Lapės galva sumąstė, kad dirbtinių odų gamykloje Plungėje tą dangą galėtų pagaminti.

Kai nuvažiavo pas gamyklos vadovą poną Bulovą, šis ilgai galvą krapštė. Paskui lyg prisižadėjo: Pabandysim. Pabandė, išėjo. Toji dirbtinė oda akvariume ir šiandien tebetarnauja, daugiau nei prieš 30 metų padarytu išradimu džiaugiasi A. Na, o odų gamykla tą architekto išradimą įtraukė į gaminių katalogą. O daugiau kaip prieš trisdešimt metų teko spręsti ne tik finansines problemas.

Tokio akvariumo nebuvo visoje tuometinėje Sovietų Sąjungoje, o ir užsienio akvariumuose pasidairius nebuvo kaip patirties ar idėjų semtis. Tad architektas inžinierius Petras Lapė kreipėsi į brolį, gyvenantį JAV, shulman svorio metimo alėja šis padėtų gauti kokios literatūros apie akvariumų įrenginius. Lapės brolis teatsiuntė kažkokį bukletėlį, iš kurio galėjai susidaryti vaizdą, kaip akvariumas įrengtas Bostone.

Tame bukletėlyje P. Lapę išgąsdino tris kartus už patį akvariumą didesnis vandens filtravimo fabrikas. Kažin kaip jis būtų atrodęs Kopgalio panoramoje, jei P.

Lapė nebūtų padaręs savojo išradimo filtruotam jūros vandeniui į akvariumą pumpuoti. Įsivaizduokite, yra gėlas vanduo, yra pietų ir šiaurės jūrų vanduo, yra marių vanduo. Ir reikia tokių technologijų, kad tas vanduo taptų priimtinas visoms žuvims, plaukiojančioms didžiajame akvariume.

Jis turi tikti ir pietų, ir šiaurės jūrų žuvims, o neretai ir gėlavandenėms. Tad reikia tokių technologijų, kurios prilygtų kosminio laivo mechanizmams, sako T. Tubis Šioje nuotraukoje Jūrų muziejaus statybos pradžia m.

O štai m. Virkštelė tarp Jūrų muziejaus ir anuometinio šio statinio projektavimo inžinieriaus konstruktoriaus pono Tautvydo nenukirpta iki šiol. Ir dabar ant jo darbo stalo vėl guli krūvos Jūrų muziejaus brėžinių ir tų, kuriuos jis su architektu Petru Lape braižė prieš kelis dešimtmečius, ir netrukus numatomos muziejaus rekonstrukcijos projektų.

Skirtumas tik tas, kad tie naujieji brėžiniai kompiuteryje Neįtikėtini P. Lapės atradimai Per 30 metų daug kas susidėvėjo, tad muziejų būtina atnaujinti. Šiandien visos statybinės medžiagos, vamzdynai, akvariumo stiklai, filtrai ir dauge- Architektui Petrui Lapei vis kildavo genialių minčių: šioje nuotraukoje užfiksuotas momentas, kai P. Lapė idėją aiškina Alfonsui Žaliui, brėžinius paišydamas čia pat, ant smėlio Jis tiesiog žavisi kolegos P. Lapės atradimu.

Pastarasis sugalvojo paprastą, bet kartu ir genialų dalyką: vandenį siurbti tiesiai iš Baltijos jūros, kuris, praeidamas pro natūralius gamtos, t. Apie nerūdijančio plieno vamzdynus dar niekas net nesvajojo.

Buvo į madą beįeiną aliuminiai vamzdžiai, bet jų atsparumas korozijai abejotinas, o ir kur jų gausi? Tad muziejaus kūrėjai nusprendė: akvariumo vamzdynas turi būti plastikinis. O tokių vamzdžių, sklendžių bei jungčių jiems tais metais turbūt retas tebuvo matęs net paveiksliuke. Prasidėjo didžiosios plastikinių vamzdžių ir priedų jiems paieškos Naujų žemių paieškos Tik šioje nuotraukoje galite pamatyti tai, ko atvykę į Jūrų muziejų nepamatysite Išskirtinis vamzdynas Tegul ir filtruotas jūros vanduo, tačiau jis vis dėlto ne gėlas.

Jūros vanduo graužia ir vamzdynus, ir gelžbetonio konstrukcijas. Koks turėtų būti tas gelžbetonis, kad nepasiduotų erozijai? Ir kokie turėtų būti vamzdynai, filtrai, sklendės, kad po kelerių metų jų, surūdijusių, pairusių, nereikėtų keisti? Pasitarę, pagalvoję nusprendė, kad reikia ieškoti kitokių gelžbetonio gamybos formulių. O ir vamzdynai turėtų būti ne iš metalo metais Klaipėdos statybose dar buvo naudojami sunkiasvoriai metaliniai cinkuoti vamz- Šiandieniniai muziejaus lankytojai, ypač jaunoji karta, negalėtų net įsivaizduoti, kokie išbandymai tykojo statybininkų ir restauratorių.

Juk viskas nestandartiška: ir apvali paties muziejaus konstrukcija, ir negirdėti, neregėti akvariumo stiklai, ir vamzdynai, ir daug visokių kitokių neišbandytų statybinių medžiagų.

PO MUZIEJAUS BURĖMIS

Kur jų ieškoti, kur jų gauti? Tie klausimai šiandieniniam Vakarų ekspreso skaitytojui ir Jūrų muziejaus lankytojui atrodo juokingi. Mat prie vieno iš rašinių apie Klaipėdos pasididžiavimą interneto svetainėje radau tokį komentarą dėl plastikinių vamzdžių paieškų: O kam reikėjo ieškoti?

Galėjo Vilniun shulman svorio metimo alėja Plastos gamyklą Savanorių prospekte važiuoti Užmirštama, kad muziejus daugiau kaip prieš 30 metų pradėtas statyti, kai tų plastų nė iš tolo tuomet Raudonosios armijos prospekte nebuvo Šia vamzdžių raizgalyne vanduo iš jūros patenka į muziejų Muziejaus konstruktorius Tautvydas Tubis centre į statybą lėkdavo po kelis kartus per dieną, vos tik statybininkams kildavo kokių klausimų 9 Muziejininkų darbai ir įvykių riebalų deginimas 10 min. Formų gamybai buvo reikalingas metalas, limitai jam, brėžiniai konstrukcijoms ir t.

Ir šiandien apvalių statybinių konstrukcijų pastatų pasaulyje reta. O prieš 30 metų Viskas buvo išspręsta pačioje Klaipėdoje. Patys gelžbetonininkai iš 2-osios gelžbetonio konstrukcijų gamyklos, vadovaujamos direktoriaus Kleivos, be jokių brėžinių pasidarė formas, patys jas išliejo. Beje, už tai sumanūs žmonės buvo skatinami paskyromis lengviesiems automobiliams. Kiek tų paskyrų buvo išdalinta, istorija nutyli. Ir auksinių rankų meistrų pavardžių, regis, niekas nebeprisimena. Būtų gerai, kad koks gelžbetonininkas atsilieptų ir papasakotų, kaip tos didelės ir svarbios užduotys tuomet buvo vykdomos.

Net keturios Klaipėdos gamyklos gamino santvaras vidaus kiemui baseinui uždengti. Metalą joms gamyklos imdavo iš savo rezervinių fondų. Betgi darbai ne planiniai. Gamyklos buvo sąjunginio pavaldumo. Vadinasi, griežta planinė drausmė.

Tad darbai muziejui statyti buvo atliekami tik žmonių supratingumo ir entuziazmo dėka. Statybų pradžioje galvojome, kad pastogės nedengsime. Tačiau keturių gamyklų atsiųstos santvaros buvo skirtingų profilių. Tai Petras Lapė vėl turėjo kurti projektą dangai iš aliuminio, sakė muziejaus kons- trukcijų matematikas ir modeliuotojas Tautvydas Tubis.

Teko ir vėl kaulyti limitų aliuminiui iš Voronežo gamyklos Akvariumo stiklai Muziejaus statybininkai ilgai uostinėjo, iš kur galėtų gauti milimetrų storio stiklų akvariumams. Užuodė, kad SSRS tokie stori stiklai gaminami karinei pramonei. Bet kas tau su civiliais, o tuo labiau pogrindiniais muziejininkais, beprasidės Paskui sužinojo, kad tokie stiklai gaminami Belgijoje ir Prancūzijoje. Vėlgi šiandieninis laikraščio skaitytojas ir muziejaus lankytojas gūžtelėtų pečiais: Rado problemą.

Paėmei katalogą ir užsisakei O tuomet viskas ėjo per kelias ministerijas ir jų buhalterijas Tiesa, šiandieniniai mano pokalbininkai muziejaus statytojai per daug dėl patirtų sunkumų nesiguodžia.

Tai gali tik nujausti iš jų gilių atodūsių Tačiau tam reikėjo turėti ne tik reikiamų limitų, bet ir pažinčių, šiandien sako T. Ir tai dar ne viskas. Muziejaus statytojai turėjo būti be galo sumanūs ir energingi juk tokios statybos Sovietų Sąjungoje, o ypač senovinėse tvirtovėse, nebuvo leidžiamos.

Tai šiandieniniams vadybininkams, siūlantiems važiuoti į Plastą, atrodo iš fantastikos srities. O visi voja- Štai su tokia technika buvo kuriamos Jūrų muziejaus kosminės technologijos 10 10 Muziejininkų darbai ir įvykių kronika. Žinoma, daug vėliau. Nors ilgametis Jūrų muziejaus vadovas Aloyzas Každailis puikiai prisimena, kada jis pajuto prarandąs sveikatą, visai netrukus po muziejaus atidarymo.

Nepaisydamas tų simptomų, jis vyko į pirmąsias ekspedicijas gyvųjų eksponatų muziejui žvejoti ir toliau varstė tūkstančio ir vienos instancijos duris dėl Jūrų muziejaus reikalų, kurie anuometinėmis sąlygomis buvo tolygūs kosminio laivo technologijoms. Eksponatų žvejyba Vilionės Kol Kopgalyje vyko Jūrų muziejaus statybos, jo direktorius Aloyzas Každailis, įklimpęs ir į statybinius reikalus, jau galvojo apie tai, ką tuose rūmuose su neaprėpiamomis patalpomis palyginti su mažu muziejuku Herkaus Manto gatvėje reikės shulman svorio metimo alėja.

Mąstė ir apie žmones, kurie tame muziejuje turėtų dirbti. Iš Kauno zoologijos muziejaus parviliojo taksodermistą iškamšų meistrą Alvydą Laurinavičių.

Žinoma, reikėjo ir ichtiologo, išmanančio jūrinių žuvų gyvenimo ypatumus, biologo Kreipėsi į Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto vadovybę, kad ji pasiūlytų tinkamiausias kandidatūras. Toji nurodė Algirdą Stankevičių ir Eugenijų Buivydą. Rezultatas abu buvo prikalbinti atvykti dirbti dar besikuriančiame muziejuje.

Aš jau buvau susiplanavęs važiuoti į aspirantūrą Maskvon.

Pratarmė Gražina Juodytė. Kaip radosi Jūrų muziejus Iš praeities Aloyzas Každailis.

Tačiau pasikalbėjęs su manimi A. Každailis sugebėjo įtikinti, kad darbas Klaipėdoje, jauname kolektyve, būsiąs be proto įdomus. Na, ir sugundė, sudomino. Neatsispyriau, šiandien sako Algirdas Stankevičius, į Klaipėdą atidundėjęs m. Tačiau pirmieji metai nebuvo tokie jau įdomūs, kaip tuomet piešė A. Apie jūrą ne ką teišmaniau, juk kilęs iš Vidurio Lietuvos Kėdainių. Privalėjau apsičiupinėti, kas toji jūra, ir ne tik Baltijos, yra.

Kai reikėjo kurti ekspozicijų planus, pasišiaušė plaukai: kolekcininko Felikso Rimkevičiaus kriauklėmis būtume galėję užpildyti mažutę didžiulio muziejaus dalį. Ekspozicijų planus sukūrėme fantastiškus, o iš kur gausime eksponatų?

Pirmosios ekspedicijos Į pirmąją shulman svorio metimo alėja eksponatų graibyti m. Každailis ir E. Mauritanijos zonoje jiedu kraustėsi iš laivo į laivą. Buvome apiforminti lektoriais, sako ponas Aloyzas. Abu su Eugenijumi laukdavo, kada žvejai ištrauks tralus ir jie galės išsirinkti vėžiagyvius, murenas ir kitą jūros fauną.

Kartais būdavo, kad traluose nė žuvytės, o mums su Eugenijumi džiaugsmas pilna mums reikalingų dalykų. Bet ir žvejai pasidžiaugdavo dėl mūsų sėkmės, prisiminė daugiau kaip prieš 30 metų patirtas emocijas A. Iš ekspedicijos, trukusios beveik tris mėnesius, muziejaus vyrai grįžo patenkinti jau šį tą turi.

Šaldytą Atlanto produkciją nuo jūros žvaigždžių iki murenų perdavė taksodermistui A. O netrukus, tais pačiais aisiais, E. Buivydas vėl su žvejų laivais išvyko tęsti eksponatų paieškų. Pažintis per gintarą Matyt, gyvenime svarbu žinoti, ko nori ir ko tau reikia Stankevičius, sudaręs fantastiškus ekspozicijų planus, puikiai žinojo, ko reikia muziejui.

Tačiau kaspinuočių lieknėjimas kur visa tai paimti? Taip, Klaipėda uostas. Taip, jūreiviai raižo jūras ir vandenynus. Bet jie turi savo tiesiogines pareigas laivuose. Ir eksponatų muziejui gaudyti nėra nei laiko, nei žinių.

Tiesa, jūreiviai parplukdydavo vieną kitą vertybę muziejui, tačiau tai negelbėjo. Tai kaipgi būdavo organizuojamos ekspedicijos į kitas jūras ir vandenynus, turint omenyje sovietmečiu galiojusius apribojimus ištrūkti į užsienius, kad ir pačiais kilniausiais tikslais?

Galima sakyti, viską lėmė atsitiktinumai, sakė Algirdas. Pirmasis atsitiktinumas jį užklupo biologijos specialistų konferencijoje Leningrade. Per pertraukėlę jis nugirdo, kaip Jūrų biologijos instituto direktorius Viktoras Žirmunskis kolegoms pasakojo apie adatų terapiją ir guodėsi, kad joms išvalyti, o gal įelektrinti, jis niekur nerandąs gintaro gabalų.

Jaunas specialistas drįso įsiterpti į pokalbį ir pasisiūlė tų gintaro gabalų atsiųsti, kai sugrįš į Klaipėdą. Pažadą A. Stankevičius įvykdė. Netrukus gavo knygų siuntą apie Jūrų biologijos instituto darbą. Iš tos atsiųstos literatūros sužinojo, kad institutas jam priklausančiu laivu rengiasi didelei ekspedicijai. Stankevičiui pakako drąsos paklausti, ar į tą ekspediciją nepasiimtų ir jo.

Ir netruko sulaukti teigiamo atsakymo. Tik su viena sąlyga klaipėdiečiai turės priimti ekspedicijos įrangos konteinerius, pasitikti visus ekspedicijos dalyvius. Mat į ekspediciją buvo ruošiamasi nauju Gdanske pastatytu laivu. Jūrų muziejaus kolektyvėlis vis dar keturi penki žmonės apsiėmė ke- 11 Muziejininkų darbai ir įvykių kronika. Stankevičius džiaugėsi, kad tuo naujuoju laivu apiplauks pusę Žemės rutulio Nuo baseino iki vandenyno Taip, į metų ekspediciją A.

Stankevičius vyks. Tačiau eksponatų būsimoms ekspozicijoms niekas už jį nesurinks. Su Eugenijum Buivydu išvažiavo į Kaliningradą mokytis nardyti. Nes būtinai pareikalaus nardytojo sertifikato. Na, ir prasidėjo nardymo mokslai baseine, o paskui ir Baltijos jūroje.

Tad į ekspedicijos laivą Klaipėdoje A. Stankevičius įlipo jau turėdamas būtiną dokumentą. Tačiau tikruosius nardymo mokslus užbaigė jau gražiojoje Japonų jūroje.

Pamatęs tokią šios jūros gyvybės koncentraciją, praradau žadą.

Moteris nusprendzia eiti i sale 100 dienu Svorio metimo motyvacija

Pradėjau save žnaibyti, skatindamas dirbti, o ne vėpsoti į visas tas žuvis ir žuvytes, kriaukles, vėžiagyvius, hidrokoralus ir kitokį tos jūros turtą. Pirmoji ekspedicija buvo labai sėkminga. Grįžau jausdamasis nuveikęs nemažą darbą, sakė A. O po metų vėlgi per ryšius su tuo institutu Algirdas išsirengė į antrąją ekspediciją Baltojoje jūroje. Gal reikėjo pradėti nuo jos, o ne nuo faunos ir floros turtingos Japonų jūros?

Važiavau ne ten, kur būčiau norėjęs, o ten, kur pavyko įsi- Iš Kauno zoologijos muziejaus parviliotam Alvydui Laurinavičiui darbo tikrai nestigo. Kol muziejus buvo statomas, jis rengė žuvų ir paukščių iškamšas. Stankevičius, su pasididžiavimu pabrėžęs, kad jūrose ir vandenynuose yra nardęs valandų. Kaune, nupirkusi du F. Krupo Germaniaverft A. Kylio statykloje pastatytas škunas po tonas dedveito.

Jūratės ir Kastyčio pavadinimais laivai buvo priregistruoti Jurbarke, nes kito uosto Lietuva tada dar neturėjo, ir išnuomoti estų laivininkams, o atgavus Klaipėdą, eksploatuojami pačios savininkės. Kastyčiui vadovavo svetimtautis kapitonas, kuris m.

• Ar naudinga aiškinti vaikams apie rases ir odos spalvą?
• Mesti svorį 20 svarų per savaitę
• Его аналитический ум искал выход из создавшегося положения.

Jūratei vadovavo lietuviškosios laivybos veteranas J. Ji plaukiojo iki m. Ten m. Ne ką daugiau nuveikė ir akcinė bendrovė Lietuvos garlaiviai sutrumpintai vadinta Lietgarįkurta Kaune m. Ją organizavo jūrų kapitonas Teodoras Reingardas, gimęs ir augęs Kaune, save laikęs rusu.

Bendrovės pirmininku išrinktas atsargos generolas S. Bendrovė vos nesuiro tik gimusi, nes norinčių savo pinigus mesti į vandenį atsirado nedaug. Nupirktieji laivai atplaukė į Klaipėdą m. Garlaivis Klaipėda buvo statytas m. Anglijoje, Palanga m. Kapitonas T. Reingardas surinko lietuvišką įgulą ir ėmė vadovauti Palangai, o Klaipėdą perėmė gruzinas kapitonas Azguridi, pasaulinio karo atblokštas į Lietuvą.

Iš pradžių Lietuvos garlaiviai dirbo pelningai, tačiau netrukus prasidėjo pasaulinė ekonomikos krizė ir m. Po metų bendrovė buvo likviduota. Ekonomikos krizė dar keleriems metams atidėjo lietuviško laivyno kūrimąsi.

Tik m.

Onson - msdakar.ltan. .Salin - mitusLT | PDF

Maisto bendrovė marokietiškų žolelių norint numesti svorio shulman svorio metimo alėja keturiems mėnesiams nusisamdė du vienodus garlaivius-šaldytuvus Rimfrost ir Barfrost, pastatytus Norvegijoje metais.

Laivai su šaldytos mėsos kroviniais plaukiojo į Antverpeną, Roterdamą, vėliau ir į Hulį. Laivus valdė Klaipėdoje įsteigta kontora Lietuvos eksportas, vadovaujama direktoriaus V.

Grudzinsko, o krovinius Klaipėdoje ir užsienyje parūpindavo klaipėdiškė eksporto bendrovė Sandėlis m. Jis pastatytas m. Švedijoje, turėjo šaldytuvą. Vadovaujamas kapitono B. Krištopaičio, Maistas plaukiojo linija Klaipėda Antverpenas, pasitaikius krovinių plaukė į Amsterdamą, Roterdamą, Londoną.

Daug vilčių negausiai Lietuvos jūrininkų šeimai suteikė laivininkystės bendrovė Lietuvos Baltijos Lloydas, įsteigta Kaune m. Bendrovę įkūrė trys galingiausios Lietuvoje valstybinio kapitalo bendrovės: Maistas, Pienocentras ir Lietūkis. Maisto specialistai iš Lietuvos eksporto perėjo į naujai Klaipėdoje sukurtą Baltijos transporto bendrovę, kuri valdė lavius ir rūpinosi kroviniais.

Iki sovietinės nacionalizacijos, iki m. Lietuvos Baltijos Lloydo laivyno istorija pažymėta tragiškais pasaulinio karo ir Lietuvos okupacijos ženklais. Garlaivis Kaunas, statytas m. Norvegijoje, nuskendo Šiaurės jūroje ties Belgijos krantais pakeliui į Angliją m. Garlaivis Panevėžys, statytas m. Norvegijoje, nuskendo m. Suomių įlankoje, šiauriau Talino, pakeliui iš Leningrado į Klaipėdą, su druskos kroviniu užplaukęs ant povandeninių uolų.

Lietuvos Baltijos Lloydas buvo nacionalizuotas m. Jo laivai rugsėjo 29 d. Utena konvojuje, vedama kapitono L. Serafino, Suomių įlankoje, į šiaurę nuo Jumindos iškyšulio, užplaukė ant 13 Muziejininkų darbai ir įvykių kronika.

Garlaivis Šiauliai, statytas m. Štetine, vedamas kapitono B. Monkevičiaus, tragiškajame konvojuje žūties išvengė. Jį subombardavo vokiečių lėktuvai rugpjūčio 30 d.

Garlaivis Marijampolė, statytas m. Štetine, m. Ilgiausiai išgyveno garlaivis Denny Trakai. Jis plaukiojo su Panamos, Šveicarijos, Libano vėliavomis, kol galiausiai atsidūrė Indonezijoje, kur vyko pilietinis karas m. Shulman svorio metimo alėja persekiojo ir laivininkystės bendrovę Sandėlis Klaipėdoje. Šiai bendrovei, galima sakyti, faktiškai nesisekė, matyt, stigo patirties. Jau pirmaisiais metais Nida užplaukė ant seklumos ties Bornholmo sala. Hitlerininkams okupavus Klaipėdą, bandė palikti savo laivus Klaipėdoje, todėl m.

Didžiulėmis pastangomis M. Reišys po dviejų mėnesių atgavo laivą, tačiau plaukdama su kokso kroviniu į Švediją, lemtingąją m. Alandų salyne Nida užplaukė ant seklumos ir paskendo. Dar labiau nepasisekė garlaiviui Neringa. Sandėlis jį nupirko m. Pirmojoje kelionėje iš Antverpeno į Klaipėdą su kalio druskos kroviniu vasario 28 d. Nuskendo trys įgulos nariai, o garlaivis nugrimzdo į smėlį. Trečiąjį garlaivį Venta, pastatytą m. Anglijoje, M. Reišys prarado panašiai kaip ir Nidą.

Nėra abejonių, kad visas lietuviškojo laivyno nesėkmes ir galutinę žūtį nulėmė trys objektyvios priežastys: hitlerinė Klaipėdos krašto okupacija, prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ir galiausiai stalininė Lietuvos okupacija. Jo tragišką istoriją išsaugojo tų įvykių dalyviai, pasitraukę į Vakarus: kapitonai B. Krištopaitis, R. Vilkas, F. Jų kruopštaus darbo dėka gimė šis rašinys.

Perėmę seną vikingų tradiciją užgrobti upių žiotis, kad paskui galėtų kontroliuoti upių baseinuose gyvenančių tautų prekybą, riteriai įsikūrė labai palankioje jūrų uostui statyti vietoje. Kuršių nerija saugojo Dangės žiotis nuo vyraujančių vakarų vėjų, vandens keliai Kuršių mariomis, Nemunu, Prėgliumi, Deime vedė į platų būsimo uosto ekonominį užnugarį.

Šiandien turimi archeologiniai radiniai patvirtina, kad iki riteriams ateinant m. Pilies, o vėliau ir miesto, gyvenimas buvo neįmanomas be laivybos, nes tik laivais į Klaipėdą buvo galima atgabenti statybinių medžiagų, maisto, karių, amatininkų. Tikėtina, kad primityvios uosto krantinės Dangės žemupyje atsirado jau pilies statybos metu, nors rašytinis patvirtinimas Dangėje buvus uostą atsirado dviem šimtmečiais vėliau, kai m.

Gdansko laivynas užgrobė 14 Dangės upėje stovėjusių Liubeko ir Hamburgo laivų. Netrukus, m. Jie ta teise naudojosi, tai paliudija istorinis faktas, jog m. Sekminių rytą Gdansko pirkliai jau kelintą kartą užpuolė savo konkurentus Klaipėdoje.

Tą kartą jie pasiuntė tris karo laivus, kurie padegė miestą, užgrobė du Dangės upėje stovėjusius burlaivius su shulman svorio metimo alėja, o išplaukdami didžiuliais akmenimis užvertė Dangės žiotis.

Ši kliūtis laivybai upės dugne išgulėjo vos ne tris šimtus metų iki ųjų. XVII a. Per metus uostą aplankydavo shulman svorio metimo alėja 20 iki 50 laivų. XVIII a. Mažesnieji, iki 2 m grimzlės, laivai būdavo pakraunami prie krantinių Dangės upėje, didesnieji išmesdavo inkarą mariose ir būdavo pakraunami iš valčių. Klaipėdiečiai pirkliai ir laivininkai suprato, kad jų verslą stabdo ne tik konkurentai iš gretimų uostų, bet ir jų pačių uosto bėdos: sekli, akmenimis užgriozdinta įplauka į Dangę, o dar labiau nuolat užnešama, keičianti savo vagą įplauka Klaipėdos sąsiauryje.

Įplaukai, dabar pasakytume farvateriui, gilinti ir reguliuoti trūko pinigų, be to, ir techninės galimybės XVII a. Seniausią įplaukos į Klaipėdos sąsiaurį aprašymą paliko švedų keliautojas Johanas Mansonas m. Projektas išvalo svorio metimo rezultatus nerijos pakrantėje, stūkso didelė kopa, o priešingoje sąsiaurio pusėje matyt, kažkur apie dabartinį naftos terminalą stovi stiebas su iškelta vėliava.

Nuo pakrančių į jūrą besitęsiančios seklumos pažymėtos mediniais plūdurais. Truputį vėlesnėje Ch. Hartknocho graviūroje m. Tai buvo primityvus švyturys, tiksliau šviečiantis navigacinis ženklas.

XIII a. Štai uosto statybos inspektoriaus Johanno Samuelio Lilienthalio m. Kiek žinome, tokius plūdurus klaipėdiečiai naudojo nuo m. Tuo metu buvo pradėta gilinti Dangės vaga. Tam darbui m. Šiuo įrenginiu upės vaga buvo išgilinta iki 11 pėdų daugiau kaip 3 m. Pačioje upėje buvo statomos medinės krantinės, kurias kiekvieną pavasarį po ledonešių ir audrų tekdavo paremontuoti.

Burlaivius į upę įtempdavo, prišvartuodavo prie krantinių ir kraudavo rankomis per specialius pakrovimo-iškrovimo tiltelius. Sunkesni kroviniai būdavo kraunami naudojant burlaivių rangautą. Pakrautiems burlaiviams kartais tekdavo ilgai laukti išplaukimui palankaus rytų ar pietų vėjo. Vykstant Septynerių metų karui, m. Klaipėdą užėmė carinės Rusijos kariuomenė ir pasiliko mieste iki m. Klaipėdai atsivėrė platus ekonominis užnugaris. Nemunu ir mariomis plaukė sieliai, baidokai plukdė grūdus.

Tai davė stiprų impulsą uosto vystymuisi ir jo, kaip medžio eksporto uosto, specializacijai. Klaipėdiečiai pirkliai ir laivininkai skubėjo statyti vėjines, o vėliau ir garines lentpjūves, nes išvežti apipjaustytą medieną buvo pelninga. Pirmoji vėjinė lentpjūvė buvo pastatyta m. Paimti medienos kasmet atplaukdavo nuo iki laivų.

Dangės uoste darėsi ankšta. Lentpjūvės ir medžio uostai poliais atitverta akvatorija kūrėsi marių pakrantėje nuo Smeltės iki Vitės kaimo. Paskui lentpjūves į marių pakrantę kėlėsi ir uosto įrenginiai. Turėti balasto krantines Klaipėdos uostui buvo itin aktualu, nes didžioji dauguma laivų atplaukdavo be krovinio, su balastu, kurį turėdavo palikti krante.

Uosto balasto inspektorius griežtai žiūrėjo, kad balastas nebūtų išmetamas marių protakoje ar Dangėje. Vis dėlto iki pat XIX a. Dangės uostui buvo skiriama didžioji uosto tvarkymo lėšų dalis. Į upės dugną buvo kalami rąstų poliai, krantai iš marių pusės sutvirtinami akmenų pylimais m. XIX a. Klaipėdos pirklių organizacija, m. Toje atkarpoje gylis siekė pėdų apie 4,5 mm.

Žiemos uosto įrengimas XIX a. Abipus upės stovėjo valstybiniai sandėliai Pakhofmiesto svarstyklės, silkių rūšiavimo pastatas, druskos sandėlis, miško ir grūdų sandėliai, dvi dervos viryklos Dangėje stovinčiuose laivuose buvo draudžiama kurti ugnį ir virti dervą laivų remontui. Kuo toliau, tuo labiau darėsi aišku, kad tolesnę uosto plėtrą stabdo rizikinga ir nuolat užnešama įplauka iš jūros į Kuršių marias.

Čia laukė dvejopi kapitaliniai darbai: navigacinių priemonių sutvarkymas ir molų statyba. Pradėta nuo navigacinių priemonių m. Klaipėdos miesto taryba pagaliau ryžosi vietoj primityvaus šviečiančio ženklo statyti švyturį pagal uosto statybos inspektoriaus Johanno Samuelio Lilienthalio projektą.

PO MUZIEJAUS BURĖMIS - PDF Free Download

Vieta švyturiui buvo parinkta ant 30 pėdų 10 m aukščio kopos žingsnių atstumu nuo jūros. Švyturys turėjo būti 75 pėdų 25 m aukščio. Deja, miesto kasoje trūko pinigų, todėl statyba pradėta tik m. Pirmiausia, kad atlaikytų masyvų statinį, rąstų poliais ir karkasais buvo sutvirtinta pati kopa, o paskui imtas mūryti 3,3 m skersmens vidinio bokštas 75 cm storio sienomis. Prie bokšto priglaustame priestate buvo įtaisyti būstai prižiūrėtojams ir laiptai į bokštą.

Bokšto viršūnėje turėjo būti įtaisytas svarbiausias švyturio įrenginys, vadinamasis žibintas su šviesos aparatu. Deja, įpusėjus statybai miesto kasa pritrūko pinigų. Lietuvos jūrų muziejaus rinkinys naujovės parabolinių veidrodžių, nes juos būtų tekę užsakyti Anglijoje.

Tad pirmojo Klaipėdos švyturio šviesos aparatą sudarė 9 žalvariniai 18 ir 12 colių 45 ir 30 cm skersmens piltuvo formos reflektoriai, kuriuos apšvietė lajaus žibintai. Deja, aparato efektas buvo toks menkas, kad pusės mylios atstumu jis vos prilygo mėnulio pilnaties skrituliui, o toliau jūroje esantys laivai jo iš viso nematė m. Klaipėdos švyturys oficialiai pradėjo veikti. Praslinkus vos 20 metų, švyturį teko rekonstruoti.

Bokštas buvo paaukštintas 24 pėdomis apie 8 mpadidintas bokšto viršutinės dalies skersmuo. Klaipėdos švyturys ūgtelėjo iki 80 pėdų apie 24 mo jo šviesos šaltinis pakilo į pėdų 29,5 m aukštį virš jūros lygio.

Ant mūro shulman svorio metimo alėja buvo sumontuota ketinė konsolė, kuri laikė metro su trupučiu pločio galeriją balkoną aplink svarbiausią švyturio įrenginį žibintą. Šis 11 pėdų apie 3,5 m skersmens ir apie 3 m aukščio cilindras buvo pagamintas Klaipėdoje iš švediško riebalų ląstelių praradimo būdai ir padengtas vario skarda.

Žibinto viršų dengė nupjauto rutulio formos plieninis variu dengtas kupolas. Virš kupolo kyšojo varinis kaminas ir paauksuotas žaibolaidis. Žibintas buvo įstiklintas veidrodiniais Anglijoje pagamintais 60 x 50 cm dydžio langais. Tą kartą pinigų švyturiui, atrodo, nepagailėta.

Jį sudarė 13 varinių sidabruotų apie 50 cm skersmens reflektorių. Prieš reflektorius stovėjo aliejaus lempos.

Aliejaus turėjo užtekti ilgiausiai 15 valandų žiemos dienai. Kad žibinto stiklai žiemą neapšaltų, žibinte buvo įtaisyta krosnelė. Tad švyturio prižiūrėtojai budėjimą pradėdavo prisitempdami į bokštą malkų ir akmens anglies.

Atnaujinto švyturio šviesos spindulys pasiekdavo laivus jūroje už 10 ir daugiau mylių. Švyturio bokštas buvo nutinkuotas ir nudažytas baltai m. Nuo m. Tada jam prigijo raudonojo švyturio pavadinimas. Robinsono aparatas švyturyje išbuvo iki m. Tokį raudonąjį švyturį klaipėdiečiai matė iki m. Nugriauto švyturio vietoje buvo pastatytas medinis 26,4 m aukščio laikinas švyturys su dujų degikliu, o m. Pamatęs atplaukiantį laivą, locmanas skambindavo varpu, pranešdamas apie tai uosto locmanams, kurie plaukdavo pasitikti laivo.

Sąsiauryje locmanai ir kapitonai orientuodavosi shulman svorio metimo alėja signalines ir krypties vedles, signalus ant švyturio ir locų bokšto, pagal bujas sąsiauryje m. Tačiau ir šių priemonių nepakako, kad būtų užtikrintas saugus įplaukimas. Reikėjo statyti molus. Jis buvo statomas iš akmenų ir nugramzdintų bei akmenimis prispaustų žabų ir rąstų ryšulių, viršus buvo išgrįstas storais akmenimis m.

Dar sunkiau sekėsi statyti Pietų molą. Prie jo statybos sugrįžta m. Abu molus audros 17 Muziejininkų darbai ir įvykių kronika. Pietų molas, o m. Šiaurės molas buvo apmūryti akmenimis ir paaukštinti iki 3 m virš jūros lygio. Molų galai padaryti dar aukštesni. Ir vėliau molai buvo ilginami ir aukštinami m. Pietų molas turėjo m, o Šiaurės m ilgio. Protaka žemkase pailginta iki 6,5 m m. Šiaurės molo gale pastatytas metalinis švyturys, kuriame degė raudona šviesa.

Jis buvo dažomas baltai, todėl jam prigijo baltojo švyturio pavadinimas m. Pietų molo gale pastatytas žaliai šviečiantis ženklas. Uosto plėtrai ypač reikšmingi buvo m. Iki Pirmojo pasaulinio karo Klaipėda išliko medžio eksporto uostu. Plėsti uosto specializaciją ir didinti krovinių apyvartą trukdė tai, kad Vokietijos vyriausybė protegavo Karaliaučiaus uostą, kuris Gilija, Deime ir Priegliumi perimdavo dalį iš Rusijos Nemunu atplukdytų krovinių.

Numesti svorio purškiama burna Versalio taikos sutartį įsigaliojo m. Klaipėdos kraštas ir uostas buvo atskirti nuo Vokietijos. Dėl neaiškios politinės padėties, dėl blogos techninės būklės laivų judėjimas ir krovinių apyvarta uoste labai sumažėjo m. Klaipėdą prijungus prie Lietuvos, uosto teisinę padėtį reguliavo Klaipėdos krašto konvencijos II priedėlis Uosto statutas, kuris numatė tarptautinį uosto režimą, t.

Lietuvai, neturinčiai savo laivyno, ši nuostata buvo nenaudinga. Uosto valdymą prižiūrėjo pagal Uosto statuto 5 str. Jos nutarimai priimami balsų dauguma. Direkcija skirdavo uosto kapitoną, personalą, nustatydavo jų atlyginimus, sudarydavo Jūrų teismą. Pirmoji direkcija buvo sudaryta m. Jos pirmininku išrinktas inž. Tomas Naruševičius, nariais Klaipėdos krašto direktorijos pirmininkas Endrius Borchertas ir norvegas Ingvaras Kjelstrupas.

Uostą valdė Susisiekimo ministerija perėmė m. Uosto administraciją shulman svorio metimo alėja uosto kapitono valdyba, uosto darbų valdyba ir skyriai: laivų, uosto padargų, švyturių, ūkio, kopų priežiūros. Imtasi tvarkyti uostą m. Žiemos uostas išplėstas naujuoju 10 ha dydžio baseinu, kur buvo nutiesta geležinkelio linija, pastatyti 3 elektriniai kranai, specialus kranas javams krauti, elevatorius.

Prie šio baseino m. Prie šiaurinės krantinės pastatyti naftos, benzino, žibalo tankai. Iki 5,5 m pagilinta Dangės upė, uosto farvateryje palaikomas 8 9 m gylis. Krantinėse stovėjo 7 elektriniai kranai.

Į pietus nuo Žiemos uosto m. Bendras uosto krantinių ilgis tuomet sudarė 8 km, baseino plotas ha, bendra sandėlių talpa m m. Lietuvos vyriausybė uosto plėtimui skyrė 41,7 mln. Beveik pusę šio kiekio sudarė žemės ūkio produkcija.

Klaipėdos uosto netekimas m. Pagal kovo 22 d. Zona apėmė pusę krantinės prie naujojo prekybos baseino su Lietūkio, Maisto, ir Lietuvos banko sandėliais bei prieplaukomis, muitinę, locų bokštą. Ji buvo aptverta, darbininkai kasdien svorio metimas beaumonto karališkasis ąžuolas iš Kretingos.

Apsikeitus Lietuvos ir Vokietijos prekybinių susitarimų dokumentais, nuo m. Romaldas Adomavičius Lietuvos jūrų muziejaus Laivybos istorijos skyriaus vedėjas Vienas svarbiausių požymių, apibūdinančių suverenią valstybę, yra jos sienos, nustatytos ir įtvirtintos dvišalėmis sutartimis su kaimyninėmis valstybėmis ir tinkamai prižiūrimos, siekiant užtikrinti visuomenės ir valstybės ekonomikos saugumą m. Ribų su Lenkijos užgrobtu Vilniaus kraštu demarkacinė linija problema nebuvo išspręsta per visą nepriklausomybės laikotarpį.

Neapibrėžtas buvo Antantei perduoto valdyti Klaipėdos krašto statusas. Kaimyninė Latvija m. Taigi Lietuva buvo likusi be priėjimo prie Baltijos jūros m.

Situacija pasikeitė, kai Arbitražo komisijos m. Latvijai buvo kompensuota daug didesne teritorija Šiaurės Rytų Lietuvoje. Taigi tik nuo m. Lietuvos valstybė shulman svorio metimo alėja su jūra. Žinoma, šis pajūrio ruožas be tinkamai įrengto uosto Lietuvos ekonomikai didesnės reikšmės negalėjo turėti.

Lietuvos politikų ir verslininkų akys krypo į Klaipėdos uostą. Pirmoji lietuviška jūrų ir upių laivininkystės firma Lietuvos garlaivių bendrovė savo jūrų laivus motorinius burlaivius Jūratė ir Kastytis užregistravo Jurbarke, tačiau įsteigė ir atstovybę Klaipėdoje, Union viešbutyje. Bendrovė m. Kovo 4 d. Karo laivo klausimas m. Kol nebuvo išspręsta Klaipėdos krašto ir uosto statuso problema, lietuviškojo jūrų laivyno plėtros ir jūrų sienos apsaugos planai neturėjo rimtesnio pagrindo.

Vis dėlto diplomatinėmis priemonėmis ruošiant sąlygas Klaipėdos krašto prijungimui prie Lietuvos, nebuvo pamiršti ir laivyno reikalai. Derybose su Sovietų Sąjunga dėl galimos karinės pagalbos žygiui į Klaipėdą Lietuva užprašė ne tik šautuvų, mln.

Tai buvo logiškas žingsnis, nes planuojant uosto perėmimą, buvo atsižvelgta ir į tai, kad gali prireikti jį ginti. Reikia paminėti rusų enciklopedinio pobūdžio leidiniuose ir karo laivyno istorijos mylėtojų interneto portaluose tiražuojamą žinią apie m.

Iš pirmo žvilgsnio neaišku, kodėl įvykiai paankstinti beveik penkeriais metais, be to, iškraipyti. Ši data paminėta ir vokiečių šaltiniuose žr. Labai gyvai į Klaipėdos uosto prijungimą sureagavo Lietuvoje gyvenantys buvę Rusijos imperijos m.

Lietuvos ir Latvijos santykiai m. Vilnius,p Butkus, Z. Iš Lietuvos ir Latvijos santykių istorijos m. Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Vilnius,p Memeler Dampfboot,Nr. Darbai ir dienos, Vis dėlto pirmieji svarstymai apie karo laivyno reikalingumą užfiksuoti ne šios sąjungos posėdžių protokoluose, o Lietuvos žinių puslapiuose. Laikraščio skaitytojas A. Vaičiūnas sausio 26 d. Jo nuomone, kartu su įtakingais veikėjais lėšų rinkti į Ameriką reikėtų siųsti ir kelis operos solistus kad nebūtų prakalbos nuobodžiospaagituoti JAV gyvenančius lietuvių kilmės jūrininkus.

Skaitytojas manė, kad tokio laivo pavadinimas turėtų priminti Klaipėdos sukilimą pvz.

Onson - Ashley.merryman. .Salin - mitus.2015.LT

Uosto gynimo poreikį to meto situacijoje skatino ir nesureguliuoti santykiai su Lenkija, kuri atvirai reiškė politines ir ekonomines pretenzijas į Klaipėdą. Neatsitiktinai jau sausio 16 d. Vaičiūno straipsnis paskatino diskusiją spaudoje, į kurią įsitraukė ir profesionalai. Mėgėjišką sumanymą rinkti pinigus kreiseriui Budrys sukritikavo laivų statybos inžinierius Tadas Šulcas laikraštyje Lietuva.

Jis apskaičiavo, kad kreiserio tipo karinis laivas kainuotų apie 20 mln. Verčiau rūpinsimės liekamą skatiką suvartoti įkūrimui pas save rimto prekybinio laivyno, sargybinių laivų muito sienai jūroje apsaugot ir nesigailėti pinigo šviesai, kurios mums dar labai trūksta 9. Šulcas išreiškė tuo metu visuomenėje ir politiniuose sluoksniuose vyraujančią nuomonę. Laikraščio Lietuva puslapiuose T.

Šulcą parėmė Jūrininko pseudonimu pasirašęs autorius greičiausiai tai buvo vienas Lietuvos jūrininkų sąjungos įkūrimo iniciatorių jūrų karininkas Teodoras Daukantas. Jis siūlė apsiriboti vienu pasienio laivu su 20 žmonių įgula, išvystančiu shulman svorio metimo alėja 16 mazgų greitį, kuris tiktų sienų apsaugai ir skęstančių laivų gelbėjimo operacijoms. Tokie Rusijos imperijos jūrų sienos apsaugos laivai Kondor ir Oriol prieš karą buvo dislokuoti Rygoje Jūrų kapitonas Aleksandras Azguridi pseudonimas Kapitonas Nemo manė, kad taupant lėšas, pakrančių apsaugai, sargybai ir žvalgybai galima panaudoti 50 m ilgio, 6 m pločio, pėdų grimzlės krovininį garlaivį su dviem sraigtais ir katilais, kurį reikėtų apšarvuoti ir apginkluoti, o žmonių įgulai kūrikus ir jūreivius rinkti iš pajūrio žvejų Kovo mėn.

Ta proga A. Azguridi išreiškė nuomonę, kad ši mokykla turėtų būti aukštoji, rengianti kvalifikuotus kadrus tiek komerciniam, tiek kariniam laivynui m. Uostas liko be apsaugos iš jūros pusės. Archyvuose esantys dokumentai liudija, kad Lietuvos valdžia domėjosi karinio laivo shulman svorio metimo alėja galimybėmis m.

Raštas buvo persiųstas į Kauną karo ministerijai Klaipėdos uostui reikia karo laivo. Lietuvos žinios,Nr. Laikraščio redakcijos žiniomis, JAV tuo metu jau buvo įsikūręs komitetas, pasišovęs ten nupirkti du karo laivus. Jūra,Nr. Tų pat metų spalio d. Jau vien šie karo laivų vizitai rodė, kad Lenkijai svarbu, kaip klostysis įvykiai Klaipėdos krašte.

Lietuvos karo laivyno reikalu. Lietuva,Nr Jūrininkas. Lietuvos prekybos laivyno reikalu. Lietuva,Nr Kapitonas Nemo. Kreiserio reikalu. Lietuva,Nr. Neseną civilinės laivininkystės panaudojimo karo veiksmuose pavyzdį galima buvo atrasti Pirmojo pasaulinio karo įvykiuose Kauno apylinkėse, kai Kauno tvirtovės gynybai buvo naudojami apšarvuoti ir apginkluoti mentratiniai Nemuno garlaiviai Jaroslavna ir Venera Pociūnas, A.

Garlaiviai Kauno tvirtovėje. Kauno istorijos metraštis, 3. Kaunas,p. Lietuvos jūrininkų sąjunga m. Jūreivystės raida Lietuvoje. Klaipėda,p Kapitonas Nemo. Jūrų mokyklos klausimu. Prancūzmečiu įsikerojusi kontrabanda, ypač nelegalus spirito įvežimas į Lietuvą, buvo lengvo uždarbio šaltinis tūkstančiams Klaipėdos krašto gyventojų. Diplomatiniais žygiais išsprendus Klaipėdos krašto kaip autonominio darinio Lietuvos valstybės sudėtyje statusą, pirmaeiliu tapo būtent muitų sienos apsaugos uždavinys.

Kontrabanda gabenta ir jūros keliu. Klaipėdos laikraščių skiltyse apie laivų judėjimą uoste m. Vyriausybė m. Šie lėti laiveliai, kaip ir m. Lietuvos jūrų muziejaus rinkinys atsišaudydavo Buvo akivaizdu, kad reikia modernesnio metalinio laivo. Jūrų sienos apsaugos situacija m. Stulpinas kovą su kontrabanda pavadino nerezultatyvia, nes Klaipėdos krašto valstybinė policija naudoja senus ir tik ramiu oru jūroje galinčius plaukioti laivus, kurie yra silpnai ginkluoti, be to, juos reikia remontuoti.

Iki tol Uosto valdyba kontrabandininkams gaudyti pasieniečiams kartais leisdavo naudoti locmanų tarnybos garlaivį Von Schlieckmann vėliau pavadintą Šarūnutačiau tuo atveju šis laivas būdavo atitraukiamas nuo tiesioginių pareigų, o ir jo įgula pradėjo protestuoti, nenorėdama rizikuoti ginkluotuose susirėmimuose, nors už kiekvieną tokį išplaukimą buvo mokama litų Stulpinas pasisiūlė padėti valstybei spręsti šią problemą ir pristatyti tinkamą karo laivą kontrabandai jūroje persekioti shulman svorio metimo alėja.

Stulpino raštą ministrui pirmininkui, prašydamas įtraukti pasiūlymo shulman svorio metimo alėja artimiausio kabineto posėdžio dienotvarkėn Stulpinas, gavęs leidimą ir vyriausybės garantijas, žadėjo nupirkti gerai ginkluotą karo laivą, kuriuo leistų naudotis valstybės policijai muitų sienai apsaugoti už tokį atlyginimą, koks buvo numatytas įstatymų už kontrabandos sugavimą.

Pirmenybę jis teikė M-Boot taip rašte; turėtas galvoje minėtas minų paieškos laivas: vokiškai: Minensuchboot tipo laivams 20 ir prašė litų paskolos laivo remontui, jei tokio laivo įsigijimo klausimas būtų išspręstas teigiamai.

Vidaus reikalų ministras tokį komerciškai valstybišką L. Stulpino pasiūlymą apibūdino kaip priimtiną. Uosto kapitonas buvo parengęs ir atsarginį variantą: kovai su kontrabanda pritaikyti laivą Heinz Klaipėdoje tokiu pavadinimu tuo metu buvo registruotas garinis jūrų vilkikaskuriam pertvarkyti reikėtų litų paskolos. Paskolas L. Stulpinas žadėjo garantuoti savo turtu.

Čikaga,p Klaipėdos krašto pasienio policijos laivynas. Policija,Nr. Naktį siautėjo audra, o rytą susiruošę krantan Lietuvaitės įgulos nariai savo laivo neberado jis nuskendo užpiltas bangų Memeler Dampfboot,Nr. Missbrauch des Lotsendampfers. Klaipėdos miesto spaudoje tuo metu buvo pasirodžiusių užuominų apie uosto kapitono L.

Stulpino verslo ryšius su brolių Bieberių firma. Kad jos turėjo pagrindo, galime spręsti iš vėliau paaiškėjusio fakto, jog laivas Vokietijoje nupirktas tarpininkaujant būtent šiai firmai. Savo pasiūlymus dėl būsimojo karo laivo pateikė ir tada Klaipėdos uosto direkcijai vadovavęs Tomas Naruševičius Memeler Dampfboot,Nr.

Stulpino pasiūlytomis sąlygomis taip ir nebuvo sudaryta, tačiau jo siūlymas paskatino valdžią imtis konkrečių veiksmų karo laivui įsigyti. Ministrų kabineto nutarimu buvo pakeista biudžeto sąmata ir numatyta litų kontrabandai persekioti laivui įsigyti ir palaikyti Padėtis pasikeitė po m.

Seimo rinkimų. Valdžia Lietuvoje atiteko kairiųjų partijų sudarytai vyriausybei, kuri nesirūpino laivo pirkimu Tuo tarpu per šiuos metus įvyko septyni ginkluoti pasienio policijos laivų susirėmimai su kontrabandininkais, buvo sunkiai sužeistas laivo vadas. Sulaikyti du motoriniai burlaiviai ir 45 irklinės valtys, konfiskuota l spirito. Po m. Dar po metų išgirdome jį su baltaodžiu draugu kalbantis apie odos spalvą.

Ieškant tapatybės, odos spalva tapo svarbiausiu bruožu. Mano berniukas ėmė drovėtis savo garbanotų rusvų plaukų. Jo plaukai nė iš tolo nepanašūs į juodaodžių žaidėjų. To latvių krepši­ ninko iš Golden State Warriors plaukų spalva buvo kaip mano sū­ naus. Su juo buvo galima tapatintis. Mano sūnus ieškojo tapatybės ir žvalgėsi pavyzdžio, kuriuo galėtų sekti. Rasė ir šukuosena tapo ta­ patybės formulės dalimi.

Taiklūs metimai ir veržlūs puolimai - ne. Nesilioviau stebėjęsis. Aptarėme, kad mūsų gyvenime nebūtų kai kurių draugų, jei juos būtume rinkęsi pagal spalvą. Lukas suprato mintį ir ilgainiui įsisavino pamoką. Dabar jis atvirai kalba apie lygybę ir diskriminacijos neteisingumą.

Anuomet nežinojau, ką žinau dabar, tad man buvo sunku su­ prasti sūnaus entuziazmą. Visą laiką maniau, kad rasizmo išmoks­ tama. Jei vaikas auga nerasistiniame pasaulyje, kodėl jis savaime vieną rasę iškelia aukščiau už kitą? Kada aplinkos siunčiama žinia jam tampa nebesvarbi - aplinkos, kuria mes taip didžiuojamės? Mišrios aplinkos teorija - pagrindinis principas, kuriuo parem­ tos šiuolaikinės integruotos mokyklos.

Aš, kaip ir dauguma žmo­ nių, maniau, kad per trisdešimt metų nuo segregacijos panaikini­ mo daugybė mokslinių tyrimų turėjo įrodyti, jog mišrios aplinkos teorija teisinga.

Paskui mudu su Ashley ėmėme kalbėtis su moksli­ ninkais, nagrinėjusiais šiuos tyrimus. Pavyzdžiui, daktaras Gary Orfieldas vadovauja civilinių teisių projektui - Harvarde įsteigtai, bet vėliau į Los Andželo Kalifornijos universitetą perkeltai minčių talpyklai.

Baigtą 86 puslapių dokumentą Orfieldas išsiuntė visiems socialinių mokslų specialistams iš savo adresų sąrašo ir gavo palaikymo parašus. Ant rašto antspaudo neuždėjo jokia prabangi teisininkų kontora. Orfieldas labai didžiavosi, kad raštą kūrė mokslininkai, o ne teisi­ ninkai, todėl jis išėjo pagrįstas ir nešališkas. Tačiau širdyje Orfieldas jautėsi nusivylęs ir net piktas. Desegregacija išties daro apčiuopiamą įtaką, bet ją reikia vykdyti teisingai. Mokslininkai nemėgsta išpūsti duomenų. Bigler iš Teksaso universiteto buvo viena iš mokslininkų, stipriai įsitraukusių į kreipimosi kūrimą.

Jos vertinimas skamba dar aštriau nei Orfieldo. Bigler karštai pasi­ sako už desegregaciją mokyklose dėl moralinių priežasčių. Vis dėlto tėvams svarbu žinoti, kad mišrios mokyklos lankymas nėra garantija, jog vaikas išsiugdys geresnes rasines nuostatas nei atski­ roje mokykloje. Pasirodo, rasės problema, palyginti su kitomis šališkumo ir dis­ kriminacijos problemomis, yra ypač sudėtinga.

Daktaras Thoma- sas Pettigrew iš Santa Kruzo Kalifornijos universiteto išanalizavo per tyrimų, patvirtinančių, kad bendravimas su kitokiais žmo­ nėmis gali sumažinti šališkumą. Sėkmingiausi tyrimai buvo susiję ne su rasėmis, o su nuostatomis neįgaliųjų, pagyvenusių žmonių ir homoseksualų atžvilgiu.

Kitose šalyse atlikti tyrimai irgi buvo sė­ kmingi, pavyzdžiui, sumažėjo žydų ir palestiniečių arba baltaodžių Kodėl baltieji tėvai nekalba apie rases 71 ir juodaodžių Pietų Afrikos Respublikoje priešiškumas. Amerikos rasių klausimui skirti tyrimai rodo tik nedidelę naudą studentams. Pradinės ir vidurinės mokyklos klasės - kitas klausimas. Neseniai vykdant civilinių teisių projektą buvo tiriami šešių ša­ lies mokyklų vienuoliktokai. Vienas tyrimas buvo atliekamas Luis- vilyje, kur, regis, desegregacija davė naudos.

Vienuoliktokų tyrimai atskleidžia, kad per 80 proc. Daugiau nei 85 proc. Tačiau kitose apygardose nėra taip gražu. Lino miestas Masačū­ setse, esantis už 16 km į šiaurės vakarus nuo Bostono, paprastai laikomas dar vienu įvairovės ir sėkmingos desegregacijos mokyklo­ se pavyzdžiu. Paklausti, ar suaugę norėtų gyventi mišriame rajone, maždaug 70 proc. Tačiau į tą patį klausimą teigiamai atsakė tik 35 proc. Nusipelnęs atsistatydinęs Naujosios Meksikos valstijos universi­ teto profesorius Walteris Stephanas visą gyvenimą tyrinėjo moks­ leivių rasines nuostatas po pirmų metų mišrioje mokykloje.

Jis nustatė, kad 16 proc. Stephanas nėra segregacionistas - jis pasirašė mokslininkų kreipimąsi ir yra vienas gerbiamiausių šios srities specialistų. Mišrių mokyklų bėda ta, kad jos nebūtinai stiprina rasių drau­ gystę. Dažnai nutinka priešingai. Jamesas Moody iš Djuko universiteto - žinovas, kaip paau­ gliai sudaro ir išlaiko socialinius tinklus, - išanalizavo per 90 Paauglių iš skirtingų visų šalies regionų mokyklų duomenis.

Moody nustatė moksleivių ir jų draugų rasę, paskui kiekvieno moksleivio skirtingų rasių draugų skaičių palygino su visos mokyklos rasine sudėtimi. Moody atrado, kad kuo mišresnė mokykla, tuo labiau vaikai mokykloje skirstosi pagal rases ir tautinę kilmę, taigi tikimybė, kad susidraugaus skirtingų rasių vaikai, yra mažesnė.

Todėl mišriose mokyklose besimokantys vienuoliktokai ir dvy­ liktokai kasdien duoda du priešingus socialinius signalus. Pirmas si­ gnalas įkvepia - daug moksleivių draugauja su kitos rasės atstovais. Antra žinia tragiška - kur kas daugiau vaikų labiau mėgsta ke le svorio drauti su saviškiais.

Daugėjant mišrių mokyklų, pastarasis reiškinys tampa vis pastebimesnis. Vaikščiodamas po mokyklą vaikas mato daug grupių, į kurias dėl savo rasės negali patekti, stalus valgykloje, prie kurių negali atsisėsti, numanomas ribas, kurių nevalia shulman svorio metimo alėja ti. Tai neišvengiama, net jei moksleivis turi kitų rasių draugų.

Vis dėlto bendri būreliai padidina tikimybę, kad skirtingų rasių mokiniai susidraugaus. Analizuodamas duomenis Moody atsižvel­ gė ir į popamokinę veiklą, sporto ir mokslo būrelius bei mokyklos renginius, per kuriuos moksleiviai gali integruotis arba pasi­ skirstyti. Taisyklės tai nekeičia: didesnis mišrumas lemia didesnę moksleivių segregaciją.

Šiaurės Karolinos Čapel Hilo universiteto komanda patvirtino Moody gautus rezultatus. Kaip tik taip ir nutinka. Tikimybė ne ką didesnė, net jei kalbama apie an­ trą, trečią ar penktą pagal gerumą draugą. Juodaodžiams tokia tiki­ mybė ne ką didesnė: 85 proc. Skirtingų rasių draugai dažniausiai užsiima tik viena bendra veikla, o ne keliomis, todėl tikėtina, kad ilgainiui, vaikams perėjus iš vidurinių klasių į aukštesniąsias, tokia draugystė iširs. Kyla pagunda tikėti, kad šiuolaikiniai vaikai, augdami tokioje mišrioje aplinkoje, išmoks sutarti su visų rasių žmonėmis.

Vis greito svorio metimo istorijos daugybė tyrimų leidžia manyti, kad tai veikiau svajonė nei tiesa. Nesiliauju svarstęs, ar desegregacija nebūtų sėkmingesnė, jei tė­ vai ją skatintų, užuot tylėję? Negi tikrai taip sunku su mažais vaikais kalbėtis apie rases?

Katz, ištyrusi juodaodžių ir baltaodžių vaikų, atkreipė dėmesį, kad tėvai su vaikais nesidrovėdami šnekasi apie lytis, labai stengiasi griauti stereotipus apie berniukus ir mergaites. Iš to galėtume mo­ kytis kalbėti apie rases. Sugalvoti, ką sakyti, nesudėtinga. Tik klausimas, kaip dažnai tai sakome. Vaikų smegenys linkusios viską rūšiuoti, todėl tame, ką mato, vaikas nejučia ima ieškoti dėsningumo.

Maži vaikai, net jei ir mato gerą pavyzdį, daro išvadas, verčian­ čias tėvus gūžtis. Vaikai nėra pasyvūs žinių kaupėjai, jie aktyviai kuria sąvokas. Bigler matė daug pavyzdžių, kaip vaikai iškraipo pri­ siminimus, kad jie atitiktų mintyse susidarytas kategorijas. Sme­ genų poreikis viską skirstyti į kategorijas septynerių metų dar sti­ presnis nei penkerių, todėl antrokai gali labiau iškraipyti tiesą nei parengiamosios klasės mokinukai.

Tėvams atrodo, kad jų vaikas vis sunkiau suvokia pasaulio įvairovę. Tyrėjai atrado, kad tik išsamūs pokalbiai apie rases yra paveikūs, be to, reikia kalbėti vaikams suprantamais žodžiais.

Pavyzdžiui, skaitydami Jackie Robinsono biografiją mokiniai sužinojo, kad jis buvo pirmasis afroamerikietis Pagrindinėje beisbolo lygoje. Tačiau tik pusė vaikų gavo perskaity­ ti, kad anksčiau jis buvo paskirtas į Negrų lygą ir kentė baltųjų ais­ truolių patyčias.

Kitos pusės vaikų skaitiniuose šie faktai - pateikti penkiais trumpais sakiniais - buvo praleisti. Po dvi savaites trukusių istorijos pamokų buvo ištirtos rasinės vaikų nuostatos.

Baltaodžiai vaikai, perskaitę visą istoriją apie dis­ Kodėl baltieji tėvai nekalba apie rases 75 kriminaciją, palankiau žiūrėjo į juodaodžius nei tie, kurie gavo neutralią versiją. Išsami istorija padarė didesnį poveikį.

Bigler labai atsargiai daro išvadas iš tyrimo apie Jackie Robinso­ ną. Ji atkreipia dėmesį, kad biografijos buvo išsamios, bet pasakojo apie ankstesnių laikų diskriminaciją. Šiau­ rės Karolinos Čapel Hilo universiteto klinikinės psichologijos specialistė ir profesoriaus asistentė April Harris-Britt tiria, kaip mažumoms priklausantys tėvai padeda vaikams ugdytis rasinę tapatybę.

Visi mažumoms priklausantys tėvai anksčiau ar vėliau papasakoja vaikams apie diskriminaciją ir paragina juos nepasi­ duoti. Vis dėlto tokius pokalbius paskatina ne vaikų klausimai. Harris-Britt nustatė, kad kai kurie pokal­ biai vaikams naudingi ir netgi reikalingi - 94 proc. Bet jei vaikai dažnai ne tik retsykiais girdi tokius diskriminacijai rengiančius įspėjimus, jie reikšmingai rečiau savo sėkmę sies su pastangomis, o dėl nesėkmių dažniau kaltins mokytojus, nes manys, kad šie nusiteikę prieš juos.

Harris-Britt įspėja, kad dažni gąsdinimai būsima diskriminacija tampa tokia pat destruktyvia patirtimi kaip ir pati diskriminacija: »Jei pernelyg susitelksi į tokius įvykius, vaikui perteiksi žinią, kad pasaulis priešiškas ir nevertina tavęs - tiesiog taip jau yra. Pagal Harris-Britt analizę, kita plati pokalbių tema yra didžiavimasis savo tautine kilme. Mažumoms priklausantys vaikai nuo mažens skatinami didžiuotis savo tautos istorija. Mokslininkė atrado, kad tai itin naudinga vaiko pasitikė­ jimui savimi.

Per vieną tyrimą paaiškėjo, kad juodaodžiai vaikai, skatinami didžiuotis savo kilme, kur kas stropiau dirbo mokykloje ir dažniau savo sėkmę siejo su pastangomis ir gabumais. Iš to kyla klausimas, apie kurį visi mąsto, bet retai kas drįsta už­ duoti. Jei afroamerikiečių vaikams naudinga didžiuotis savo rase, kaip baltaodžiams? Baisu net pagalvoti, kad vaikas gali didžiuo­ tis esąs baltasis. Vis dėlto mokslininkai tvirtina, kad kaip tik tai ir vyksta jaunose smegenyse. Kaip mažumų vaikai suvokia priklausą blogesnę padėtį visuomenėje užimančiai ir vargingesnei etninei grupei, taip dauguma baltaodžių vaikų patys išsiaiškina priklausą galingesnei, turtingesnei ir įtakingesnei rasei; jiems tai teikia sau­ gumo, net pasitikėjimo savimi.

Taigi skatinti juos tuo didžiuotis ne tik pasibaisėtina, bet ir nereikalinga. Kalbantis su paaugliais naudinga žinoti, kad jų polinkis burtis į grupes ir gaujas iš dalies yra amerikiečių kultūros vaisius. Ame­ rikoje mes skatiname individualumą. Vaikai laisvai pasirenka, kas jiems prie širdies, ir atvirai apie tai kalba - savo tapatybę apibrėžia pagal tai, kas jiems patinka ar nepatinka. Jie išmoksta įžvelgti skir­ tumus.

Nors individuali tapatybė yra ilgalaikis tikslas, aukštesnio­ siose klasėse tapatybės paieškos vyksta kuriant uždaras grupes ar prie jų prisidedant. Taigi, likimo ironija, kuo stipriau kultūroje pa­ brėžiamas individualumas, tuo labiau aukštesniosioms moksleivių klasėms būdingas grupavimasis.

Pavyzdžiui, Japonijoje socialinė darna vertinama labiau nei individualumas, ir vaikai neskatinami Kodėl baltieji tėvai shulman svorio metimo alėja apie rases Ji atskleisti, kas jiems labiau patinka. Todėl aukštesniosiose klasėse vaikai mažiau skirstosi į grupes. Priklausymas grupei, ypač paauglystėje, teikia tiesiog apčiuo­ piamą saugumo jausmą. Būti tam tikro rato nariu - patinka jis mums ar ne - yra svarbiausia šio raidos etapo ypatybė.

Mičigano universiteto mokslininkams atlikus tyrimą paaiškėjo, koks stiprus poreikis priklausyti grupei ir kaip jis gali paveikti paauglį. Tyrėjai pasikalbėti akis į akį pasikvietė Detroito juodaodžių aukštesniųjų klasių moksleivių ir paprašė įvertinti, kokio šviesumo ar tamsumo yra jų odos atspalvis.

Paskui jie teiravosi paauglio apie pasitikėjimo savimi tvirtumą socialiniuose ratuose ir mokykloje. Iš mokyklų gavo paauglių pažymius. Tų moksleivių, kurie savo odos spalvą įvertino kaip tamsiau­ sią, ypač berniukų, pažymių vidurkis buvo didžiausias. Be to, juos geriausiai priėmė bendruomenė, o jų pasitikėjimas savo žiniomis buvo didžiausias. Šviesesnio odos atspalvio vaikinai bendruomenė­ je jautėsi ne tokie saugūs ir ne taip pasitikėjo savo žiniomis.

Paskui mokslininkai panašų tyrimą atliko su lotynų kilmės amerikiečiais ir gavo tokius pat rezultatus. Tyrėjai padarė išvadą, kad gerai besimokantys ir besielgiantys paaugliai gali būti išjuokti, neva mėgdžioja baltuosius. Paaugliai, kurie buvo tikri dėl savo narystės mažumos bendruomenėje, ne­ bijojo tokių patyčių, todėl mieliau nukrypo nuo grupės normų. Šviesesnio odos atspalvio juodaodžių ir į baltuosius panašių lotynų amerikiečių padėtis mažumos bendruomenėje nebuvo tokia tvirta, todėl jie savo elgesiu siekė išsaugoti mažumų atstovo tapatybę, - net jei tai buvo neigiamas stereotipas, - kad tik įtvirtintų savo pa­ dėtį grupėje.

Ir patys atlikdami tyrimus išgirdome daug istorijų, kaip žmo­ nėms - nuo tėvų iki mokytojų - sunku su vaikais kalbėtis apie ra­ ses. Vieniems pokalbis užsimezgė, kai vaikas viešai pasakė gėdingą pastabą.

Kiti norom nenorom turėjo apie tai prabilti dėl tarprasinės santuokos ar kitos rasės vaiko priėmimo į šeimą. Dar kiti tiesiog įvedė vaikus į mišrią aplinką, svarstydami, ar tam tinkamas laikas.

Labiausiai mus sujaudino istorija iš kaimo Ohajo valstijoje. Iš 33 vaikų maždaug du trečdaliai save apibū­ dino kaip baltuosius ar net kaimiečius, kiti buvo juodaodžiai arba maišytos rasės. Šventėms išpuoštoje klasėje Johnson su visais pirmokėliais susė­ do ant kilimo skaityti pasakos. Mokytojai pradėjus skaityti, vaikai susijaudinę ėmė žiūrėti paveikslėlius, kaip šeima laukia ateinančio Kalėdų Senelio. Pora vaikų puolė pasakoti, kaip ketina Kalėdoms puošti namus ir ką tikisi gauti iš Kalėdų Senelio.

Kiti tyliai stebė­ josi. Regis, jie suglumo, kad ši pasaka kitokia - knygelėje buvo pa­ vaizduota juodaodžių šeima. Johnson pervertė puslapį, ir vaikai sukišo nosis shulman svorio metimo alėja į Kalėdų Senelį ir roges Kalėdų Senelis buvo juodaodis.

Kodėl baltieji tėvai nekalba apie rases 79 Kitas berniukas sušuko: Vaikai ėmė čiauškėti apie šį stulbinamą atradimą. Brandaus šešerių ir septynerių metų amžiaus vaikai neabejoja, kad Kalėdų Senelis tikras. Tuo jie tvirtai tiki. Ir staiga iškyla šitoks rimtas klausimas. Argi Kalėdų Senelis gali būti juodaodis? Jei taip, ką tai reiškia? Vienus vaikus mintis, kad Kalėdų Senelis gali būti juodas, pra­ džiugino, kiti vis dar abejojo.

Keli baltaodžiai vaikai iškart atmetė tokią mintį - juodas Kalėdų Senelis shulman svorio metimo alėja būti tikras. Tačiau net ir mergaitė, tvirtai tikinti, kad tikrasis Kalėdų Senelis turi būti baltas, apsvarstė mintį, jogjuodaodis Kalėdų Senelis gali pavaduoti baltąjį, kai šis suserga.

Ir saldžių sapnų! Po pasakos ji ėmė kūnas lieknėja bet svoris nemažėja, ar šis juodasis Kalėdų Senelis negalėtų būti jau pažįstamo baltojo Kalėdų Senelio pusbrolis ar brolis. Jos noras, kad į namus ateitų baltasis Kalėdų Senelis, išliko toks pat tvirtas, bet klausydamasi pasakos ji mintyse padarė didelę nuolaidą.

Tą pačią savaitę Copenhaver apsilankė kitos mokytojos klasė­ je. Buvo skaitoma ta pati pasaka ir kilo panašios diskusijos.

Vienas berniukas iškėlė hipote­ zę: baltasis ir juodasis Kalėdų Seneliai yra draugai ir pakaitomis lanko vaikus. Žinoma, dėl to nepasida­ rė aiškiau.