Daugelis autorių Miškinis, ; Žygelis, ; Roccas et al. Juk prieš metus U. Svarbus ir kalbos grynumo kriterijus: jeigu turime arba galime pasida- ryti savą žodį, tai skolinio vartojimas gali būti pateisinamas tik stilistiškai 1. Kalbos statuso planavimu siekiama pakeisti vienos kurios kalbos ar kalbos atmainos vartoseną ir funkcijas tam tikroje bendruomenėje, kitaip tariant, siekiama nustatyti kalbos vartojimo teisinius pagrindus, kalbines tei- ses, santykius tarp įvairių kalbų pavyzdžiui, kuri kalba įgyja oficialios arba valstybinės kalbos statusą ar kalbos atmainų pavyzdžiui, kuri kalbos atmai- na tampa bendrine kalba. Nekodifikuo- tomis, arba komunikacinėmis, kalbos normomis vadinamos per ilgą laiką tam tikroje kalbos bendruomenėje savarankiškai, stichiškai nusistovėjusios kalbos vartojimo taisyklės, dėsningumai ar kalbiniai įpročiai. Pavyzdžiui, federaliniu ly- gmeniu Kanadoje pripažįstamos dvi valstybinės kalbos — anglų ir prancūzų, tačiau oficiali Kanados Kvebeko provincijos kalba viena — prancūzų.
Normos pasirinkimas nurodo tarmės, t. Europos bendrinių kalbų istorijoje galima skirti dvi bendrinių kalbų grupes: a ankstyvojo tarmės pasirinkimo.
Šiai grupei priklausytų anglų, prancūzų, ispanų, vokiečių, lenkų, italų, vengrų ir kt.
Nr. 3 - Lietuvos sporto informacijos centras
Šiai grupei priklausytų baltarusių, bulgarų, estų, suomių, serbų, slovakų ir kt. Vėlyvojo tarmės pasi- rinkimo grupei priklauso ir dabartinė lietuvių bendrinė kalba: jos tarminis pagrindas — pietinių vakarų aukštaičių kauniškių patarmė — pasirink- tas XIX a.
Iki XIX a. Viduriniu rašomosios kalbos variantu parengti Mikalojaus Daukšos, Merkelio Petkevi- čiaus, Saliamono Slavočinskio ir kt. Rytiniu rašomosios kal- bos variantu parengti Konstantino Sirvydo, Jono Jaknavičiaus ir kt. Socialiniai kalbos vartojimo aspektai 25 XIX a. Tačiau nė vienas iš šių variantų nesustiprėjo tiek, kad taptų visiems bendra bendrine kalba.
XIX a. Todėl tarminį pagrindą dabartinei lietuvių kalbai parinko XIX a. Daugelis šių inteligentų buvo kilę iš Užnemunės, t.
ГЛАВА 41 В кладовке третьего этажа отеля «Альфонсо XIII» на полу без сознания лежала горничная. Человек в очках в железной оправе положил в карман ее халата связку ключей.
Kita vertus, nemažą įtaką tarmei pasirinkti turėjo pietinių vakarų aukštaičių tarme grįsta Rytų Prūsijos lietuviškų raštų tradi- cija, ypač XIX a.
Šios gramatikos turėjo nemažą autoritetą XIX a.
Normos pasirinkimas yra glaudžiai susijęs su bendrinės kalbos pri ėmimo ir diegimo aspektu, nes, pasirinkdama tarmę bendrinei kalbai, tam tikra grupė žmonių kartu ir priima bendrinę kalbą. Bendrinės kalbos pri- ėmimas — tai šios kalbos atmainos pripažinimas kaip autoritetingos, pres- tižinės, turinčios galią ir siekis ją vartoti įvairiose srityse.
Bendrinių kalbų raidoje skiriamos bent dvi priėmėjų grupės: a intelektualų arba elito. Ši grupė bendrinę kalbą priima anksčiau- siai, neretai — tik pasirinkus tarmę, pavyzdžiui, prancūzų bendrinė kalba elito buvo priimta apie XII a.
- Įdomūs greiti svorio metimo būdai
- Svorio netekusios moterys
- Снова последовало молчание: Стратмор размышлял о том, что она сказала.
Lietuvių bendrinės kalbos atveju ankstyvąjį intelektualų bendrinės kalbos priėmimą galima fiksuoti maždaug nuo metų. Todėl viena iš svarbiausių sąlygų, kad bendrinė kalba būtų priimta didesnės dalies kalbinės bendruomenės narių, yra šios atmainos diegimas, t.
Lietuviu Bendrines Kalbos Normos Ir Vartosena
Dabartinės lietuvių bendrinės kalbos sklaida per spaudą ir mokyklas su- intensyvėjo XX a. Lietuvių bendrinės kalbos is- torijos tyrimai rodo, kad išaugusį bendrinės kalbos autoritetą galima fiksuoti apie XX a. Reikėtų pridurti, kad bendrinės kalbos priėmimas ir diegimas — ilgalaikis ir nuolat vykstantis procesas.
Lietuvių bendrinė kalba — tai ta kalbos atmaina, kurios mokoma lietuviškose mokyklose, šios atmainos įgūdžiai stiprinami aukštesniojo ar aukštojo mokslo institucijose, jos mokomi užsieniečiai. Tam, kad bendrinė kalba būtų priimta, dinamiškas svorio metimas kolumbija sc turi įgyti tam tikrą prestižą arba galią.
Kaip manote, kokie iššūkiai lietuvių bendrinės kalbos prestižui kyla XXI a.? Kaip tai gali paveikti yra svoris mesti sunkiai kalbos priėmimą? Ar sutiktumėte su tei- giniu, kad lietuvių bendrinė kalba šiuo metu yra priimta visų lietuviškai kalbančiųjų?
Argumentuokite savo nuomonę. Kodifikacija vadinamas bendrinės kalbos normų arba taisyklių, pa- prastai išdėstomų gramatikose, žodynuose, vadovėliuose, žinynuose ir ki- tuose norminamojo pobūdžio darbuose, nustatymas. Kodifikacija siekiama kalbos stabilumo, pastovumo, minimalaus variantiškumo; tai viena iš svar- biausių ypatybių, skiriančių bendrinę kalbą nuo kitų atmainų.
Bendrinės kalbos raidoje ne visi kalbos taisyklių rinkiniai gramatikos ir žo- dynai turi vienodą kodifikacinę vertę, t. Socialiniai kalbos vartojimo aspektai 27 vaidmenį įgyja viena kuri gramatika ar žodynas, po kurio pasirodymo atsiranda bendrinės kalbos pastovumo, stabilumo pajauta, nebetoleruojamas variantiš- kumas, atsiranda kalbos klaidos samprata.
Lietuvių bendrinės kalbos istorijoje simbolinės kodifikacijos vaidmenį atliko m.
Armstrong | 2 puslapis | msdakar.lt
Reikėtų pridur- ti, kad ankstyvojo tarmės pasirinkimo bendrinių kalbų istorijoje pavyzdžiui, anglų, prancūzų simbolinės kodifikacijos vaidmenį dažniau atliko žodynai, vėlyvojo lietuvių, taip pat estų, serbų, bulgarų ir kt. Kodifikacijos pagrindas — bendrinės kalbos normų nustatymas. Kalbos norma yra kurioje nors kalbos bendruomenėje pripažįstama kalbos faktų ir jų vartojimo būdų visuma. Normos gali būti dvejopos: kodifikuotos ir ne- kodifikuotos. Mokslininkų nustatytos kalbos normos laikytinos kodifikuo- tomis.
Kodifikuotos kalbos normos yra išskirtinis bendrinės kalbos požymis, skiriantis šią kalbos atmainą nuo kitų. Kodifikuotų kalbos normų nepaisy- mas kalbant ar rašant bendrine kalba laikomas kalbos klaida. Nekodifikuo- tomis, arba komunikacinėmis, kalbos normomis vadinamos per ilgą laiką tam tikroje kalbos bendruomenėje savarankiškai, stichiškai nusistovėjusios kalbos vartojimo taisyklės, dėsningumai ar kalbiniai įpročiai.
Mokslininkų kalbininkų nustatytos bendrinės kalbos normos fiksuo- jamos įvairiuose leidiniuose: gramatikose, žodynuose, žinynuose, kalbos praktikos patarimuose, rekomendacijose ir kt. Norminamąją reikšmę turi ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos VLKK nutarimai, kuriais nusakomos ir apibrėžiamos pagrindi- nės bendrinės lietuvių kalbos normos. Kaip matyti, lietuvių bendrinės kalbos normas fiksuojantys kodifikuojantys leidiniai yra drabužiai padedantys mesti svorį vieni, pavyzdžiui, gramatikos, kodifikuoja įvairių bendrinės kalbos lygmenų, visų pirma fonologijos, morfologijos ir sintaksės formas, kiti, pavyzdžiui, žodynai, kodifikuoja leksikos, taip pat ortografijos, akcentuacijos, fonologijos, iš dalies morfologijos formas, treti, pavyzdžiui, patarimų sąvadai, 28 LIETUVIŲ BENDRINĖ KALBA: NORMOS IR VARTOSENA yra orientuoti į praktinę vartoseną, todėl universalesni, aptariantys įvairių kal- bos lygmenų normas, galiausiai VLKK nutarimai ar rekomendacijos gali fik- suoti tik tam tikros specifinės bendrinės kalbos vartojimo srities pavyzdžiui, nelietuviškų vietovardžių ar asmenvardžių rašybos normas.
Nr. 3 - Lietuvos sporto informacijos centras
Bendrinei kalbai, kaip ir kitoms kalbos atmainoms, būdingas vartosenos variantiškumas, vadinasi, ši atmaina, keičiantis kalbos vartotojų įpročiams, taip pat kinta. Siekiant sumažinti atotrūkį tarp bendrinės kalbos normų ir realiosios vartosenos, kodifikuotos kalbos normos laikui bėgant yra peržiū- rimos, tikslinamos, papildomos ar keičiamos.
Norminiai bendrinės kalbos variantai nustatomi remiantis keliais krite- rijais žr. Girdenis et al.
Kalba yra dinamiškas svorio metimas kolumbija sc, kuria siekiama įvairiausių tikslų, todėl ją norminant pirmiausia vadovaujamasi tikslingu- mo kriterijumi. Kalbininkų teikiami variantai turi būti dinamiškas svorio metimas kolumbija sc ir reikalingi bendrauti plg. Kalba negali būti gera bendravimo priemonė, jeigu jos normos nuolat kaitaliojamos, todėl būtina paisyti stabilumo. Tačiau normų stabilumas — tai ne kalbos stagnacija. Kita vertus, nereikėtų bijoti variantų gausos, nes jie — vienas iš požymių, rodančių, kad norminama ne šuoliais, o nuosekliai plg.
Kaip sudeginti riebų pilvą, sistemiškumo, ekonomijos, taisyklingumo krite- rijai susiję su variantų pasirinkimu: paprastai pasirenkami tie variantai, kurie labiau skiriasi nuo kitų to paties lygmens vienetų, geriausiai atitinka kalbos sistemą, yra trumpesni ir, žinoma, taisyklingi.
Nuo konkretaus funkcinio stiliaus priklauso vadinamųjų dalinių kriteri- jų — tikslumo, aiškumo, vaizdingumo, gyvumo — būtinybė, pavyzdžiui, dalykinė kalba turi būti tiksli ir aiški, o grožinis kūrinys — vaizdingas, o gal ir emocingas. Todėl, tarkim, dalykinėje kalboje gausu tarptautinių žodžių, specifinių žodžių junginių, dažniau vartojami daiktavardžiai. Vargu ar čia tiktų jaustukai ir ištiktukai, kurių gali pasitaikyti grožiniame tekste.
Svarbus ir kalbos grynumo kriterijus: jeigu turime arba galime pasida- ryti savą žodį, tai skolinio vartojimas gali būti pateisinamas tik stilistiškai 1.
Socialiniai kalbos vartojimo aspektai 29 motyvuotais atvejais. Žinoma, mokslo leidiniuose neišvengsime tarptautinių žodžių, o kai kada jie net geresni už vienkartinius vertinius.
Nustatant, koreguojant ar pildant bendrinės kalbos normas turėtų būti laikomasi vadinamojo proskriptyvinio požiūrio, t. Paplitimo vartosenoje kriterijus laiduoja socialinį visuomenės pritarimą, kuris kodifikuojant labai svarbus: jis lemia, kad kodifikuojama bendrinės kalbos norma, kuri sutampa su vartosenoje paplitusia norma, bus priimta, paplis ir funkcionuos bendrinėje vartosenoje.
Kita vertus, ne viskas, kas yra paplitę vartosenoje, yra gerai, todėl kodifikuojant visada turėtų būti pasitelkiama kriterijų visuma. Ketvirtasis kalbos standartizavimo aspektas — funkcijų tobulini- mas arba plėtra — nusako bendrinės kalbos funkcinę sklaidą, t.
Bendrinės kalbos funkcijų to- bulinimas yra nuolat vykstantis procesas, tačiau žvelgiant į dabartinės lietu- vių bendrinės kalbos raidą, galima teigti, kad ypač sparčiai bendrinės kalbos funkcijos ėmė plėstis po m. Tad bendrinė kalba, skirtingai nei kitos kalbos atmainos, yra vartojama daugelyje sričių.
O nuo vartojimo srities priklauso pasirenkama vartoti kal- bos atmaina, vartojamos tik tai sričiai būdingos kalbos ypatybės. Bendrinės kalbos stilistinis daugiafunkciškumas — dar viena ypatybė, skirianti šią kalbos atmainą nuo kitų.
Atsižvelgiant į kalbos vartojimo sritį dalykinė, meninė, publicistinėfunkcijas komunikacinė, informacinė, emocinė, ekspresinė, estetinė, fati- nė ir kt.
Lietuviu Bendrines Kalbos Normos Ir Vartosena | PDF
Daugelio kalbininkų skiriamas buitinis stilius nelaikytinas bendrinės kalbos atmaina1. Tai kalba šeimoje, gatvėje, su artimais žmonėmis, ji esti pa- prasta, spontaniška, emocinga, konkreti, subjektyvi, vaizdinga, nevengiama humoro ar šiurkštumo elementų, gausu trumpų ir nepilnų sakinių, dažnai vartojamos sutrumpintos žodžio formos. Šiam stiliui nekeliami taisyklingos kalbos reikalavimai.
Ribos tarp stilių nėra labai griežtos, kalbos vartojimo sritis ir stilius gali ir nesutapti, tarkim, buityje gali būti pavartota ir daug moksliniam stiliui būdingų terminų, ir administracinio stiliaus sustabarėju- sių frazių. Nors funkciniai stiliai paprastai traktuojami kaip bendrinės kalbos atmai- nos, reikėtų pridurti, kad kai kurie, pavyzdžiui, meninis, iš dalies publicisti- nis, peržengia bendrinės kalbos vartosenos ribas, t.
Olimpinių žaidynių Pekine iššūkiai sporto mokslui Prof.
Raiškos priemonių pasirinkimą skirtingo funkcinio stiliaus žanruose lemia ne tik kalbos vartojimo funkcija estetinė, emocinė ir pan. Atsižvelgiant į vartosenos oficialumą ir laisvumą neoficialumąfunkciniai stiliai gali būti skiriami į oficialiuosius ir laisvuosius.
Oficialiesiems stiliams priskirtini administracinis, mokslinis, informacinis publicistinis stiliai, laisviesiems — meninis, ekspresyvusis publi- cistinis.
Laisviesiems stiliams būdingas didesnis kalbos reiškinių variantišku- mas bendrinės kalbos normų požiūriu nei oficialiesiems. Župerka 56— Socialiniai kalbos vartojimo aspektai 31 Aptariant bendrinės kalbos atmainas, negalima pamiršti specialybės ir profesinės kalbos, kurių pamatas yra mokslinis stilius.
Pilna portalo versija Armstrong Tomas Vaitkus aplenkė Lance'ą Armstrongą ir finišavo oje vietoje 2
Specialybės kalba — bendrinės kalbos sluoksnis, kurio ypatumų mokomasi ruošiantis įgyti di- plomą. Specialybės kalbos mokomasi per tam skirtas kalbos paskaitas, jos ypatybės formuojasi ir per konkrečių tos specialybės dalykų kursus bei skai- tant atitinkamą literatūrą. Studijų metais išsiugdyta specialybės kalba toliau tobulinama dirbant. Taip susiformuoja profesinė kalba, be šių pastangų spe- cialybės kalba virsta profesiniu žargonu taip pat žr.
Pagal loginius ir lingvistinius kalbos produkavimo dėsnius bendrinė kalba gali būti rašytinė ir sakytinė, o pagal perteikimo arba raiškos būdą t. Rašytinę kalbą nuo sakytinės skiria keletas požymių: teksto struktūra, sąvokinės leksikos tankis ir gramatinių formų kondensavimas Nauckūnaitė 78— Sakytinei kalbai būdingas pasakymų trumpumas, dialogišku- mas ar polilogiškumas, fragmentiškumas, spontaniškumas, rašytinei — mono- logiškumas, ilgesni sakiniai, didesnis sąvokinės leksikos tankis.
Sakytiniame tekste daugiau nei rašytiniame dinamiškas svorio metimas kolumbija sc, trumpinimų, taisymų, pakartojimų, rašytinis tekstas rišlesnis. Nors rašytinės, sakytinės ir rašomosios, šnekamosios kalbos terminus sie- kiama atskirti, neretai kalbininkų jie vartojami sinonimiškai ar kiek kitokiomis reikšmėmis, pavyzdžiui, šnekamoji kalba gali būti suprantama ir kaip raganų svorio metimas iš funkcinių stilių, t. Tarmės ar sociolektai dažniausiai funkcionuoja sakytinėje vartosenoje, t.
Elektroninis diskursas, t. Skirtingai nuo kitų kalbos atmainų, abi bendrinės kalbos formos — rašytinė ir sakytinė — yra kodifikuotos standartizuotos.
Milroy et al. Kodifikuota rašytinė bendrinės kalbos forma yra būtina sąlyga bendrinei kalbai egzistuoti, kitaip tariant, rašytinės kalbos egzistavimas yra vienas iš pagrindinių standartizavimo ir kalbos standarto požymių.
Rašytinės ir sakytinės kalbos santykis bendrinės kalbos raidoje kinta. Chronologiškai bendrinių kalbų raidoje rašytinės bendrinės kalbos atsira- dimas svorio netekimo patarimai sergant nutukimu yra pirmesnis už sakytinės bendrinės kalbos susiformavimą, pavyzdžiui, anglų rašytinės bendrinės kalbos formavimosi pradžia datuo- jama XV a.