Privalomas testavimas nepasiskiepijusiems kai kurių profesijų atstovams nemokamas išliks maždaug iki rudens, o savanoriškai besitestuojantys gyventojai už jį gali turėti susimokėti ir anksčiau, šįryt Žinių radijui teigė premjerė Ingrida Šimonytė. Stankūnaitės interesų gynėjai suorganizavo vieną protesto mitingą prie prezidentūros. Dieve mano, tegul tik važiuoja!.. Laidoje dalyvauja Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos teisės grupės vyr. Nors pati pjesė, mano manymu, buvo tinkamai subalansuota O.

Tai — ne pati geriausia žinia pasaulyje anksčiau be didesnių rūpesčių savo dienas stūmusiam vyriškiui. Jeigu kiekvienam žmogui būtų privalu išsirinkti bent vieną iš plataus diapazono vėžio rūšių, vyrai tikriausiai tik paskutinėje vietoje rinktųsi man tekusią diagnozę, nes, kaip aišku ir nepašvęstajam, prostatos vėžys bando įsikurti labiausiai intymioje sferoje, taikosi įsitaisyti padidinto jautrumo zonoje, kėsinasi į pačią vyriškumo šerdį.

Kita vertus, praleidęs varnai įžeidžiantis eilinis meta svorį valandų prie gydytojų kabinetų durų, šiandien jau būčiau linkęs sakyti, kad vyriškumo kriterijumi grynai fiziologine to žodžio reikšme reikėtų laikyti masculinum padermės individo sugebėjimą nusišlapinti senuoju rankiniu būdu, naudojant tam reikalui pritaikytą, tradicinį organą, taigi išsiverčiant be išvedžiotų vamzdelių pagalbos, pro kuriuos drėgmė sunkiasi, pastoviai kapsi į prie šono kabantį maišelį.

Document Information

Tačiau, žiūrėjau ir mačiau, kad net ir išorinę šlapimo pūslę galima nešiotis oriai, aukštai pakelta galva, nekreipiant dėmesio į tokią negalios demonstraciją palydinčius užuojautos žvilgsnius. Kam ne kam, o man, nevalingai savo nuopelnu laikiusiam kelias pergales buduarų sferoje, tai sužinoti buvo pravartu ir teisinga.

Kai kartą po procedūros, kuri reikalavo nusikelnėti, išėjau iš kabineto išsidraikiusiais marškiniais, tas išdidus seneliukas su nešiojamąja šlapimo pūsle, tąkart sėdėjęs prie procedūrinio durų, tarstelėjo, nudelbęs akis giliai į pasuolę, tarsi sau, tarsi laukiančiai miniai žmonių, o greičiausiai man, kad esą klyną reikia užsisagstyti visados, nežiūrint jokių aplinkybių.

Tokia intonacija paprastai kalba išminčiai, — iš tiesų tąsyk dėl didesnės teisybės turėjo pasigirsti aplodismentai, pats būčiau paplojęs katučių, jeigu kas nors būtų parodęs pavyzdį, tačiau žmonės, pribaigti savo bėdų, nuleido negirdomis pasakytus žodžius, nuskambėjusius su atrodytų neatremiamu teologiniu rimtumu. Vis dėlto aš pats į reikalo esmę šiandien jau žiūriu truputėlį kitaip, keldamas klausimas — ar privalu yra kiekvienam tikram vyrui užsisagstyti surdutą iki paskutinės sagos, saugoti savo intymumo slėpinį labiau nei valstybės paslaptį?

Automobilis po avarijos. Žinoma, tai iš tiesų yra jau visiškai kita istorija, apie kurią pakalbėsime kitą kartą, o čia pastebėsiu tik tai, kad jeigu į mūsų gyvenimą prasisunkia net varnai įžeidžiantis eilinis meta svorį slaptis, nėra jokio reikalo saugoti tokios viešos paslapties kaip vieno nevykėlio intymumo užkaboriai. Kad tik būtų kas domisi, — esu pasirengęs surengti ekskursiją, aprodant savosios intymumo sferos infrastruktūrą, net turistams iš Japonijos, kurie viską mėgsta fotografuoti.

Neapims pakilumas, neužsmaugs graudulys: tu esi šios žemės — Lietuvos — savasties dalis, jos gyvybės liudininkas ir tęsėjas. To jausmo nesugrąžino nei kasmet per televiziją kartojami tautos atmintį žadinantys reportažai, nei galop sąžinės balsas: džiaukimės, ką turim. Betgi džiaugtis — kaip visa tai, ko troškome, turim? Kokiu būdu, kokia kaina? Pradėjusi šio spektaklio gimimo kelionę nuo pirmųjų repeticijų, nerimaudama laukiau, kaip bus sutikta premjera.

Žmogus turėtų varnai įžeidžiantis eilinis meta svorį nepaslaptis, be jokios liekanos. Nieko nelinkęs romantizuoti, dabar pasakysiu tik tiek, kad neišvaizdi priekinė liauka, vadinama prostata, yra ne kažkokia antroji vyro širdis, kaip kartais sakoma iki banalumo apspurusiais žodžiais, o sulėtintu tempu sprogstanti granata vyriško tipo organizme.

Visa vyrija čia nešiojasi vėžinių ląstelių pasėlius, tačiau vieniems pavyksta išsisukti, kitiems — nelabai. Prostatos funkcionalumo pavyzdys turi pamokamąją reikšmę platesniame kontekste nebent tik tuo rakursu, kad gerai veikianti prostata yra nepastebima, nejaučiama, o išvešėjusi neretai tampa piktybiškumo šaltiniu, kūno destrukcijos detonatoriumi.

Simuliacija čia reiškia pirminį prisimatavimą, specialiu flomasteriu ant kūno paliekant atžymas, leidžiančias sufokusuoti spindulį ten, kur to reikalauja gydymas, kada jau vėliau, prasidėjus tikram švitinimui, bus siekiama įterpti radioaktyvumo dozę į numatytą transliacijos vietą. Prostata dėl tokio tikslaus pamatavimo ir kvantitatyvinio sureikšminimo tampa objektu griežčiausia to žodžio reikšme, kai žmogus susvetimėja net savo prostatai, o procedūrinio kabineto negyva šviesa ir žiurkiškas medicininės aparatūros technologės snukutis, nė iš tolo neprimenantis buvusį moteriškų užutekių pasaulį, tampa savotiškais dabartinio pasaulio kraštutinės varnai įžeidžiantis eilinis meta svorį krešuliais.

Nesunku įsivaizduoti, kad medicina reikalauja sudaiktinti paciento negalią, tačiau žemina aplinkybės, kad medicinos kabineto personalas sudaiktinimo požiūrį perkelia į visus bendravimo su pacientu aspektus, matydamas jo asmenyje geriausiu atveju tik priešakyje įsitaisiusią liauką arba kito sugedusio organo dominantę.

Manding, labai svarbu, kad tokiu požiūriu nepersiimtu pats linkęs sureikšminti savo ligą, lengvai pasiduodantis panikai pacientas, čia vėl praverčia Imannuelio Kanto pavyzdys, kuris, sunkiai sirgdamas ir paskutinėmis savo gyvenimo dienomis dažnai griuvinėdamas ant žemės, labiausiai pergyveno dėl to, kad jo asmenyje sunkiai pavyksta išsaugoti žmonijos orumo vaizdinį. Kraštutinai iščiustytas, sterilus, su retai išstatytais daiktais — keliais baldais ir nežinomos kol kas paskirties aparatais — geriausias būdas numesti svorį po 40 metų dunkso lengvoje prieblandoje perkrautas sunkio dvasios, tarsi čia ir būtų pati patogiausia vieta padėti kiaušinį naujųjų laikų dinozaurui.

Toks, be žmogaus šypsenos ir mandagumo gestų, kabinetas geriausiu atveju primena skaistyklos prieangį. Teisinant situaciją būtų galima pastebėti, kad visi mes, bėgant laikui, tampame profesiniais išsigimėliais, gydytojo dalykiškumas — tai toks profesinis išsigimimas, kuris kartais net praverčia, nors neretai ir užgauna.

Tačiau net ir tokiu atveju nereikėtų pernelyg nusiminti dėl šitokio truputėlį dirbtinai demonstruojamo atšiaurumo, nes visi mes žinome, kad labiau žmogišką požiūrį į tave užgriuvusias negandas čia gali lengvai įsigyti už papildomą mokestį. Pats laikas būtų išpažinti ir savo, daug metų pedagoginį darbą dirbančio žmogaus, nešvarią profesinę sąžinę — pastebėjau, kad esant mažiausiai progai, kaip ir dabar, iškart puolu pamokslauti, maniakiškai ieškodamas pamokomųjų reikšmių, nors žinau, jog likimo aukščiausiasis teisingumas varnai įžeidžiantis eilinis meta svorį baudžia būtent šventeivas ir moralizuotojus.

Kas be ko, rinkausi spindulinį gydymą, o ne operaciją, iškart, be duoto laiko kelias savaites pagalvoti, visiškai intuityviu pagrindu, kaip atrodo, jau vien dėl to, kad operacija paprastai kažką atima, išima, išpjauna, o spinduliavimas, galimas daiktas, prideda.

Sunku būtų paneigti tai, kad apšvitintas žmogus mažiausiai yra bent radioaktyvaus pėdsako nešiotojas! Be to, tai neskausmingas gydimo būdas, kaip sakoma, be kraujo ir pūlių.

Kraujais paplūdau kiek anksčiau, pabandęs savarankiškai nusiskusti visa tai, ką gydytojas pavadino augaline danga žemiau bambos. Tačiau kai pusamžiui vyručiui su pradėjusiu dygti pilvuku, užstojančiu vaizdą žemyn, kyla užduotis atlikti tokią apsivalymo užduotį, pradedi suprasti — kokia sunki našta žmogui yra kūšys.

Kaip visiems žinoma, net plačiausio profilio kirpyklose tokių paslaugų neteikia! Taigi nuo pat pradžių tapo aišku ir tai, kad čia reikės verstis savo pastangomis, visiškai laisvai improvizuojant, be asistentų pagalbos, nesitikint gero patarimo iš pašaliečių ir tautiečių. Kas be ko, buvo galima paprašyti žmonos, kad padėtų tokiu kebliu reikalu, tačiau nepakilo ranka.

Kaip atrodo, vis tik yra ta intymumo sferos uždaroji zona, kurią praverti labiausiai draudžiama žmonai net jeigu čia praėjo visa minia japonųį kurią, teoriškai numesti svorio jaunas gyvenimas, drąsiausiai galėtų įžengti iškrypusios vaizduotės meilužė.

Ne dėl estetinių sumetimų pagailiu vėl žmonos. Apskritai žmonos kategorija nurodo į kažką anapus estetikos, į tą kažką, kas savo fundamentalumu nedera su sterilumo idealizavimu. Kai reikėjo prieš magnetinio rezonanso tyrimą pralaisvinti vidurius, klizmą pastatė žmona. Iš pradžių išbandžiau labiau civilizuotas priemones, specialias piliules ir žvakutes, skirtas sukelti viduriavimo efektui, tačiau niekas iš to nesuveikė. Nuo forsuoto ideologinio kvailinimo sovietiniais laikais brendusiam žmogui kaip pasekmė, kaip savotiškas istorinis paveldas pasilieka ilgalaikis vidurių užkietėjimas, o gelžbetoninius vidurius pralaisvinti išeiviui iš sovietijos gali padėti tik atitinkamai pritaikyta milžiniško dydžio rusiško stiliaus guminė varnai įžeidžiantis eilinis meta svorį.

Drauge leiskite prisipažinti, išsiduosiu, kad dabar nejaučiu jokio konfūzo, kad, neva pažeisdamas kažkokį estetinio jutimo kanoną, tiek daug kalbu apie išskyras.

• Per tėviškę normaliai vyksta žmogaus įaugimas į savo tautą.
• Numesti svorio tvoros
• Daugiausia dėmesio pirmajame tome skirta Ministro Pirmininko ir užsienio reikalų ministro Augus- tino Voldemaro diplomatijai, jo pastangoms reanimuoti Vilniaus bylą.

Būtent išskyros, jų periodiškumas, reguliarus pasikartojimas, cikliškumas yra pats akivaizdžiausias gyvenimo ritmikos liudijimas, pasitikrinimas, kad gyveni. Drovėjausi paprašyti žmonos, kad patarpininkautų apatinės kūno dalies apsiskutimo apeigose, regis, vien dėl to, kad būtent žmona yra ta išskirtinė būtybė, prieš kurią labiausiai nesinori, paradoksaliai tariant, apsinuoginti iki paskutinio galo galelio, pripažįstant kaip faktą savo komiškumą ir bejėgiškumą.

Kokie yra kūšio skutimo instrumentai? Taip paprastai į šį klausimą neatsakysi. Barzdai skusti peiliukai čia tarsi ir nelabai tinka ne tiek dėl to, kad reikėtų vengti, jeigu yra nors mažiausia galimybė, aukštųjų sferų sumaišymo su žemutinėmis, kiek dėl tos priežasties, kad yra nepakankamai aštrūs apatinės dalies skutimui viską supranti iš karto, kai tik pabandai įsivaizduoti — kaip tokiais įrankiai būtų galima apskusti pasigautą ežį.

Vartotojiškos visuomenės kosmetikos pramonė yra prigaminusi gyvą galybę priemonių, skirtų moters plaukinės dangos priežiūrai — įvairių depiliatorių, pincetų, specialių moteriškų rausvos spalvos skutiklių, tinkančių ne tik pažastų, kojų, bet ir labiau intymių vietų priežiūrai, — tačiau to išbandyti ant savo kūno neleido vyriško orumo likučiai, nežiūrint išpuolusios ekstremalios situacijos, kai žmogus griebiasi net šiaudo.

Bulvių skutukas čia taip pat nepadėtų, net jeigu yra patogus įtaisas šiurkščios žievės pašalinimui, taigi liko tik galimybė eiti redukcijos keliu, perkeliant veido skutimosi patirtį, manipuliuojant gillete peiliukais, į tą vietą, kur joks peliukas nebuvo niekados dar įžengęs.

Uploaded by

To tikrai neleistų daryti E. Levinas, nuorodą į veidą padaręs centrine savo etikos ašimi, tai iš tiesų neturi nieko bendro su froidistinės manieros simboliniu kastracijos veiksmu, tačiau toks savęs išviešinimas prieš save patį yra nemenkas išbandymas sau pačiam.

Tačiau aptariamu atveju tikrai nukenčia empirinė žmogaus dalis, savo kailiu patirianti nedalumo pažeidimus. Skutant akluoju būdu tą vietą, kur turėjo būti, bet pasimetė figos lapelis, nesunku yra tik nutaikyti skutimo putų čiurkšlę moderniojoje skulptūroje apskritai figos lapelį tikslinga būtų pakeisti skutimosi putų kaugevientisa mase padengiančią visą plotą, o, panardinus skutimosi peiliuką ir pradėjus gremžti, iškart pradeda kristi kruvinos putos, rodančios daugybinius pažeidimus, ne tik paviršinius, bet ir gilesnius įsipjovimus.

Be perstojo žliaugia prakaitas, kurį vis dar bandai nusivalyti kruvinos rankos dilbiu, delne laikydamas plastmasinį skutimosi peiliuko įdėklą su plieniniu skutimosi peiliuku. Šaldytuvas įkyriai groja monotonišką melodiją, primenančią musių spiečiaus zyzimą vasaros dieną. Ta monotonija ypač dirgina drauge disonansu pradėjus skambėti panikos dūžiams, pulsui pagreitėjus taip, tarsi plaktų peliuko širdis katino naguose. Pravėrus varnai įžeidžiantis eilinis meta svorį duris, kruvini oro burbulai įslysta į virtuvės teritoriją, ant spintelių paviršiaus palikdami rusvas dėmes, tarsi čia būtų įvykusios amžiaus tarakonų kautynės.

Nuo dezinfekavimo skysčių jau dvokia, o ne kvepia alkoholiu, kaip būna puotaujant šimtas metų. Daug triukšmo dėl nieko, ar ne? Kaip atrodo, čia labiausiai būtų tikęs senas geras skustuvas, įgudusios rankos mostu iškart nuskutantis prižėlusią vietą, jeigu tik nebijotum kažko nusipjauti per daug savo neįgudusiomis rankomis.

Dėdė sėdi prie lango, galąsdamas skustuvą į odinį diržą. Dabar neprisimenu, pasakojo pusbrolis Petras, jaunėlis dėdės sūnus, ar kažkur girdėjau vėliau — skustuvas laikomas išgaląstu, tinkamai paruoštu, jeigu lengvai perkerta išmestą į viršų plauką perpus.

Dėdė greitai skusis kelių dienų barzdą, purvinas putas nuo skruostų skustuvo šonu išdrėbdamas lauk pro langą. Matau čia ir save, berods ketverių metų vaikį, tėvų paliktą pas mamos seserį, nes vaikučio mama sunkiai serga, keliaudama iš ligoninės į ligoninę. Tačiau svarbiausias dalykas, krintantis ten į akis, yra neapsakomas saulės perteklius, kiaurai viską perverianti šviesa.

Marius Ivaškevičius. IŠVARYMAS

Tokia šviesa perskrodžia net vidų, užvaldo pasąmonę, už savęs nepalikdama šešėlių. Ramybės oazė. Dėdė yra bitininkystės entuziastas, už lango į sodą driekiasi bičių gyvenamieji barakai, vadinami aviliais. Dabar pats šviesos pikas su bičių lakiojimo paūmėjimu, kai sodą užliejusi šviesa limpa ant akių, tarsi darbštuolės bitės gamintų ne tik medų ir tokius subproduktus, tinkamus dezinfekavimui, kaip bičių pikis, bet ir tirštą bei kvapnią šviesos substanciją.

Kažkaip suprantu, kad dėdė yra teisingas, bet žiaurus žmogus.

dienos-klausimas

Čia manęs nemėgsta net bitės, vienintelį iš visų senojo namo gyventojų sugeliančios beveik kiekvieną dieną. Eičiau pasiskinti juodųjų serbentų, niekas nedraudžia, tačiau šiame vaiduokliškame šviesos pasaulyje, spindulių intensyvumu prilygstančiame pomirtiniam gyvenimui, labai bijau bičių.

Tai — ne pati geriausia žinia pasaulyje anksčiau be didesnių rūpesčių savo dienas stūmusiam vyriškiui. Jeigu kiekvienam žmogui būtų privalu išsirinkti bent vieną iš plataus diapazono vėžio rūšių, vyrai tikriausiai tik paskutinėje vietoje rinktųsi man tekusią diagnozę, nes, kaip aišku ir nepašvęstajam, prostatos vėžys bando įsikurti labiausiai intymioje sferoje, taikosi įsitaisyti padidinto jautrumo zonoje, kėsinasi į pačią vyriškumo šerdį. Kita vertus, praleidęs nemažai valandų prie gydytojų kabinetų durų, šiandien jau būčiau linkęs sakyti, kad vyriškumo kriterijumi grynai fiziologine to žodžio reikšme reikėtų laikyti masculinum padermės individo sugebėjimą nusišlapinti senuoju rankiniu būdu, naudojant tam reikalui pritaikytą, tradicinį organą, taigi išsiverčiant be išvedžiotų vamzdelių pagalbos, pro kuriuos drėgmė sunkiasi, pastoviai kapsi į prie šono kabantį maišelį.

Šiame šviesos pasaulyje, vaikščiojant 60 dienų lieknėti, reikia labai atidžiai žiūrėti po kojomis, kad neužmintum ant nektarą siurbiančios piktos darbštuolės nes Hermio skrajojančių sandalų tas vaikis neturi ir niekados neturėso pakėlus galvą šviesa dar labiau gelia akis, nuo tokios šviesos tvinksi smilkinius, maudžia kankorėžinė liauka, užgula vadinamoji siela.

Kas nežino to paprasto dalyko, kad Vakarų kultūros užgimimui, vakarietiško tipo filosofinės refleksijos įsitvirtinimui reljefiškas šviesos įspūdis, sąmonės apšviestumo pagava, pradedant Platonu, lyginusiu Saulę su Gėriu, įgyja išskirtinę reikšmę. Būtent Platonas davė postūmį supratimui, kad šviesos alegorija tiksliausiai nusako proto budrumo būseną, net jo pasirengimą pažinti amžinąsias esmes, o sąmonės apšviestumo idėja daugiau ar mažiau modifikuotais pavidalais buvo kultivuojama per visas istorines epochas, kai net žinių siekimas galop pradedamas vadinti švietimu.

Heideggerio kūryboje šviesos motyvas atsikartoja prošvaistės kaip laisvės prieangio į tiesą prasmėvaizdyje. Protas vakarietiškoje mąstymo tradicijoje labai dažnai yra traktuojamas kaip prabundantis, atsimerkiantis, gaivalingai nusirąžantis milžinas, kuris pačią būtį išvysta kaip švytėjimą, įžengdamas į tokį šviesos ratą. Senovės Graikijos saulės šviesos turtingumas ir dosnumas, išviešinantis ir drauge nuslepiantis žaismas, užliejantis kalnų viršukalnes, plokščiakalnius bei lygumas nėra tik ūkinio gyvenimo faktorius.

Tokia meteorotopika tapo graikų logoso sandu su visomis pasekmėmis Vakarų kultūrai. Beje, didžiąja dalimi mirguliuojančių įsaulyje kalnų kraštas nevirto atšiauria dykyne visų pirma dėl jūros intymaus, niekados neprarandamo artumo, atmušančio, mainančio, švelninančio saulės dyglius.

Nenaudojant restorano, iš lauko veržiasi graužikai, per lubas bėga vanduo.

Saulės spinduliai čia nėra tokie aštrūs kaip bičių varnai įžeidžiantis eilinis meta svorį. Išfiltruota jūros druskoje šviesa tobulai įsiterpia tarp žvilgsnio ir žvilgesio, o tokiose sąlygose išaugęs žmogus pasmerktas tapti fotolatru. Tačiau mano ankstyvosios vaikystės saulės nutviekstas sodas su dėdės, laikančio skustuvą rankose, pantomima prie lango nė iš tolo neprimena didžiojo būties rato, neturi nieko bendro su tikėjimu savo jėgomis, į šį sodą iš visų pakampių sunkiasi liūdnumo šviesa su radioaktyvumo prieskoniu burnoje.

Galimas daiktas, tai — mirties sodas, šalia kurio, nežiūrint visko, buvo lemta išgyventi.

Kaip iš lieso jaunuolio tapti dideliu raumeningu vyru

Tai beveik neįmanoma, bet tą vasarą keturmetis vaikinukas net tris kartus perėjo mirties sodą, sugrįždamas į gyvųjų pasaulį su skolos bilietu.

Žiūrėkime į šį supiktybėjusios šviesos ratą, — kas čia vis dėlto dėjosi? Iš pradžių mažasis įnamis skendo srutų duobėje, regis, buvo kažkaip išgriebtas iš duobės dugno jau be sąmonės, mažai gyvas, tačiau po kelių dienų gaiveliojimosi su Dievo pagalba atsibudo dieną naktį budėjusios senelės globoje jau čia keliu hipotezę, kad rūpestingoji senelė Agnieška buvo ne tik labai artimas giminaitis, motinos mama, bet ir Dievo siųstas tarpininkas, visados rodantis kelią, išvedantį iš mirties labirinto.

Zalys - Diplomat Istorija I

Į būdele vadinamą šikinyką, šalia šviesos sodo, buvo galima patekti tik perėjus permesta per srutų duobę, į visas puses siūbuojančia lenta, kažkam primenančią linksmą atrakcioną, tačiau, kam ne kam, o mažam vaikui, neturėjusiam sparnuotų Hermio sandalų, tai buvo pirmasis mirties labirinto išbandymas, kurį vis dėlto pavyko įveikti, skendus bet nepaskendus šūdo bedugnėje. Kiti labirinto posūkiai vaiduokliškai name prie šviesaus sodo lėmė kritimą ant galvos iš antrojo aukšto, vieną kartą iš šieno prikimštos pastogės, kur vaikai eidavo miegoti po šienapjūtės, pro prakiurusias lubas nukritus į tvartą kakta ant kietai suplūkto laito, kitą kartą nugarmėjus aukštielninkam iš klėties palėpės pro laiptų skylę į prarają su lentinėmis pakopomis.

Atsibudimai būdavo ilgi, užsitęsiantys, trumpam prablaivėjus sąmonei, kaskart vėl grįžtant į nenorintį iš savo nagų paleisti haliucinacijų ir kliedesių pasaulį.

Kartais bundant su užsitęsusiu svyravimu ant sąmoningumo ir nesąmoningumo ribos, atrodydavo, kad matau priartėjančius objektus, — ne vienas namiškis buvo priėję pasižiūrėti kaip sekasi mažajam nelaimėliui, šunelis užbėgo pasisveikinti, lyžtelėjęs į lūpas, skraidė neatpažįstamų vabzdžių būrys, — taip tarsi žiūrėčiau į juos iš gilaus šulinio, pro raibuliuojantį vandens paviršių matydamas deformuotus demonų veidus vabzdžiai vis tik labiausiai priminė gigantiškas, ietimis ginkluotas bites herojaus su barzdele veidu, pasiskolintu iš kažkokios jubiliejinės tarybinių laikų monetos.

Tik senelė buvo lengvai atpažįstama, abipus gyvenimo tokia pati, mažakalbė, vienintelė galinti išgelbėti visa pasaulį, ištraukti iš mirties spąstų.

Tokiu atveju, kaip visiems aišku, būtų neįmanoma prasiveržti iš amžinybės į gyvenimą. Taigi, jeigu norite žinoti, nesu proc. Ar tai reiškia, kad tokiu atveju ir nenumirsiu galutinai, — nežinau. Apie būtį teisėta kalbėti tik einant aplinkiniais keliais, ieškant netiesioginių terminų, apibrėžimus pakeičiant nedrąsiomis kaip išfiltruotas ryto spindulys užuominomis. Atvirumas būčiai taip pat reikalauja totaliai atsisakyti viso psichologizmo ištobulinto arsenalo, lemiančio žmogaus užsikasimą arba nuskendimą savyje.

Paslaptis yra ne pats žmogus, o žmogaus būtis.

Dėdė yra teisingas kaip šviesos angelas, bet žiaurus žmogus. Gaunu valgyti kaip ir visa šeimyna, tačiau maitinamės mes su senelė atskirai, ne prie stalo kaip visi, o sėdėdami ant senelės lovos už pečiaus. Kai kartą dėdė padaręs burnelę ne vieną buvo labai gerai nusiteikęs, baisiai stebėjosi neatsistebėdamas, kodėl mažasis įnamis tūno kažkur nukištas, a? Tada visų šeimynykščių džiaugsmui, pasiekusiam visuotinį ūbavimą, iškilmingai buvau pakviestas prie stalo, tačiau prasiveržęs kaip ištvinusi upė dykumoje mielaširdingumas buvo tik protu nepaaiškinama, daugiau niekados nepasikartojusi išimtis iš taisyklės, kitos dienos vėl slinko po senovei, visiems nutuokiant, jog geriausiai būtų, jeigu neužkliūčiau teisingajam dėdei už akių.