Atkus nosis, ne tik šeimininkaujanti juslių puotoje, bet ir išvedanti per minų laukus. Juodbruviai veidai, bežieviai platanai, skverų ūksmė ir žiedų kekių konsteliacijos Lietuvoje medžiai jau visai pliki , šviesoforai, automobilių klaksonai, motorolerių, daugybės zujančių motorolerių garsai — spalvų, kvapų, garsų chaosas, pirminių įspūdžių krioklys, kol — kaip visada — ima ryškėti detalės, ir tavo kelionė, kurioje niekam nieko neprivalai, na, jei ne tas paketėlis, laisva nuo visko, net nuo tavęs pačios, nuo tavęs — ypač, įgauna tikslą.

Vieną rudens trečiadienį, jaukią popietę, klausiausi Lietuvos radijo laidos apie džiazą. Koks sutapimas: pro langą mačiau vaikus, atveriančius Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokyklos duris, o radijo laidoje dainavo Simona Smirnova, šios mokyklos ugdytinė, dabar gyvenanti JAV, Niujorke.

Michael Yu2 nuotrauka Simoną prisimenu nuo jos mokyklos laikų, bet susitikdavome mudvi ne muzikos koncertuose ar jos taip mėgstamo teatro spektakliuose.

Kauno miesto savivaldybė Svetainės žemėlapis

Simona Smirnova — ir literatė, tad bendraudavome mudvi rašančių mokinių konkursuose. Ignalinoje lyg ir prasilenkėme: ją dideli ir įdomūs miestai pasišaukė būtent tada, kai man šovė mintis tuos miestus palikti.

Skirtingas gyvenimo būdas ar amžiaus distancija nė trupučio netrukdo kalbėtis ir susikalbėti — juk svarbiausioji mudviejų pokalbio mintis yra ir jai, ir man nuo mažens rūpėjusi ir rūpinti būsena: laisvė.

Miela Simona, papasakok, koks buvai vaikas? Kokia paauglė?

Ką Tavyje keitė muzikos mokykla, kultūros centras, dailės pamokos gimnazijoje? Aš dažnai mintimis sugrįžtu į tuos laikus kai verdavau muzikos mokyklos, Česlovo Kudabos progimnazijos ir gimnazijos duris. Giliai širdyje tikiu, kad laikas neegzistuoja. Mes tarsi esame praeityje, dabartyje ir ateityje vienu metu. Kai užmerkiu akis ir susikaupiu, išgyvenu mokyklos laikus lygiai taip pat stipriai, tarsi jie vyktų čia ir dabar.

Galiu ryškiai prisiminti valgyklos bandelių ar galiu numesti svorio džiazuojant spurgų kvapus, muzikos mokyklos garsus, grindinį po kojomis einant Ignalinos aikšte.

Kaip vaikas buvau gana drąsi, mėgdavau juokauti, pasirodyti scenoje ir prieš draugus. Labai mėgau skaityti knygas ir nemažai laiko praleisdavau miesto vaikų bibliotekoje. Paauglystėje buvau tiesiog pakvaišusi dėl meninių ir visuomeninių veiklų. Visose tose veiklose rasdavau kaip save atskleisti, mėgau susipažinti su naujais žmonėmis. Nuolatos piešdavau, kurdavau, vaidindavau.

Nepamiršdavau ir vakarėliuose pašėlti, ir į pasimatymus vaikščioti. Paauglystė turbūt buvo vienas iš produktyviausių laikotarpių mano gyvenime. Žmonės neretai sakydavo, kad reikia nesiblaškyti ir susitelkti į kažkurią vieną veiklą. Man tai nepatiko. Ir džiaugiuosi, kad neklausiau tų patarimų, nes visa patirtis, kurią sukaupiau, man padėjo ir dabar kas dieną padeda gyvenime.

Naujienų srautas

Sutinku, kad reikia susitelkti į vieną veiklą, tačiau vyresniame amžiuje, kai jau pasirenkamos studijos, darbas, karjeros linkmė. O paauglystė būtent ir skirta bandymams, savęs pažinimui.

Tiek muzikos mokykla, tiek kultūros centras, tiek dailės pamokos darė įtaką mano meniniam išsilaivinimui, mokėjimui dirbti grupėje, o svarbiausia buvo jaustis reikalinga. Jau paauglystėje supratau, kad menas yra mano namai, šeima, mano prieglobstis, kuriame galiu įprasminti net skaudžiausius ar galiu numesti svorio džiazuojant.

Barbekiu Bobas

Manau, meną labiausiai pamilau per teatrą, nes jame tilpo viskas: dailė, muzika, tekstas, jausmai, erdvė, šokis, disciplina. Asmeninio archyvo nuotrauka O dabar — apie studijas. Man regis, galėjai rinktis kuo plačiausiai, bent jau menų srityje, bet vis dėlto pasirinkai vokalą Muzikos akademijoje. Ar ilgai truko apmąstymai?

Veganų biblioteka - Mėsa April

Ar studijos pateisino Tavo viltis? Pasirinkimas tarp teatro režisūros, vaidybos, dailės, literatūros ar džiazo vokalo tapo mano paauglystės dilema. Ruošiausi visiems stojamiesiems lygiavertiškai, tačiau į tų metų Jono Vaitkaus aktorinio kursą neįstojau. O į džiazo vokalo studijas įstojau pirmu numeriu! Taigi priėmiau tai kaip likimo ženklą ir pasinėriau į džiazo mokslus akademijoje.

Simona Smirnova ir jos laisvės jausmas

Studijos buvo smagios, nors ir nelengvos. Labiausiai man patiko gyventi dideliame mieste, nuomotis jaukų butą Užupyje ant Vilnelės kranto, būti Vilniaus bohemos dalimi. Akademija tikrai užgrūdino, sustiprino džiazo ir muzikos teorijos žinias. Visus ketverius metus jaučiausi, tarsi būčiau laimėjus kokią premiją!

Numesti svorio 9 kanalas niekada nesitikėjau įstoti į džiazo katedrą ar studijuoti meniškos specialybės. Visada girdėdavau niūrius atkalbinėjimus, kad menininku būdamas duonos neužsidirbsi, kad man tai nepasiekiama, kad man trūksta talento ar žinių.

Būdama savo maištiškos prigimties, aišku, niekieno patarimų neklausiau.

transit manual lt

Tačiau vos tik atsikėliau gyventi į Vilnių ir pradėjau studijas akademijoje, iškart pajaučiau, kad tai mano vieta. Visada jaučiausi ir režisierė, ir aktorė, ir muzikantė, ir rašytoja išvien.

Dabar jau suprantu, kad taip ir bus, ir nereikia savęs statyti į kažkokius rėmus. Muzikinis pasirodymas įtraukė teatro elementus, modernų šokį, džiazo muzikantus, styginių kvartetą ir mane pačią, skambinančią kanklėmis.

Vėliau visa muzika buvo įrašytą į debiutinį albumą.

Komentuoti:

Šis albumas yra puikus atspindys mano vidinės meninės mozaikos. Joje žaidžia ir pokštus krečia tiek literatūra, tiek teatras, tiek muzika. Man visa tai tėra formos, stiklų karoliukų žaidimas. Kuo skyrėsi studijos Berklyje nuo studijų Vilniuje? Ar Berklis padėjo Tau tapti savimi?

Studijos Berklio muzikos koledže skyrėsi nuo akademijos kaip diena ir naktis. Akademijoje turėjome daugiau laiko kūrybai, savarankiškam darbui, mažiau konkrečių instrukcijų. Berklyje viskas pagrįsta didžiuliu paskaitų krūviu ir namų darbų kiekiu. Visko mokoma nuosekliai, detaliai, viskas sudėliota į tvarkaraščius, pusmečio ir metų tikslus. Nuostabus dalykas Berklyje yra tai, kad tu nesi sukaustytas jokio stilistinio žanro rėmuose.

Mokomasi tiek klasikos, tiek džiazo, pop muzikos, folkloro ir viso pasaulio žanrų… Nemanau, kad Berklis ar kokia kita aukštoji mokykla konkrečiai padeda tapti savimi, ir tai turbūt nėra jokios aukštojo išsilavinimo institucijos tikslas.

Tikslas yra suteikti žinių ir praktinių įgūdžių. Tiek akademija, tiek Berklis tų žinių ir įgūdžių suteikė. Akademijoje turėjau daugiau erdvės eksperimentams ir kūrybai, o Berklyje išmokau labai daug naujų teorijų, komponavimo technikų, kompiuterinių programų. Turbūt dar vertėtų paminėti, kad aš studijavau skirtingas specialybes.

Akademijoje studijavau džiazo vokalą, o Berklyje studijavau kompoziciją ir aranžuotę. Aš manau, kad studijos yra svarbi sulieknėti 7 ervas tobulėjimo dalis, tačiau ji neapibrėžia mūsų ir nepriartina meniniko prie jo pašaukimo gelmės.