Istorinių šaltinių spausdinimas. Iš tikro aisčių dievai vienas kito nepriklausė, — kiekvienas turėjo savo sritį. Jie pasiekdavo tolimus pajūrius, o žiemos metu, ledu perėję įlanką, nusigaudavo net į Saremą Eželį.

Kalbų mokslas iš visų aisčių išskiria tris kilčių grupes. Pirmoji, dešiniajam Vyslos žemupio krante gyvenusi, vakarinė kilčių grupė paprastai vadinama prūsais; nuo jų į šiaurės rytietiški augalai svorio metimui augusta ga gyveno tos aisčių kiltys, iš kurių yra susiformavusi lietuvių tauta, o dar toliau gyveno tos kiltys, iš kurių yra susidarę dabartiniai latviai.

Prūsus sudarė keletas kilčių, kurių tik vakariausios buvo vadinamos prūsais. XIII amž. Vėliau nukariautas tolimesnes aisčių gimines vokiečiai neskirdami irgi vadino prūsais. Prūsų vardą tuo būdu gavo visas kryžiuočių pavergtas kraštas, nors jo rytinėje dalyje gyveno jau kitos tarmės kiltys.

Prūsų, t. Su lietuviais jie susisiekė maždaug toje vietoje, kur teka Deimenos ir Alnos upės. Lietuvių kiltys, iš kurių yra susiformavusi lietuvių tauta, gyveno į šiaurę ir į rytus nuo prūsų,—maždaug iki dabartinės Latvių sienos. Čia dabartinėje savo vietoje, Klaipėdos krašte ir Kuršmarių pakrantėmis, gyveno žemaičiai. Toliau nuo jų, į pietus, kairiajam Nemuno krante, t.

Į pietus nuo žemaičių ir į rytus nuo jotvingų gyveno aukštaičiai, kurie sudarė vėlesnės Lietuvos valstybės branduolį.

Rytinės jų sienos nėra aiškios; jie užėmė visą Neries aukštupį, artėjo prie Bererinos aukštupio ir prie Dysnos Latviai. Dabartinės Latvijos vakarinėje dalyje, į šiaurę nuo Šventosios upės ir žemaičių, gyveno kuršiai, kairiajame Dauguvos žemupio krante — žiemgaliai, kairiajame Dauguvos vidurupio krante, siekdami dabartines Utenos ir Zarasų apskritis, gyveno sėliai, o į šiaurę nuo jų, t.

Kai XIII amž. Tik didelė dalis sėlių pateko į lietuvių valstybę, ir jų vardas išnyko. Bet ne visa dabartinė Latvija buvo gyvenama aisčių. Dabartinio Kuršių iškyšulio šiaurinėje jūros pakrantėje, Dauguvos žiotyse ir dešiniajam jos žemupio krante gyveno jau net ir nearijų tauta — lybiai.

Aisčiams jie visiškai ne giminės; kartu su estais ir suomiais jie priklauso prie neaiškios kilmės tautų, mokslo vadinamų ugriais suomiais. Jie buvo įsikūrę beveik visam pajūry; aisčiai jūrą čia siekė tik siaurame žiemgalių gyvenamame plote, į kairę nuo Dauguvos žiočių. Kai šituose kraštuose ėmė lankytis vokiečių pirkliai ir misijonieriai, tai pirmiausia jie susidūrė su lybiais. Todėl dabartinė Latvija vakarų Europos raštuose buvo pradėta vadinti Livonija.

O kai čia įsikūrė vokiečių ateivių valstybė, tai Livonija buvo vadinamas visas jų pavergtas kraštas, — lygiai taip, kaip vienos prūsų giminės vardu buvo pavadintas visas vokiečių ordino nukariautas vakarinių aisčių kraštas.

Kadangi vokiečių ordinas kaip numesti svorio paprastais pakeitimais paėmęs į savo valdžią ir Estiją, tai ir ji buvo vadinama tuo pačiu Livonijos vardu.

Tų kraštų vardai pradėti skirti tik XVI amž. Aisčių krašto geografinės savybės ir kaimynai Aisčių kraštas. Visos aisčių giminės gyveno palyginti labai nuošaliam krašte, paliai Baltijos jūrą. Tas kraštas sudaro beveik vieną ištisinę lygumą. Aukštumų čia yra tik rytinėje Lietuvos dalyje, t.

Yra dar kiek aukštumų Vilniaus srityje ir Žemaičiuose Telšių apskrity. Šiaip visas kraštas yra ištisa lyguma, kuri senovėje buvo apaugusi didžiulėmis giriomis ir daug kur buvo labai pelkėta. Ypatingai pelkėtos buvo jotvingų gyvenamos pietinės sritys ir jų šiaurinė dalis.

Dabartinėj mūsų Suvalkų krašto lygumoj, Mažojoj Lietuvoj ir didelėj Prūsų daly buvo pilna nepereinamų pelkių ir girių. Gyventojų čia buvo palyginti reta. Jie gyveno tik sausesnėse girių aikštėse. Geriau buvo įsikurti aukštesnėse Žemaitijos ir Aukštaitijos lygumose, todėl čia gyventojų buvo tirščiau. Didžiulės, giriomis apaugusios pelkės skyrė aukštaičius nuo Padauguvio giminių. Rytuose nuo gudų juos skyrė didžiulės sausos girios. Senieji aisčių kaimynai vakaruose buvo lenkams artimi pa-marėnai už Vyslospietuose buvo mozūrai, kurių sodybos susisiekė su prūsų giminių ir jotvingų sodybomis.

Dar toliau į pietus jotvingai ribojosi su lenkais ir Voluinės rusais. Rytuose aukštaičiai susisiekė su gudais. Su tais pačiais gudais rytuose ribojosi latgaliai; į šiaurę nuo latgalių gyveno estai. Nuo jūros latvius skyrė lybiai. Kitas sienas sudarė jūra. Aisčių santykiavimas su kitomis tautomis prasidėjo gana vėlai.

Jie gyveno sunkiai įžengiamam krašte. Jūrininkyste aisčiai nesivertė, tolimojo pasaulio pasižiūrėti nenuplaukdavo. Su tolimaisiais Europos pietumis, kur dar prieš Kristų graikai ir romėnai buvo sukūrę aukštą kultūrą, aisčiai galėjo turėti tik retų, atsitiktinių santykių jie galėjo parduoti romėnų pirkliams nebent savo gražųjį gintarą. Gyvesni aisčių santykiai su kitomis tautomis prasideda vos nuo IX amž. Pirmiausia jiems bus tekę susidurti su įvairiomis rusų giminėmis, ir tai tik grobiamųjų karo žygių metu.

Tokie santykiai tęsėsi iki XIII amž. Bet prieš įsikuriant lenkų ir rusų, o vėliau ateivių vokiečių valstybėms, aisčiams dar teko susidurti su ateiviais iš už jūros — su vikingais, arba normanais. Jie buvo rytietiški augalai svorio metimui augusta ga visą Europą.

Būdami nepaprastai karingi, jie veržėsi į pasaulį, ieškodami turtų ir valdžios. Tuo būdu jie pasiekė ir aisčių gyvenamus kraštus ir čia pajūriuose pristeigė savo kolonijų.

Tuo metu pasauly geriausiai klestėjo Bizantijos imperija: ji turėjo didžiuosius prekybos centrus ir buvo turtingiausia. Skandinavai, būdami energingiausi iš šiaurės Europos tautų, turėjo nuolatinį upių susisiekimą su Bizantija.

Vienas iš jų svarbiųjų upių kelių į Bizantiją buvo Dauguva ir Dniepras čia jiems tekdavo sausuma pereiti tiktai nedidelį tarpą, skiriantį tų upių aukštupius. Ilgainiui paliai šitą kelią atsirado vikingų sodybų: tai buvo sodybos žmonių, saugančių upe keliaujančius pirklius nuo plėšikų. Tad nemaža tokių sodybų buvo ir Padauguvy. Tokių sodybų — pilių — buvo ir visam Baltijos pajūry. Vietomis tų sodybų palaikų atrandama ir giliau aisčių gyvenamame krašte. Tačiau šitas vikingų įsigalėjimas mūsų kraštuose buvo neilgas: X amžiuje visos jų sodybos buvo sugriautos.

Tą, žinoma, galėjo padaryti ne kas kitas, kaip tiktai čia gyvenusios aisčių giminės. Po to vikingai čia daugiau jau nebeįsikūrė, ir aisčių santykiai su skandinavais nutrūko.

Tuo būdu pirmosios tautos, su kuriomis aisčiams teko susidurti ankstyvaisiais istoriniais laikais, buvo ateiviai skandinavai ir slavai: pietuose lenkai ir voluiniečiai, o rytuose gudai. Vieni jų atsikraustė į Padauguvį kalavijuočiaio kiti į Pavyslį kryžiuočiai.

Laiškas Redaktoriui. Liudas Jovaiša. Mielas Redaktoriau, - PDF Kostenfreier Download

Nuo tada pradeda rastis kaskart vis daugiau istorinių žinių apie aisčių gyvenimą ir jų kovas už savo nepriklausomybę. Seniausios istorinės žinios apie aisčius Aisčiai gyveno labai nuošaliai nuo senųjų Europos centrų.

Jų kraštas neturėjo jokių ypatingų turtų, kurie būtų traukę senųjų tautų pirklius. Tad labai ilgai senųjų kultūrų tautoms aisčių kraštas buvo mažai težinomas, ir todėl apie seniausią aisčių praeitį ir jų gyvenimą nedaug teturime žinių. Romėnams Pabaltijys, t. Jų pirklius į šituos kraštus traukė jau iš seno žinomas ir Romoje labai brangintas Pabaltijo gintaras. Tuo būdu mes randame vieną kitą kartą romėnų paminėtus ir tuos kraštus, iš kur į Romą buvo gabenamas gintaras.

Vėliau, kai Roma nukariavo didžiąją Europos dalį, romėnams natūraliai kilo klausimas, kas gi gyvena už tų tautų, kurios yra anapus jų imperijos sienos, t. Tuomet romėnų raštuose pradeda rastis jau platesnių aisčių paminėjimų ir trumpų jų gyvenimo aprašymų. Pirmas, kurs duoda platesnių žinių apie aisčius, yra I amž. Ten jis trumpai aprašo aisčių gyvenimą, tikybą, būtinai paminėdamas ir jų gintarą.

Viduramžio žinių apie aisčius pasitaiko daugely to meto kronikų. Ypač dažnai minimi aisčiai Skandinavijos kronikose ryšium su gotų karo žygiais. IX amž. Pirmasis lietuvių vardą yra paminėjęs vienas Karolio Didžiojo žvalgas. Kurdamas savo imperiją, Karolis norėjo žinoti, kokios tautos gyvena Europos rytuose ir kokios jų jėgos.

Laiškas Redaktoriui. Liudas Jovaiša. Mielas Redaktoriau, - PDF Kostenfreier Download

Todėl, kai Karolis pasiekė slavus, jo agentai sužinojo, kad už slavų gyvena dar lietuviai. Tas pranešimas yra išlikęs iki mūsų laikų. Keliautojai mums paliko savo kelionių aprašymų, iš kurių taip pat šį tą sužinome apie aisčius. Buvęs Prūsuose, jis gana smulkiai nupasakoja aisčių gyvenimo būdą ir papročius. Gausiau žinių apie aisčius pradeda rastis nuo X amž. Be to, aisčių kaimynijoje tuo metu jau buvo susikūrusios lenkų ir rusų valstybės, kurios X amž.

Kadangi su tomis valstybėmis aisčiams labai dažnai tekdavo kariauti, tai tiek lenkai, tiek rusai savo kronikose kaskart vis dažniau pradeda minėti atskiras aisčių gimines: duoda vis daugiau žinių apie tų giminių gyvenimą, santvarką ir tikybą. Įsikūrus vieningai lietuvių valstybei, istorinių šaltinių atsiranda ir pačioje Lietuvoje žiūr.

Senovės aisčių pragyvenimo šaltiniai ir ūkis Žemdirbystė. Kaip ir visoms pasaulio tautoms, taip ir aisčiams pragyvenimo šaltinius nulėmė krašto gamta. Aisčių kraštas buvo labai miškuotas ir pelkėtas. Kilnotis iš vienos vietos į kitą buvo nelengva.

Net karo žygiai buvo atliekdami daugiausia žiemos metu, kada užšaldavo pelkės, ežerai ir upės. Tada būdavo žygiuojama dažniausiai upių ledu.

Dėl šitų sunkių keliavimo sąlygų aisčiai iš seno buvo sėsliai. Žemė visame krašte buvo derlinga, o klimatas palankus žemės ūkiui. Todėl aisčiai vertėsi žemės darbu.

Jie augino ne tik tokių javų, kokių mes dabar auginamės, bet ir tokių, kurių dabar mūsų kraštuose nebeauginama pav. Auginosi ir pluoštinių augalų — kanapių ir linų. Ypač jie vertino linus, iš kurių audėsi apdarus.

Aisčiai augino ir vaismedžių: obelių, kriaušių, slyvų, vyšnių. Nežinia tik, ar jie auginosi daržovių. Greičiausiai, kad jų nesiaugino, nes XIII amž. Bet žemės darbui senovėje buvo didelių kliūčių. Išsiplėšti girios plotą ir prasidirbti paversti dirva buvo gana sunku, tad daugely vietų žemės nepakakdavo.

Be to, anais laikais mūsų krašto klimatas buvo daug drėgnesnis, negu dabar, todėl javai ne visada spėdavo prinokti bei išdžiūti. Prastai išdžiūvusius javus sunku iškulti, todėl rytietiški augalai svorio metimui augusta ga aisčiai javams džiovinti statėsi jaujas. Tokių jaujų Lietuvoje pasitaiko ir dabar. Pagaliau anais neramiais laikais, kai nuolat būdavo kariaujama savitarpy ir su svetimaisiais, vyrams dažnai tekdavo pasitraukti iš namų.

Tad ir šita aplinkybė labai trukdė žemės darbus. Todėl, greta žemės darbo, aisčiai dar turėjo ir kitų verslų: veisė gyvulius ir naudojosi pačios gamtos, ypač miško, turtais. Gyvulininkystė aisčių kraštuose negalėjo būti didelio masto, nes čia nebuvo plačių ganyklų. Aisčiai galėjo laikyti tik nedidelius būrius gyvulių, kurie ganydavosi arti sodybų kad nepaklystų miškuose.

Tačiau savo reikalui jie turėjo pakankamai visokių gyvulių. Pirmiausia turėjo arklių, kurie buvo reikalingi ypač karo žygiams. Su eikliaisiais savo žirgeliais jie pasiekdavo tolimus kraštus, su jais berneliai daug mylių jodavo pas mergeles. Todėl žirgas, artimas vyro bičiulis, taip gražiai apdainuotas mūsų dainose.

Mažyčiai, bet nepaprastai patvarūs ir vikrūs žemaitukai tebėra garsūs arklių tarpe dar ir šiandien.

Gali būt, kad senovėje aisčiai gėrė kumelių pieną taip bent liudija kai kurie šaltiniai. Be arklių, aisčiai dar laikė karvių, ožkų, avių, kiaulių, vištų, ančių, žąsų ir t. Bet vis dėlto mėsos aisčiams daugiausia teikdavo miškas.

Tautos istorija ir jos mokymosi tikslas Istorija yra praeities mokslas. Ji parodo, kaip žmonija gyveno seniau ir kuriuo būdu sukūrė dabartines savo gyvenimo formas. Tad istorija yra kartu ir dabarties mokslas. Parodydama, kaip susidarė dabartiniai kultūriniai, socialiniai ir politiniai santykiai, ji padeda ne tik juos suprasti ir įvertinti, bet ir šiek tiek numatyti, kaip gyvenimas plis toliau.

Medžioklė, gyvenant giriose, aisčiams buvo ne pramogos Zubras. Iš seno XVI a. Žvėriena jie misdavo patys, žvėrių kailius parduodavo užsienių pirkliams. Ypač daug buvo parduodama vebrų ir kiaunių kailių. Kailiukai tada dažnai būdavo vartojami ir vietoj pinigų, mainams, o vėliau jais buvo mokami net mokesčiai.

Antai dar XVI amž. Lietuvoje buvo tam tikra valstiečių rūšis, kuri mokesčius mokėjo kailiukais. Jie ir vadinosi kiaunininkais arba vebrininkais. Medžiojamųjų žvėrių rytietiški augalai svorio metimui augusta ga buvo daug daugiau, negu dabar.

Šiandien jau išnykę lokiai, taurai, laukiniai arkliai; reta dabar šernų, elnių, briedžių ir kitų žvėrių; tuomet jų galėjai sutikti kiekvienam žingsny. Miškas aisčiams duodavo ne vien kailių ir žvėrienos, bet daug ir kitų turtų. Pirmiausia reikia paminėti bites.

Jos nešė medų senų medžių drevėse. Aisčiai iš medaus gamino garsųjį midų, o vašką parduodavo. Bitės priklausydavo tam, kas jas atrasdavo. Radusysis drevę, tuojau įkirsdavo joje savo ženklą, ir niekas kitas nedrįsdavo paliesti bičių. Kas tam nusikalsdavo, būdavo labai žiauriai baudžiamas. Bitės buvo labai branginamos aisčių.

Tą rodo kad ir išlikę žodžiai: juk bitė — vienintelė iš visų gyvių, kuri miršta, kaip ir žmogus; be to, artimam draugiškumui išreikšti turime žodį bičiulystė: mat, bendros bitės mūsų protėvius suartindavo, padarydavo juos draugais, bičiuliais. Žuvininkystė, arba žvejyba, svorio metimo ritmas pat buvo labai svarbi ūkio šaka. Net vėlesniaisiais laikais buvo ištisų kaimų, kurie žuvimis mokėjo duoklę savo ponams ar kunigaikščiams.

Žvejyba, žinoma, galėjo verstis tik tie, kurie gyveno prie vandenų. Iš žemės, miškų ir vandenų aisčiai negalėjo gauti visko, kas reikalinga žmogaus gyvenimui. Todėl dalį savo produktų jie parduodavo ir pirkdavosi tų prekių, kurių savo krašte neturėjo: druskos, geležies, įvairių ginklų, vilnonių audinių ir t.

Jie parduodavo savo gintarą ir rytietiški augalai svorio metimui augusta ga prekes: kailius, vašką, o vėliau dar medžius, pelenus ir t. Niekada, niekada nevalgykit ten, kur nevalgo vietiniai žmonės! Jog Falls. Tas ankstyvas vasario osios rytas, įsisupęs į pilką miglą, prabrėško Jog Falls o ne, ne Indijoje!

Tai buvo Rivendeilas, tylus ir paslaptingas, kupinas Dramblys. Kailasos šventykla. VIII a. Elora, Indija m. Knygą skaitai? Knygą skaitau. Ar įdomi knyga? Labai įdomi!

Indija graži? Labai graži! Viena keliauji? Oi ne, mano penki draugai ten, apačioje, įsisuko mano melų malūnėlis. Du broliai su žmonomis ir sesuo. Ar tu ištekėjusi? Ne, dar neištekėjusi. Dar ne, bet jau greitai, jau beveik, jau visiškai tuoj.

Skrandį skauda, tai sėdžiu čia, viršuje, brolių laukiu, būsimajam rašau. Ir staiga pajutau, kad esu ne kokia palaida plevėsa europietė aš labai gerbiama moteriškė. Gerbiama, užjaučiama, o kol broliai žmonoms vietines įžymybes rodo, tai čia, viršuje, manimi taip pat bus pasirūpinta niekas man neįkyrės, jaunimėlis, aplink besitrainiojantis, bus prisakytas netrukdyti.

Nepameluosiu pasakiusi, kad tos trys valandos buvo maloniausios per visas tris savaites. O kol aš didingai žvalgiausi iš viršaus, draugai teigė ten, apačioje radę pasaulio centrą grįžo pavargę, suplukę, išsišiepę iki ausų. Pavalgėm pagaliau be kančiosnusiprausėm po šaltu vandeniu už penkiolika rupijų nors už dvidešimt penkias būtume galėję po karštu negi atsispirs studentas pataupyti? Indijoje tikrai supranti paprastų dalykų džiaugsmą pilnas skrandis, skanus miegas, švaros pojūtis, puikiai veikiantis skrandis Smagiai prisėdome, dairomės.

Praeina šuniukas be kojytės. Prapėdina karvė be kanopos. Moteriškė be dantų prisėda pakalbėti, beždžionė be rankos vis šiepia dantis ir taikosi bananą atimti. Kauneushoitola body slim kokemuksia neapsikentė švyst, turėkis!

Dar taip gal akmenį paleisti, bet baisu, kad atgal neatsviestų. Ir vis nusukam akis, nukreipiam tolyn O toliau kaulų rinkinys, kadaise šunimi vadintas, akyse stimpa iš bado, vaikai mojuoja ir vemia pro ekskursijos autobuso langą Kristinos širdis neišlaikė pirmoji, neišgelbėsiu, bet bent numirs laimingas. Turiu gabalą parmezano, kurio joks žmogus nebevalgys, einu pašersiu.

Kristinute Kristinute, vakarietiškas gerume, kodėl neatidavei sūrio bent jau sveikam šuniui, kuris pajėgtų jį suėsti, kaskart neišvemdamas? Antroji mergiotė laikėsi šauniai, nors jos veidelis vis labiau niaukėsi, įgaudamas vis aiškesnę pasišlykštėjimo išraišką. O kuo čia šlykštėtis? Taip, kažkuo trikdo, kai nėra kojos ten, kur ji turėtų būti, bet kuo čia šlykštėtis? Ir kam sukti akis į šoną? Ekskursinis autobusas pagaliau apsisuko, šuniukas paralyžuotom kojom vos spėjo pasitraukti. Na va, dar tą šunį čia pervažiuos!

Kažkas sukikeno. Einu palauksiu už vartų, pareiškė bendrakeleivė, o aš iš paskos: pasiūlyti savo pagalbos, taip pat visų neišsakytų pamokymų. Nesuprantu, kaip galima taip nekreipti dėmesio į gyvulį. Tikrai nesuprantu. Kodėl jie nešaudo šunų, jei negali išmaitinti? Juliaus bosas pasakojo, kad Pakistane jie svorio netekimas dėl mažiau miego šunis, prasidėjo dialogas.

Iškėliau hipotezę, kad, matyt, dėl religinių įsitikinimų negali žinoti, gal savo močiutę nušausi. Religija buvo tuoj pat pasmerkta. Iš paskos sekė indiško gyvenimo būdo pasmerkimas aš savo ruožtu pasmerkiau mūsų pasmerkimą ir Kristinos sūrį. Kodėl ne žmogui? Šitoje šalyje pilna žmonių, mielai tą sūrį suvalgysiančių. Kaip europietiškai, kaip neišmintingai pasielgta.

O kodėl ne? Kodėl turėčiau būti ne europietė? Atvirai kalbant, aš badaujančių žmonių nemačiau, užsiplieskė pašnekovė. Aš irgi nemačiau, pripažinau. Tokių traukulių tąsomų, akyse mirštančių žmonių nemačiau. Bet panašų kūdumą mačiusi esu Ukrainos Holodomoro nuotraukose, jau mirusių, gatvėse gulinčių žmonių, plačiai atmerktomis į dangų akimis.

Ir nepanašu man, kad tie indiški kaulų vyniotiniai ilgai gyvens. Ko čia dabar mane graudeni! Man tokios Indijos nereikia! Aš žinojau, ko čia važiuoju, žinojau, ką pamatysiu, ir ko pamatyti nenoriu! Aš lapatai iš paskos, pamokymus sulaikydama, į mūsų groteską. Per tą laiką suolas apaugo kuprinių bokštais ir miegmaišių pylimais nuo vietinių bedančių, visi šeši turistautojai nepaprastai susidomėję apžiūrinėjome savo panages ir batus, šunys, įsitaisę prie kojų, iš paskutiniųjų vizgino uodegas, vietiniai indai turistai vis bandė su mumis nusifotografuoti, suklykė beždžionė.

Nu ko ji sekioja iš paskos! Taip, nežiūrėkime ir neprarasime vidinės ramybės. Ar vidinio komforto? Juk nederėtų versti deramai nepasirengusių žmonių priimti visko, ką pakeliui sutinkame. Aš nedaviau elgetoms nė vienos rupijos, rytietiški augalai svorio metimui augusta ga vienos ir neduosiu, šita šalis turi didesnių problemų nei badaujantys šunys, tačiau aš jų neišspręsiu, aš jų ir nespręsiu.

Yra sprendimo būdų, yra fondų, programų, misionierių O aš net receptą žinau ar aš jo nesivežu su savimi? Krikščioniška etika, moralinė pareiga, žmogus didžiausia vertybė kad jį galas, tą sūrį! Aš truputį, čia tyliai ramiai pasivaikščiosiu pro vartus Kai vienus žmones nuo kitų skiria kilometrų bei metų atskiros istorijos, atsiranda kultūrinių skirtumų.

Šie skirtumai dažnai tampa priežastimi, nuvedančia žmones įveikiant tuos kilometrus jų pasižiūrėti. Ir tuomet įvyksta tikrų tikriausi kultūriniai mainai tampi stebinčiuoju stebėjimo objektu. Galiausiai apsistojau prie nuomonės, kad, matyt, labai keisti kur jau čia bus gražu toks blyškumas? Užtat ir žiūri į mus kaip į kvadratinį kiaušinį: akivaizdus, bet neįtikėtina. Taigi įpusėjus antrai mūsų savaitei vėlai naktį mes, keturios blyškiaveidės merginos ir vienas šviesiaplaukis vaikinukas, sėdėjome perpildytoje Kozhikode traukinių stoty.

Buvo karšta kaip pekloj, drabužiai lipo prie kūno, slinko septyniolikta nenutrūkstamo važiavimo valanda blėstant prisiminimams apie nuostabų ir tokį vėsų! Ooty, aiškiai artinosi draugystės išbandymo valanda. Ir štai taip besėdint, po truputį neorganizuota aplinkinė minia pavirto glaudžiu stebėtojų ratu. Keista, tačiau žmonės linkę daug labiau nustebti, susidūrę su nedideliais kasdienio gyvenimo skirtumais nei su fundamentaliais gyvensenos neatitikimais. Vienas keisčiausių dalykų buvo akimirka, kai pagaliau paaiškėjo, kuo mūsų būrelis taip traukia akį.

Taip, tai buvo grožis o grožio vardas buvo Mindaugas. Nepaprastai žaviuosi vyriška draugyste. Ji ypatinga, labai ištikima, joje nebūtina subręsti. Dar ji linkusi visą nereikalingą blizgesį glėbesčiavimąsi, bučiavimąsi, laikymąsi už rankų ir panašų meilumą palikti moteriškių jurisdikcijai.

Tačiau ne Indijoje. Čia broliai laikosi už rankų, vyrai vaikšto apsikabinę per pečius, prisėda vienas kitam ant kelių, meiliai pašiaušdami plaukus. Čia nesidrovima atvirai kalbėti apie vyrišką grožį.

O mes tarp savęs, matyt, turėjom Apoloną. Kartkartėm tenka priešais išvysti porą susižavėjusių akių, tačiau piršto nejudinant suburti tokią garbinančią minią kažkaip įspūdinga. Net nejauku tylomis šalia smaksoti, tarsi tavęs nebūtų, o jei jau esi, tai tik tam, kad pabrėžtum tą nenusakomą grožį. Pats grožis, tiesą sakant, jautėsi gana nejaukiai. Gal galima su tavim praleisti daugiau laiko? Tai ne, man tuoj traukinys Gaila, gaila. O kuo tu galvą plauni? Tavo tokie švelnūs plaukai pažiūrėk, mano tokie šiurkštūs Kai žmonės klausia, o kaip man Indija, atsakau: čiūdna šalis.

Nesakau keista, nesakau prieštaringa, nesakau paslaptinga, graži ar šlykšti. Sąmoningai sakau žodį, kurio dauguma nesupranta, kurį reikia paaiškinti, aiškinant ką nors neaiškiai numygti, kol pašnekovui tampa aišku, kad jis nieko nebesupranta. Negaliu gi prisipažinti, kad nežinau, ką atsakyti. Mindaugas kairėje ir Julius dešinėje su indų moksleiviais. Hampi šventykla, Indija m. Arkivyskupą Sigitą Tamkevičių kalbina Saulius Drazdauskas Kodėl pas mus šventųjų taip mažai, o jeigu ir yra, tai kodėl taip sunkiai vyksta jų beatifikacija, registracija?

Norisi grįžti prie šio klausimo ir pirmiausia paklausti apie lietuvišką šventumo išgyvenimo ar suvokimo specifiką: kuo išsiskiriame jei išsiskiriame krikščionių pasaulyje?

Reikėtų skirti šventumą, kurio siekia eiliniai pamaldūs katalikai, ir kurio gavusieji dvasinio gyvenimo pagrindus kurioje nors dvasingumo mokykloje, pavyzdžiui, vienuolyne.

Eiliniai katalikai dažnai šventumą tapatina su vengimu nuodėmių, dažna malda ir apsimarinimo pratybomis, šventų vietų lankymu. Visa tai reikalinga, tačiau šitam šventumui trūksta meilės ir džiaugsmo ir todėl jis neatrodo patrauklus. Gavusieji dvasinius pagrindus kokiame nors vienuolyne, kur kas giliau suvokia šventumą, bet tuomet ar galima kalbėti apie lietuvišką šventumą? Tai bus pranciškoniškas, jėzuitiškas, salezietiškas, bet ne grynai lietuviškas šventumas.

Tikras šventumas tarsi magnetas, kuris traukia, bet niekuomet neatstumia. Vaikystėje pažinojau tikrai švento gyvenimo kunigą salezietį Antaną Skeltį; vėliau kun. Jie buvo labai skirtingi, tačiau neabejoju jų šventumu. Kodėl Lietuvoje mažai šventųjų?

G. Ricciotti KRISTAUS GYVENIMAS - I Dalis

Manau, kad turi reikšmės tai, kad Lietuva krikščionybę priėmė gana vėlai, o po to laikai jau nebuvo geriausi evangelinei tiesai diegti. Karai, marai, tarpkonfesinės rietenos, okupacijos, tremtys visa tai tikrai neprisidėjo prie rimto krikščionybės įsisavinimo, šventumo suvokimo ir praktikos.

Žvelgiant iš krikščioniško taško, šventasis pirmiausia turi turėti gerus evangelinius pagrindus, ir tik iš jų tie vaisiai gali išaugti. Iki pat XX a. Tad tik stebuklo būtų reikėję, kad atsirastų šventieji. Kazimieras yra graži išimtis. Jo visa aplinka nelabai prisidėjo prie šventumo, ačiū Dievui, kad jis turėjo gerus rytietiški augalai svorio metimui augusta ga, turėjo galimybę geriau pažinti Gerąją Naujieną negu kiti. Antra vertus, nereikia gėdytis pripažinti rytietiški augalai svorio metimui augusta ga esame maži.

Jei būtumėm dvidešimt kartų didesni, tai ir šventųjų daugiau turėtume. Kanonizuotą šventąjį kol kas turime tik vieną, bet jis tikrai ne vienintelis šventasis. Neturiu atsakymo, ar lietuviui labai svarbu turėti savų kanonizuotų šventųjų.

Gal net atvirkščiai, svetimi jam dažnai atrodo patrauklesni. Vienuolijos lietuviui atnešė šv. Pranciškų, šv. Antaną, šv. Joną Bosco, šv. Pijų iš Pietrelčinos, šv. Faustiną ir kt. Mes juos mylime ir gerbiame kaip savus. Iš tikrųjų šventasis yra universalus, kai tautybė tarsi išnyksta krikščionybės šviesoje. Nėra nei graiko, nei žydo, visi broliai Kristuje. Šiemet turbūt pirmą kartą po ilgo laiko Kaune, Prisikėlimo bažnyčioje surengtos iškilmės šv.

Kazimiero jubiliejaus proga. Matyti pastanga populiarinti šv. Kazimiero kultą ir Kauno arkivyskupijoje kartais gali pasirodyti, kad be Vilniaus jis tradiciškai buvo populiaresnis kur nors Italijoje, o ne Lietuvoje? Tikrai, pirma pastanga ir turbūt neatsitiktinė. Ir šis Kazimiero jubiliejus būtų praėjęs mažiau pastebėtas. Bet jau antrus metus Kauno arkivyskupijoje mes labai daug dėmesio skiriame dvasiniam atsinaujinimui.

Žinoma, pagrindinis dėmesys nukreiptas į Šiluvą, bet jos kontekste mes stengiamės pastebėti ir visa kita. Lietuvoje labai gaji vadinamoji parapinė politika. Kiekviena vyskupija brangina savo šventas vietas ir mažiau dėmesio skiria kitoms. Kauno arkivyskupijoje nuo seno silpnas šv. Kazimiero kultas, o ir tik dvi bažnyčios Žemaitkiemio ir Lančiūnavos turi jo vardą. Beveik nėra šv. Kazimiero gerbimo tradicijos. Kazimiero minėjimą nustelbia Gavėnios metas. Prieškariu vienuoliai labiau populiarino šv.

Pranciš 1 Viltis,Nr. Prano Račiūno MIC archyvas, f. Šiluvoje Dievo Motinos kultas labai senas, kaip sena ir pati Šiluva. XVII a. Maža to, ilgą laiką pirmenybę turėjo Šiluvos Dievo Motinos paveikslas, pagal tradiciją atrastas po Marijos apsireiškimo Šiluvoje. Gyvulys, būda­ mas skirtas vienai kuriai aplinkai, iš pačios gamtos yra gavęs tokius orga­ nus, kurie jam padeda šitoje aplinkoje įsitaisyti ir išsilaikyti.

Jo organai yra specialiai pritaikyti šios aplinkos sąlygoms. Tuo tarpu žmogus, aplinkos ne­ turėdamas, neturi nė tokių organų, kurie tiktų vienam kuriam veiksmui arba vienai kuriai veiksmų rūšiai. Jie tinka {vairiausiems veiksmams, tačiau netinka nė vienam specialiai. Žmogus nėra nei plėšrus, nei bėgikas, nei plaukikas, nors gali ir kasti, ir bėgti, ir plaukti.

Tam tikrame laipsnyje žmo­ gus sugeba viską, bet specialiai nemoka nieko. Kalbėdami pedagoginiais terminais, galėtume pasakyti, kad gyvuliai yra baigę specialines mokyklas ir todėl savo buvime kiekvienas turi savą profesiją ir specialybę. Tuo tarpu žmogus yra baigęs lik bendrojo išsilavinimo mokyklą, kuri jokios specialy­ bės neduoda, tačiau kuri nurodo į kitą, žmogaus laukiančią, aukštesnę mo­ kyklą.

Gyvuliui jo specialybę duoda pati gamta. Žmogui ji duoda tiktai ben­ drąjį išsilavinimą, tik pagrindą, ant kurio jis turi pastatyti kažką nauja. Žmogaus nespecializuodama ir konkrečiai aplinkai jo nepritaikydama, tuo pačiu gamta nedavė jam nieko, kuo jis galėtų pasaulyje išsilaikyti, iš pri­ gimties žmogus neturi, kas jį gintų nuo šalčio, nuo karščio, nuo lietaus, nuo žvėrių. Jis neranda gamtoje nieko, kas jam tiesiog galėtų tikti drabužiams, pastogei, darbui ir net maistui.

Žmogus gema nuogas ne tik iŠ viršaus, bet ir giliausia šio žodžio prasme. Gamta paleidžia jį į pasaulį neaprūpintą ir ne­ saugų. Jam pavojinga yra visa jį apsupanti gamta: šaltis ir karštis, potvyniai ir audros, žvėrys ir augmens. Nelaimė, gražiu A. Gehleno posakiu, slypi pačioje žmogaus sąrangoje.

Žmogus yra būtybė, kuriai nesaugumas ir ne­ tikrumas yra kasdieniniai jo gyvenimo dalykai. Tai yra būtybė be tėviškės, kuriai gamta yra nebe motina, bet kartais net žiauri pamotė. Šventraščio pasakojimas apie žmogaus išvarymą iš rojaus, kur jis buvo aprūpintas ir saugus, yra žemiškojo žmogaus likimo simbolis. Gamtos atžvilgiu žmogus iš tikro yra tremtinys.

Ir vis dėlto žmogaus turi šioje žemėje išsilaikyti. Verkti mesti svorį turi gyventi ir išsi­ vystyti. Gamta jam nieko nėra davusi ir sąlygų numesti svorio iš rankų namuose nėra paruošusi.

Ką tad turi daryti žmogus, atsidūręs tokioje savotiškoje padėtyje? Atsakymas aiš­ kus: savo gyvenimo sąlygas jis turi susikurti pats. Jeigu gamtoje jis neranda nieko, kas galėtų jam tikti, jis turi pertvarkyti pirmykštę gamtą, ją perkeisti, perkurti, kad savo paties pasigamintoje aplinkoje rastų tai, ko nerado lau­ kinėje gamtoje.

Vietoje prarastojo rojaus jis turi susikurti naują pasaulį, pasaulį naujų formų ir naujų daiktų, su kuriais jis nėra biologiškai surištas kaip gyvulys su gamta, tarp kurių jis laisvai ir savarankiškai gyvena, tačiau 28 kurie padeda jo išsilaikymui pagrindus ir sudaro jo išsivystymui sąlygas.

Paleisdama iš savos globos, gamta pastato žmogų ant savų kojų ir nukrei­ pia jj į savarankišką veikimą, iš kurio turi kilti naujas pasaulis ir naujas gyvenimas. Šitas naujas pasaulis ir šitas naujas gyvenimas, paties žmogaus susikur­ tas, vadinasi kultūra. Kaip gyvulys savoje gamtinėje aplinkoje randa visa, kas jam reikalinga, taip žmogus susikurtoje kultūroje aprūpina savo būty­ bės ir savo gyvenimo reikalus. Kultūra nėra žmogui atsitiktinis ir išviršinis dalykas, bet susijęs su pačia jo prigimtimi ir su jo buvimu.

Kultūrą kuria žmogus ne pripuolamai, ne žaismui ar malonumui, bet būtiniausiam savos egzistencijos reikalui. Žmogus gali išsilaikyti tiktai kultūroje. Kultūrinė kū­ ryba yra tasai pagrindinis veikimas, kuriuo žmogus būna pasaulyje. Todėl kul­ tūros kilmė prasideda su žmogaus kilme.

Žmogus, kuris būtų visiškai ne­ kultūringas, tiesiog fiziškai negalėtų būti, nes negalėtų išsilaikyti pirmykštėje, laukinėje, neapdirbtoje gamtoje. Tikrų gamlažmogių, vadinasi, žmonių, ku­ rie neturėtų kalbos, įrankių, bendruomenės, niekados nėra buvę ir negali būti.

Žmogus yra apspręstas kultūrai, kaip gyvulys yra apspręstas gamtai. Šioje vietoje kaip tik ir pradeda mums aiškėti žmogaus gyvenimo pras­ mė. Jeigu žmogus iš gamtos įščiaus gema nuogas, tai pirmutinis jo veiks­ mas ir pagrindinis jo uždavinys yra apsisiausti: apsisiausti šeima ir bendruo­ m ene, mokslu ir menu, kalba ir literatūra; apsisiausti papročiais ir tradicijomis, dorovės dėsniais ir taisyklėmis, kad gyvenimas pasidaiytų įma­ nomas ir kad pats žmogus galėtų augti ir klestėti.

Kultūrinė tad kūryba yra artimasis ir tiesioginis žmogaus gyvenimo tikslas. Žmogus įprasmina savo grynąjį buvimą tada, kai jis kuria. Rytietiški augalai svorio metimui augusta ga daugiau, žmogus kitaip negali būti, kaip tik kurdamas. Jis kuria visur ir visados. Net paprasčiausi jo veiksmai, net kasdieniškiausi jo darbai yra kūrybiški, nes visur jis keičia pirmykštės gamtos duotus dalykus, visur jis vykdo savus planus ir savus norus. Visa žmonijos istorija yra ne kas kita kaip vienas didžiulis kūrybinis žygis.

Kas bent kiek yra susipažinęs su pirmykščių žmonių gyvenimu ir kas lygina da­ bartinio žmogaus laimėjimus su anais pradiniais kūriniais, tas lengvai gali pamatyti, kaip kultūra yra tasai niekados nepaliaujamas žmogaus siekimas, toji pažadėtoji žemė, į kurią žmogus nuolatos žygiuoja ir kurią vis labiau pasiekia ir vis arčiau pažįsta.

Kultūros siekia žmogus, kaip savo žemiškojo išganymo, kaip išvadavimo iš priklausomybės gamtai, kuri žmogui nieko nedavusi vis dėlto jį pavergia savo dėsningumu, savo erdve ir savo laiku.

Būdamas laisvas nuo gamtos savo esme, jis nori šitą laisvę apreikšti ir kas­ dieninėje tikrovėje. Todėl jis ir kuria. Jis kuria mokslą, kad pažintų giliau­ sias gamtos ir savo paties paslaptis ir kad būtų valdovas šitų atidengtų gali­ mybių. Jis kuria meną, kad realybėje pastatytų prieš save savo paties naujus 5A. Gehlen, Dcr Mcnsch, Bcrlin, ,27 p. Jis kuria filosofiją, kad išskleistų ir Aukščiausiajam Kūrėjui tarsi pasiūlytų naujus būties planus. Jis kuria bendruomenę ir valstybę, kad išreikštų savo dvasios troškimą būti drauge.

Jis kuria techniką, kad atsipalaiduotų nuo gamtinių varžtų ir vieto­ je savo kūno pastatytų įrankį ar mašiną. Jis kuria ugdymą, kad patį žmogų pertvarkytų ir perkeistų pagal savo paties turimas idėjas.

Visas žmogaus gyvenimas yra pilnas kūrybinių žygių. Vis tiek ar žmogus yra profesorius ar ūkininkas, valstybės valdovas ar fabriko darbininkas, menininkas ar namų šeimininkas bei šeimininkė, - visi jie kuria, visų jų darbai yra kultūrinė kū­ ryba, savo esmėje ta pati, nors savo laipsniu bei pavidalais ir labai skirtinga. Kur tik žmogus reiškiasi kaip žmogus, ten jis kuria, nes visur jis keičia gam­ tą pagal savo planus.

Todėl tasai veikimas, apie kurį mes anksčiau kalbėjome ir kuris prisijun­ gia prie žmogaus grynojo buvimo, ir yra ne kas kitas kaip kultūrinė kūryba.

Grynai būti, nieko neveikdamas ir nekurdamas, žmogus negali, nes jis nėra gyvulys. Jo buvimas visados reiškiasi kūrimu. Kūryba virsta žmogiškojo gyve­ nimo konkrečiu būdu: žmogus būna kurtlamas.

Ir juo intensyviau jis kuria, juo labiau jis būna ir juo prasmingesnis yra šitas jo buvimas. Kultūrinė kūtiyba yra tiesioginė žmogaus gyvenimo prasmė, suteikianti vertingumo jo buvimui ir iškelianti žmogų viršum gamtinių padarų.

Žmogiškai būti reiškia kurti. Tai yra ne lik filosofinė, bet ir religinė idėja, kurią mums yra palikęs dieviškasis Apreiškimas. Pradžios knygoje, skaitydami Dievo sprendimą su­ kurti žmogų, randame tąją paskirtį, kuria žmogus turėjo būti būdingas že­ miškajame gyvenime: kad vadovautų utpraeessct jūros žuvims ir dangaus paukščiams ir viskam, kas juda žemėje Pr 1. Sukūręs žmogų, vyrą ir mote­ rį, Viešpats jiem abiem palinkėjo apvaldyti žemę ir ją pavergti - subjicite teiram et dominamini.

Apgyvendinęs juodu rojuje, Dievas pavedė jiems jį įdirbti ir saugoti Pr2, 5. Tai yra vaizdingi ir simboliški posakiai. Tačiau juose visuose slypi mintis, kad gamtos apvaldymas, jos perkeilimas, jos ap­ dirbimas, jos sutvarkymas, rytietiški augalai svorio metimui augusta ga, kultūrinė kūryba yra žemiškasis žmogaus paskyrimas, kilęs ne tik iš jo prigimties, bet ir iš pačios Aukščiausiojo Kūrė­ jo Valios.

Religija čia patvirtina tai, ką mes išvedame savo protu, pasirem­ dami žmogaus būtybės sąranga ir jos santykiais su gamtiniu rytietiški augalai svorio metimui augusta ga. Tačiau kaip tik šitoje vietoje mums kyla abejonė. Kultūrą žmogus kuria dėl to, kad gamta jo nepatenkina ir neaprūpina, kad gamtinėse sąlygose jis negali nei gyventi, nei tuo labiau išsivystyti.

O kaip su kultūra? Ar tasai vieloje gamtos pastatytas naujas pasaulis, tie kultūriniai kūriniai, jau visiš­ kai patenkina žmogų ir visiškai tobulai jį aprūpina? Ar jie jau sudaro visiš­ kai tinkamas ir tikras sąlygas žmogui tobulėti ir savo galias išskleisti?

Ki­ taip sakant, ar kultūra išsemia žmogiškąjį buvimą ir ar visas žmogus išsitenka kultūroje, kaip kad gyvulys išsitenka gamtoje? Faustas yra aštuonioliktojo šimtmečio žmogaus simbolis. Šitasai šimtmetis, vadinamas Apšvietos amžiumi, labiausiai buvo įtikėjęs; kultūros galybę, įjos pažangą ir įjos išlaisvinančią bei patenkinan­ čią reikšmę.

Ano melo žmogus su dideliu smalsumu ir užsidegimu žengė į kultūros sritis, svaigo proto galios akivaizdoje, jį garbino ir juo žavėjosi. Faustas kaip tik ir išreiškia šitokio kultūrine kūryba užsidegusio žmogaus nuotaiką. Jis pats yra perėjęs per visus mokslus ir visko išmėginęs. Visa Žinija buvo atsiskleidusi Fausto akims. O kokie visų šių pastangų rezulta­ tai? Kaip Faustas jaučiasi šitų mokslų akivaizdoje?

Ar jis išsėmė juose savo galias ir savo būtį? Nors Faustas prisipažįsta, kad jis yra gudresnis už kitus magistrus, daktarus ir kunigus, tačiau savo negalią regi labai aiš­ kiai. Kultūri­ nės Fausto pastangos buvo nepaprastai didelės, tačiau jų rezultatas - labai menkas. Faustas stovi apsivylęs savo darbais, sudužęs savo siekimuose. Pir­ mykštis nepasitenkinimas neišnyko. Kultūra nepripildė visos žmogiškosios būties. Žmogus pasiliko neramus savyje ir neprasmingas savo gyvenime.

Tai, ką čia Faustas sako apie save, tinka ne tik jam, ne tik aštuoniolikto­ jo šimtmečio žmogui, bet ir žmogui apskritai.

Savo istorijoje žmo­ gus vis labiau pavergia gamtą savo norams, vis labiau ją perdirba ir perku­ rta. Žemėje jau pasitaiko kraštų - Europa beveik visa tokia, - kur laukinės gamtos nebėra, kur kiekvienas erdvės sklypelis, kiekvienas medis, net gy­ vuliai yra sukultūrinti.

Kultūros tinklas žemės paviršiuje darosi vis tankes­ nis ir tankesnis. Tačiau ar dėl to kultūra jau paliečia ir pačias būties gel­ mes? Ar dėl to ji keičia patį žmogaus ir gamtos principą? Koks kultūros kūrinys būtų, jis daugiau ar mažiau yra tiktai ženklas ir simbolis. Čia glūdi jo vertė ir didybė, bet sykiu ir jo menkystė. Kurdamas kultūrą, žmogus atitrūksta nuo gamtinės tikrovės, bet į naują, aukštesnę, galutinai tobulą tikrovę jis nepatenka.

Jis patenka tiktai į ženklų ir simbolių karalys­ tę. Vietoje tikrovės žmogus sukuria ženklą, kuris, tiesa, į tikrovę nurodo, bet kuris tikrove nėra. Kultūra virsta viena didele iliuzija, vienu dideliu 31 žmogaus sapnu, jo ilgesiu ir svajone.

Faustas taip pat jautė šitą kultūros netikrumą. Argi aš būsiu vis kalėjime? Prakeikta ši tamsi skylė Stiklinėmis, tūtelėmis apstatyta. Instrumentų prikimšta. Pilna se­ novinių baldų. Tai toks tavo pasaulis! Fausto čia vaizduojamas mokslininko kabinetas yra simbolis visam kultūriniam žmo­ gaus gyvenimui. Visas kultūrinis pasaulis pasidaro pilnas stiklinių, tūtelių, senovinių baldų, popierių, knygų, statulų ir Įvairių įvairiausių žmogaus ran­ kos padarų.

Visi jie yra ženklai ir simboliai. Visi jie pridengia gamtą. Ir visi jie žmogui įgrįsta. Žmogus pradeda juos pergyventi kaip savo paties pan­ čius, kurie jį varžo ir slegia. Kultūrą kurti žmogus pradeda labai entuzias­ tingai. Bet baigia nusivylęs, nes kultūra neduoda jam to, kojis kartais net nesąmoningai siekė ir troško. Čia glūdi kultūros krizių ir nuosmukių pa­ grindas.

Apsivylimas kultūra yra vienas iš skaudžiausių žmogaus pergyve­ nimų. Iš gamtos žmogus yra paleis­ tas ir kuria kultūrą. Tačiau kultūra yra dar ne galas. Ji patenkina ir įprasmi­ na žmogaus pastangas ir jo norus lik iš dalies. Todėl žmogus turi peržengti ne tik gamtą. Jis turi peržengti ir kultūrą, ir kopti dar aukščiau. Kur jis tokį tikslą gali rasti? Kas gali sudaryti giliausią jo gyvenimo prasmę? Gamtos negalia aprūpinti žmogų pastumia jį į kultūrinę kūrybą.

Kultū­ ros negalia patenkinti ir išsemti tą patį žmogų pastumia į religiją. Ant gam­ tinio pagrindo žmogus stato savą kultūrinį pasaulį. Ant kultūros paruoštų pagrindų iškyla religijos pasaulis. Religija yra naujas dalykas ryšium su kul­ tūra, kaip kultūra yra naujas dalykas ryšium su gamta. Gamtoje veikia tik­ tai jos dėsniai. Kultūroje žmogus panaudoja ir šituos dėsnius, ir sykiu pri­ deda dar savos dvasios pastangas. Religijoje be gamtos dėsnių ir be žmogaus kūrybos dar prisideda Dievo veikimas.

Religija nėra liktai žmogaus kūri­ nys, kaip kultūra. Bet religija taip pat nėra nė tiktai vieno Dievo kūrinys, kaip gamta. Religija yra Dievo ir žmogaus sąveika, bendradarbiavimas ir abi­ pusė kūryba. Religijoje žmogus pakyla ligi dieviškumo ir Dievas nusileidžia ligi žmogiškumo. Todėl religijos negalima suvesti į kultūrą, kaip kai kas norėtų. Dievo įsikišimas religijos sritį iškelia aukščiau už bet kurias žmo­ gaus pastangas ir įspaudžia jai lokių bruožų, kurių kultūra neturi ir negali turėti.

Religija yra naujas gyvenimo laipsnis. Iš kilos pusės, ji yra atbaigiamasis laipsnis. Gamtoje žmogaus gyveni­ mas prasideda. Žmogus gema iš gamtos. Bet gyvena jis kultūroje. Kultūra yra tikrasis žmogiškojo veikimo laukas. Galop šitas gyvenimas yra atbaigia­ 32 mas religijoje. Kultūra, kaip sakėme, žmogaus nepatenkina ir jo viso neiš­ semia. Užtat tai, ko negali padaryti kultūra, padaro religija. Ji apsiaučia žmogaus būtį naujais principais ir duoda jai naują prasmę. Jį papildo kultū­ ros paliktus plyšius gyvenime ir tuo būdu padaro jį pilnutinį.

Taip yra dėl to, kad religijoje veikia ne tik žmogus, bet ir Dievas. O kur veikia Dievas, ten jokių principinių negalimybių ar kliūčių būti negali. Dievo tiesioginis veiki­ mas religijoje yra josios sėkmingumo laidas.

Religijos įsijungimas į žmogaus gyvenimą atidaro jam naujų perspektyvų ir jį pratęsia ligi amžinybės. Žmogus čia įgyja naują savo buvimui būdą: jis pradeda būti ne tik kultūringai, bet ir religingai, vadinasi, absoliučiai, nes religija jau yra absoliutus gyvenimas. Religijoje nieko nėra reliatyvaus ir pripuolamo.

Viskas čia yra absoliutu ir esminga, kaip absoliutus ir esmin­ gas yra pats Dievas. Todėl ir žmogus, gyvendamas religingai, įsijungia į ši­ tas absoliučias bei tobulas kategorijas, pasidaro dieviškosios būties dalyvis ir todėl patenkina savo norus ir savo pastangas. Nors žmogus praktiškai labai daug ko negali, tačiau idealiai jis visados siekia begalybės. Žydams teisėta moterystė įvykdavo po tam tikrų paruošiamųjų apeigų — po sužadėtuvių ir pačių vedybų.

Sužadėtuvės hebr. Todėl sužadėtoji moteris jau buvo žmona, iš savo sužadėtojo vyro galėjo gauti skyrybų raštą, o po jo mirties ji buvo laikoma jo našle. Neištikimybės atvejų būdavo baudžiama kaip svetimoteriautoja pagal Deuteronomio normą8. Filonas tiksliai nusako padėtį, kai jis pažymi, kad jo ir Jėzaus laikų žydams sužadėtuvės yra lygios vedyboms9. Po šių sužadėtuvinių vedybų abu jaunieji tam tikrą laiką gyvendavo savo šeimose.

Paprastai tai trukdavo vienerius metus, jei jaunoji buvo mergaitė, ir mėnesį, jei ji buvo našlė. Tas laikas buvo skiriamas naujiems namams įsiruošti ir įsigyti šeimai reikalingų, reikmenų. Griežtai imant, tarp sužadėtinių negalėtų būti vedybinių santykių, bet iš tikro tas dalykas buvo gana įprastas, kaip liudija rabiniškoji tradicija10 nurodanti, kad tokia netvarka pasitaikydavo Judėjoje, bet ne Galilėjoje. Vestuvės hebr. Nuo tada jau viešai drauge gyvendavo, ir tuo būdu baigti moterystės formalumai.

Apskritai, mergaitė būdavo sužadama, kai sulaukdavo 12 ar 13 metų amžiaus, o kartais ir anksčiau. Tad vestuvės įvykdavo sulaukus 13 ar 14 m. Jo ir palydovų lavonai taip pat buvo išpirkti to paties Boleslovo. Ir Bonifacas buvo paskelbtas šventuoju kankiniu. Vaitiekaus mirtis.

Taip atvaizduota jo mirtis vienos senos Sembos bažnyčios altoriuje. Po šitų pirmųjų nepasisekusių misijų, buvo dar nemaža kitų, tačiau jų visų darbas niekais nueidavo.

Aisčiai vengte vengdavo misijonierių, nes rytietiški augalai svorio metimui augusta ga ateidavo iš Lenkijos ir Pamario, su kurių kunigaikščiais aisčiai nuolat kovojo. Todėl dabar tie kunigaikščiai pradėjo vartoti prieš aisčius smurto jėgą: Pamario ir lenkų kunigaikščiai kariavo su Prūsų kiltimis; su jotvingais kariavo lenkai ir rytų Bažnyčiai priklausanti Voluinės kunigaikštija. Taip tęsėsi iki pat XIII amž. Tad pirmieji aisčių susidūrimai su krikščioniškuoju pasauliu ir pirmosios jų kovos dėl savo religijos ir nepriklausomybės išlaikymo prasidėjo vakaruose.

Jas gavo patirti tos kiltys, kurios gyveno vadinamuosiuose Prūsuose ir vakarinėje Lietuvos dalyje jotvingai.

Giminės, gyvenusios toliau į rytus ir į šiaurę, su šita akcija susidūrė daug vėliau. Bet netrukus ir jas pasiekė ta pati iš Vakarų einanti banga, nes krikščionybės skelbėjų o kiek vėliau ir kariųatsirado priešingoje pusėje, t.

Šitie kraštai, būdami pajūryje, jau seniai buvo pažįstami Vakarų pirkliams. Paskui juos į čia keliavo ir misijonieriai. Kadangi čia ateivių krikščionių kolonijos ir misijonieriai dažnai būdavo puolami vietos pagonių, tai jie čia įsikūrė specialią apsaugos organizaciją, kuri paprastai buvo vadinama kalavijuočių ordinu.

Šitie ateiviai taip pat buvo vokiečiai. Tuo būdu abiejose lietuvių pašonėse XIII amž. Kalavijuočių, arba Livonijos, ordinas Pirmosios vokiečių kolonijos Padauguvy.

Nuo XI amž. Jie prekiavo su lybiais ir aisčiais arba čia tik sustodavo, vykdami prekiauti į rusų kraštus. Jau XII a-je jie čia turėjo nemaža prekyviečių ir kolonijų.

Kartu su pirkliais pradėjo lankytis ir misijonieriai, kurie ne tik rūpino čia apsigyvenusių ar apsistojančių vokiečių dvasios reikalus, bet taip pat ėmė rūpintis ir vietos gyventojų pagonių krikštu.

Pirmasis pagonių krikštu susirūpino misijonierius Meinhardas, kuris buvo paskirtas ir pirmuoju Livonijos vyskupu apie m. Bet pirmoji krikščionių bendruomenė Padauguvy buvo silpna, ir pagonys labai dažnai ją išnaikindavo, gyventojus išžudydavo, jų sodybas ir bažnyčias sudegindavo.

Todėl trečiasis Livonijos vyskupas, Albertas — m. Kad būtų lengviau gintis, jis pastatė Rygos pilį m. Apsaugai jis ėmė kviestis karių iš Vokietijos. Dažnai jis pats nuvykdavo į Vokietiją ir atsiveždavo būrius karių ir riterių, kurie jam padėjo numesti svorio momentinė virtuvė tik saugoti esančias krikščionių bendruomenes, bet ir plėsti krikščionybę ir stiprinti valdžią.

Kadangi tuo metu Europoje buvo skelbiami kryžiaus karai prieš turkus Palestinoje ir vyravo nuomonė, kad su netikėliais pagonimis reikią kariauti, todėl savanorių karių atsirasdavo nemaža. Bet atvykstančių karių pagalba buvo laikinė, nes, pabuvę kiek laiko dažniausiai metusjie grįždavo atgal, ir vėl reikėdavo ieškoti naujų karių.

Kalavijuočių ordino įkūrimas m. Palestinoje, einant kryžiaus karams su turkais, krikščionims apsaugoti ir kariauti buvo įsteigti net keli riterių vienuolių ordinai templininkų, joanitų ir vokiečių, arba kryžiuočių, ordinas. Vyskupas Albertas sumanė panašų ordiną įsteigti ir savo vyskupijoje. Jo m. Ordinas buvo pavadintas Kristaus Karių Brolija Fratres Militiae Christibet dėl išsiūto ant balto jų apsiausto raudono kalavijo paprastai vadinamas kalavijuočių ordinu.

Naujasis ordinas turėjo būti nuolatinė organizuota vokiečių ir krikštytų čiabuvių karinė pajėga. Neišnyko nė senas papratimas kviesti svečius iš Vokietijos; buvo pradėti skelbti net specialūs kryžiaus žygiai. Tačiau visos akcijos centras jau buvo ordinas. Jo pareiga buvo ginti krikščionys ir padėti atversti pagonys.

Jis buvo pavestas vyskupui, kurs turėjo valdyti kraštą; ordinas turėjo būti tiktai jo įrankis. Bet vos įsikūręs, ordinas pajuto savo galią ir pradėjo vaduotis iš vyskupo priklausomybės. Taip buvo pasidalytas jau užimtas kraštas, taip buvo sutarta dalytis ir visa, kas dar bus nukariauta.

Kol buvo gyvas vysk. Tada buvo nukariauti visi lybiai, latgaliai, dalis sėlių ir dalis estų. Jam mirus, ordinas pasidarė beveik tikrasis krašto valdovas: jis beveik visiškai nesiskaitė su Rygos vyskupu, kuris, įsikūrus kitoms Livonijos vyskupijoms, buvo pakeltas arkivyskupu.

Nukariavęs dabartinėje Latvijoje gyvenusias aisčių gimines, ordinas liekninantis laužo troškinys plėsti karo žygius ir į žemaičių bei aukštaičių kraštą, bet čia buvo skaudžiai sumuštas Šiaulių mūšyje m.

Pabūgęs, kad vienas neatsilaikys, kalavijuočių ordinas susidėjo su kariaujančiu tuo metu Prūsuose kryžiuočių ordinu. Tuo būdu Latvijoje įsikūrusi vokiečių valstybė susiliejo su įsikūrusia Prūsuose, ir nuo to laiko jos abi stengėsi jau bendrai kariauti su aisčiais. Vadovybė čia buvo pripažinta senesniam ir galingesniam vokiečių kryžiuočių rytietiški augalai svorio metimui augusta ga. Bet Livonijos ordinas niekad nenustojo savarankiškumo: jis visą laiką turėjo atskirą krašto magistrą ir kitus valdžios organus; bendra buvo tik politika ir savitarpio pagalba.

Kryžiuočių ordino atsikraustymas į Prūsus Prūsuose gyvenusios aisčių giminės anksčiau už kitas susidūrė su krikščioniškuoju pasauliu. O tam krikščioniškajam pasauliui iš pradžių čia atstovavo ne kolonistai ateiviai, bet kaimynai lenkai ir pamarėnai. Po pirmųjų nepavykusių misijų, nauji misijonieriai čia ėjo jau kartu su lenkų ir pamarėnų kariuomenėmis.

Pirmasis misijonierius, kuriam Prūsuose ėmė sektis, buvo iš gretimosios Pamarės, Olivos cistersų ordino vienuolis Kristijonas. Jis veikė XIII amžiaus pradžioje, t. Vaitiekaus ir šv. Bonifaco mirties. Kristijonui pasisekė pakrikštyti arčiausia prie Vyslos gyvenančius prūsus, ir m.

Tuomet popiežius jį paskyrė Prūsų vyskupu. Bet jam vos grįžus, pagonys prūsai sunaikino visas įkurtas krikščionių bendruomenes. Vyskupas nebeturėjo nei tikinčiųjų nei prieglaudos. Tada, Livonijos vyskupų pavyzdžiu, ir čia pradėta šauktis Vakarų pagalbos. Buvo paskelbta Vakaruose net keletas kryžiaus žygių,bet iš to nieko neišėjo, nes atvykę kryžeiviai miškuose prūsų negalėdavo surasti. Praėjo net keliolika metų, o vysk. Kristijonui vis nesisekė: pagonys ne tik naikino jo kuriamas krikščionių bendruomenes, bet dar teriojo ir Lenkijos sritis.

Tada Mozūrų kunigaikštis Konradas, kuriam ypatingai rūpėjo pakrikštyti prūsus, vyskupą Kristijoną įkurdino Kulmo priklausiusio Mozūrams žemės pakraštėj. Naujosios sodybos ir dovanotieji turtai turėjo būti veikimo bazė vyskupui. Į pagalbą jam atvykdavo būriai kryžeivių. Bet vos tik jie išvykdavo namo, prūsai, išlindę iš miškų, nusiaubdavo visą Kulmą, Mozūrus ir visus aplinkinius krikščioniškuosius kraštus.

Tada vysk. Kristijonas kartu su kunigaikščiu Konradu sumanė čia įkurti tokią pat pastovią organizaciją krikščionių reikalams ginti, kokią vysk. Albertas buvo įkūręs Livonijoj. Taigi buvo įkurtas m. Bet riterių buvo nedaug, todėl ir jų pagalba buvo nedidelė: jie vos įstengdavo apginti savo rytietiški augalai svorio metimui augusta ga. Jau Rytietiški augalai svorio metimui augusta ga ordiną steigdami, vyskupas ir kunigaikštis Konradas susižinojo su vokiečių riterių ordinu, kurs kryžiaus karų metu buvo įsteigtas Palestinoje; ten galutinai įsigalėjus turkams, jo vadovybė ir daugumas brolių persikėlė į Europą ir neturėjo ko veikti.

Kunigaikštis Konradas jį pakvietė persikelti į Prūsus ir paimti į savo rankas vietinių ir aplinkinių krikščionių apsaugą. Bet netrukus naujajai Jeruzalės valstybei vėl ėmė grėsti turkų pavojus, ir maldininkams darėsi labai pavojinga ten keliauti. Todėl visos didesniosios valstybės ten ėmė steigti specialias brolijas savo maldininkams globoti.

Iš pradžių tokios brolijos globojo ligonius ir saugojo, kad maldininkams nieko blogo neatsitiktų kelyje. Bet kai prasidėjo nauji karai, o ypač kai Jeruzalę vėl užėmė turkai ir kai buvo pradėta rūpintis vėl ją atgauti, — tokios brolijos virto kariaujančiųjų riterių ordinais. Italai čia turėjo savo joanitų ordiną, prancūzai — templininkų, o trečiojo kryžiaus žygio metu vokiečiai įkūrė savo Marijos Mergelės ordiną m. Pastarojo nariai o taip pat ir templininkai nešiojo baltus apsiaustus su išsiūtu juodu kryžium, todėl mūsų krašte dažniausiai būdavo vadinami kryžiuočiais.

Kitur juos paprastai vadino vokiečių, arba Marijos Mergelės, ordinu. Ordinas buvo vokiečių imperatorių bei kunigaikščių remiamas ir labai greit pralobo. Jis įsigijo daugybę turtų ne tik Mažojoj Azijoj, bet ir Europoj. Krikščionių būklė Mažojoj Azijoj buvo labai netikra, todėl kryžiuočių vadovybė stengėsi įsistiprinti Europoj.

Dar prieš Mozūrų kunigaikščio Konrado pasiūlymą ordinui, jo centras jau buvo Italijoj. Kita ordino narių dalis jau kūrė Vengrijoj savo atskirą valstybę. Mažojoj Azijoj tuo būdu buvo likusi tik nedidelė ordino dalis.

Į Vengriją ordinas buvo pakviestas kariauti su ją puolančiais pagonimis kumanais. Bet Vengrijos karalius, pamatęs, kad ordinas čia ne jam tarnauja, bet ruošiasi sukurti savo valstybę, jį išvijo m.

Kai ordinas gavo kvietimą atvykti į Prūsus, tuo metu jis bylinėjosi su Vengrų karalium, norėdamas atgauti iš jo žemes. Nebeturėdamas vilties jų atgauti, ordinas mielai priėmė kvietimą. Turėdamas patyrimo Vengrijoje, dabar jis jau daug geriau juridiškai apsidraudė savo būklę.

Čia jie gavo iš Konrado žemių su Niešavos pilaite, o patys pasistatė Fogelzango pilį. Netrukus iš tų pirmųjų savo sodybų jie pradėjo nuolatinį karą su aisčių kiltimis. Ordino centras dar ilgai liko Italijoj. Ten gyveno ir ordino viršininkas, kurs vadinosi didžiuoju magistru. Prūsuose buvo tik vadinamasis krašto magistras Landmeister.

O kai XIII amž. Todėl m. Tuo būdu ordino centras pasidarė Marijenburgas. Kryžiuotis su karo apranga. Kryžiuočių ordino nukariavimai. Ordinas savo įstatuose turėjo įsirašęs pareigą nuolat kariauti su Kristaus vardo priešais jam net buvo draudžiama daryti taiką su netikėliais. Tokį įžadą ordino broliai — riteriai — turėjo padaryti visam gyvenimui.

1. Riebalų degintojas naudingas sveikatai
2. Naujojo epizodo vaizdas vyksta toli nuo Jeruzalės ir jos šventyklos, šiaurės Palestinoje, Galilėjoje.

Be riterių, ordinas turėjo ir paprastų kareivių, vadinamų jų tarnais. Be to, ordino prašomas popiežius skelbdavo Vakaruose kryžiaus karus, ir ordinui į talką plaukdavo minios karių. Iš Palestinos ordinas atsinešė į aisčių kraštą ir kariavimo būdą. Kaip ten, taip ir čia, pasitelkęs riterių, jis žygiuodavo į kurią nors sritį, ten kariuomenės priedangoje pasistatydavo pilį, ir joje palikta įgula turėdavo ne tik atlaikyti aisčių giminių puolimus, bet ir paimti į savo valdžią visą apylinkę.

Tokiuo būdu kariaudamas, jis palengva stūmėsi vis gilyn į rytus ir į šiaurę. Kryžiuočių statomos pilys virsdavo naujos valstybės apygardų administraciniais centrais. Apie pilis buvo kurdinami iš Vokietijos atkviesti kolonistai. Jie buvo pirmieji vokietybės daigai šiose aisčių žemėse. Kartu su nukariavimu žengė ir krikščionystė: buvo statomos bažnyčios ir vienuolynai, o prūsai buvo varu krikštijami.

Tiesa, jie dar bandė spirtis, tačiau neįstengė prieš galingą ordino kariškąją organizaciją, kuriai padėdavo visa Europa. Prūsams dar ir dėl to buvo sunkiau gintis nuo ordino, kad jie neturėjo vieningos valstybės; jų smulkūs kunigaikštėliai, savitarpy nesugyvendami, negalėjo sutartinai gintis nuo priešo.

Todėl ordinas per 50 metų nukariavo visas aisčių gimines tarp Vyslos ir Nemuno ir, priėjęs Nemuną, susidūrė jau su vieninga Lietuvos valstybe, su kuria vėl pradėjo ilgą karą. Tuo tarpu visos kiltys, buvusios anapus Nemuno, liko amžinoje vokiečių vergovėje. Visą savo nukariautą kraštą ordinas vadino Prūsais, nors prūsais buvo vadinamos tik tos vakarinės aisčių giminės, kurios anksčiau puldavo lenkus, o vėliau pirmosios buvo ordino pavergtos.

Įsikūręs pirmiausia jų krašte, ordinas jų vardu pavadino ir visą nukariautą kraštą. Prūsai ne lengvai pasidavė vokiečiams: jie nuolat kovodavo, užpuldavo ir degindavo ordino pilis ir vokiečių kolonistų sodybas. O du kartus - ir — m.

Daug kryžiuočių jos tuomet išžudė, daug ordino pilių išgriovė; nepajėgė išgriauti tik pačių stipriųjų pilių. Kai sukilimai aprimdavo, ordinas kiekvieną kartą turėdavo iš naujo nugalėti prūsus. Bet šitokiais kritiškais momentais jis pasišaukdavo paramos iš Vokietijos ir iš kitų kraštų, ir prūsai būdavo nuveikiami.

Ordiną atkvietė į Prūsus Mozūrų kunigaikštis ir vyskupas Kristijonas. Ordinas turėjo būti jų įrankis. Tačiau išėjo visai kitaip. Netrukus vyskupas Kristijonas pateko prūsams į nelaisvę, iš kurios ordinas nesirūpino jo išvaduoti net 5 metus.

Vyskupui esant nelaisvėje, ordinas pasirūpino, kad ir imperatorius ir popiežius pripažintų jam visus Prūsų ir kitų pagonių nukariaujamus kraštus. Ir kai vyskupas grįžo iš nelaisvės, tai krašto valdovą atrado ordiną. Tuo būdu Prūsų ordino valstybėj nebegalėjo kilti jokių konfliktų Dobrinės ordinas, kuris pasirodė nepajėgus, jau m.

Su atkvietusiais ir pirmutinę globą suteikusiais Mozūrų kunigaikščiais ordinas taip pat niekuomet nesiskaitė. Kunigaikštis Konradas, kaip matėme, kviesdamas ordiną, tarėsi gausiąs savo politikai įrankį, bet ordinas, turėdamas plačių ryšių Vakaruose ir globojamas imperatorių, greitai pasidarė net kunigaikščio konkurentas ir priešas.

Tuo būdu lenkai, kviesdami į Pabaltijį vokiečių ordiną, pasikvietė sau amžinąjį priešą. Greitai tarp jų prasidėjo net karai, varžytynės dėl žemių, ir ordinas užgrobė visą lenkiškąjį Pamarį.

Lietuvos valstybės kūrimo laikotarpis 1. Vidaus ir užsienio santykiai valstybei kuriantis Lietuvos vidaus santvarka ir karai su kaimynais prieš įkuriant vieningą valstybę. Valstybė buvo įkurta ne viena diena. Ji buvo kuriama ilgai ir palaipsniui. Valstybei susikurti padėjo nuolatinis reikalas kariauti. Jau iš žilos senovės buvo lietuvių šeimų ir apylinkių sambūrių, kuriuos sudarė gyvas reikalas gintis ar ką nors pulti. Tokių mažų, savo vadus turinčių, apylinkių iš pradžių buvo labai daug.

Todėl gana ilgai nesusijungę lietuviai buvo puolami kaimynų rusų kunigaikščių. Bet nuo antros XII amž. Jie pasiekdavo labai tolimas rusų sritis ir grobdavo jų lobingų miestų turtus. XIII amžiaus pradžioje lietuviai buvo tikras rusų siaubas. Kai XII amž. Sutikus Indijoje pasišiaušusius plaukus nereikia apsigauti, kad gal žmogus pamiršo susišukuoti tai atsivertimas artinasi.

Atsiversti taip pat labai naudinga nes iškart patenki tokių pat, kaip tu, būrin, su jais ir leidi laiką be rūpesčių. Atleiskite, where can I spend my money? Mes irgi bandėme atsiversti rytietiški augalai svorio metimui augusta ga pavyko. Per tris dienas veidai įgavo reikiamą naiviai giedrą žvilgsnį, susišiaušėm pakankamai, prisipirkom nepalietiškų skudurų, apie kuriuos kiekvienas apie Indiją bent kiek nutuokiantis europietis pasakytų, kad tai tikri indiško stiliaus drabužiai. Žengiam būriu, žaliu kaip krūmynas sutinkame indų turistų grupę.

Kyla abipusis susidomėjimas detaliai nužiūrime jų spalvotus sarius, atgalinis tiriamasis žvilgsnis mūsiškį gerokai pranoksta. Pasisveikinam, mandagiai pasiteiraujam, kas iš kur atvykę. Sulaukiame komplimento: o, kaip gražiai kušingo sindromas svorio kritimas Ir klausimą: ar tai mūsų nacionaliniai drabužiai? Še tau, verskis nesivertęs! Slėnį būriais skrodė balti paukščiai ir tokios pat baltos, sparnuotos mintys. Būk pasveikinta, tekanti saule!

Tada man ir kilo mintis, kad pats laikas išgerti tabletę nuo maliarijos Kadangi po šio veiksmo pajėgiau tik ramiai sėdėti ir pernelyg nesukiodama galvos žvelgti į tolį, tai mano penketas atsiskyręs nušokavo apačion, palikęs mane vieną sparnuotas mintis laidyti. Aš gi su visu deramu pakilumu sudėjau tas mintis į trumpą žinutę Lietuvon, tikėdamasi tik atsiradus ryšiui išsiųsti.

Atsainiai susikėliau kojas ant turėklo, atsiverčiau knygą. Kokia vis dėlto aš laiminga tinginė! O ir dvasinga, ir kūrybinga, ir tokios kilnios ramybės kupina!

Neilgai pasimėgavusi ramybe pajutau, kad sėdžiu būryje žmonių kupiname geriausių intencijų keturiasdešimtmečių indų būryje, kurie kad ir kaip keista būtų nenorėjo su manimi nusifotografuoti, tačiau ne ar riebalai dega iš karto keista labai troško tiesiog pasikalbėti.

Kadangi jų anglų kalbos žinios maždaug atitiko mano hindi kalbos žinias, dialogas akivaizdžiam jų nusivylimui mezgėsi ne per daug sudėtingas: Tai sėdi? Tai Vis dėlto nedera sakyti, kad nepavyko išgyventi Indijos tam tikra prasme tai buvo gal net stipriausias kada nors patirtas vidinis išgyvenimas.

Ir vertinga pamoka niekada nevalgyk ten, kur valgo vien turistai! Iš pradžių man regėjosi, kad kambarys linguoja supasi lengvai, kaip valtis. Netrukus jis jau šokinėjo, o vėliau atrodė, kad esu žiurkėnas narve, kurį kažkas, ypač bjaurus, purto iš visos sveikatos ir stengiasi mane iškratyti lauk. Mirtis nebeatrodė baisi, o likusi rytietiški augalai svorio metimui augusta ga bent kiek patraukli.

Norėjau tik gulėti savo lovoje, ir kad kas nors, mane labai mylintis, šluostytų kaktą šlapia skepetaite. O labiausiai ilgėjausi savo unitazo o, tik minutėlei! Mitas, jog vietinių žmonių skrandžiai veikia kaži kaip kitaip. Niekada, niekada nevalgykit ten, kur nevalgo vietiniai žmonės! Jog Falls. Tas ankstyvas vasario osios rytas, įsisupęs į pilką miglą, prabrėško Jog Falls o ne, ne Indijoje! Tai buvo Rivendeilas, tylus ir paslaptingas, kupinas Dramblys.

Kailasos šventykla. VIII a. Elora, Indija m. Knygą skaitai? Knygą skaitau. Ar įdomi knyga? Labai įdomi! Indija graži? Labai graži! Viena keliauji? Oi ne, mano penki draugai ten, apačioje, įsisuko mano melų malūnėlis. Du broliai su žmonomis ir sesuo. Ar tu ištekėjusi? Ne, dar neištekėjusi. Dar ne, bet jau greitai, jau beveik, jau visiškai tuoj. Skrandį skauda, tai sėdžiu čia, viršuje, brolių laukiu, būsimajam rašau.

Ir staiga pajutau, kad esu ne kokia palaida plevėsa europietė aš labai gerbiama moteriškė. Gerbiama, užjaučiama, o kol broliai žmonoms vietines įžymybes rodo, tai čia, viršuje, manimi taip pat bus pasirūpinta niekas man neįkyrės, jaunimėlis, aplink besitrainiojantis, bus prisakytas netrukdyti.

Nepameluosiu pasakiusi, kad tos trys valandos buvo maloniausios per visas tris savaites. O kol aš didingai žvalgiausi iš viršaus, draugai rytietiški augalai svorio metimui augusta ga ten, apačioje radę pasaulio centrą grįžo pavargę, suplukę, išsišiepę iki ausų.

Pavalgėm pagaliau be kančiosnusiprausėm po šaltu vandeniu už penkiolika rupijų nors už dvidešimt penkias būtume galėję po karštu negi atsispirs studentas pataupyti?

Indijoje tikrai supranti paprastų dalykų džiaugsmą pilnas skrandis, skanus miegas, švaros pojūtis, puikiai veikiantis skrandis Smagiai prisėdome, dairomės. Praeina šuniukas be kojytės. Prapėdina karvė be kanopos. Moteriškė be dantų prisėda pakalbėti, beždžionė be rankos vis šiepia dantis ir taikosi bananą atimti. Kažkuris neapsikentė švyst, turėkis! Dar taip gal akmenį paleisti, bet baisu, kad atgal neatsviestų.

Ir vis nusukam akis, nukreipiam tolyn O toliau kaulų rinkinys, kadaise šunimi vadintas, akyse stimpa iš bado, vaikai mojuoja ir vemia pro ekskursijos autobuso langą Kristinos širdis neišlaikė pirmoji, neišgelbėsiu, bet bent numirs laimingas.

Turiu gabalą parmezano, kurio joks žmogus nebevalgys, einu pašersiu. Kristinute Kristinute, vakarietiškas gerume, kodėl neatidavei sūrio bent jau sveikam šuniui, kuris pajėgtų jį suėsti, kaskart neišvemdamas? Antroji mergiotė laikėsi šauniai, nors jos veidelis vis labiau niaukėsi, įgaudamas vis aiškesnę pasišlykštėjimo išraišką.

O kuo čia šlykštėtis? Taip, kažkuo trikdo, kai nėra kojos ten, kur ji turėtų būti, bet kuo čia šlykštėtis? Ir kam sukti akis į šoną? Ekskursinis autobusas pagaliau apsisuko, šuniukas paralyžuotom kojom vos spėjo pasitraukti.

Na va, dar tą šunį čia pervažiuos! Kažkas sukikeno. Einu palauksiu už vartų, pareiškė bendrakeleivė, o aš iš paskos: pasiūlyti savo pagalbos, taip pat visų neišsakytų pamokymų. Nesuprantu, kaip galima taip nekreipti dėmesio į gyvulį. Tikrai nesuprantu. Kodėl jie nešaudo šunų, jei negali išmaitinti? Juliaus bosas pasakojo, kad Pakistane jie šaudo šunis, prasidėjo dialogas.

Iškėliau hipotezę, kad, matyt, dėl religinių įsitikinimų negali žinoti, gal savo močiutę nušausi. Religija buvo tuoj pat pasmerkta. Iš paskos sekė indiško gyvenimo būdo pasmerkimas aš savo ruožtu pasmerkiau mūsų pasmerkimą ir Kristinos sūrį.

Kodėl ne žmogui? Šitoje šalyje pilna žmonių, mielai tą sūrį suvalgysiančių. Kaip europietiškai, kaip neišmintingai pasielgta. O kodėl ne? Kodėl turėčiau būti ne europietė? Atvirai kalbant, aš badaujančių žmonių nemačiau, užsiplieskė pašnekovė. Aš irgi nemačiau, pripažinau. Tokių traukulių tąsomų, akyse mirštančių žmonių nemačiau. Bet panašų kūdumą mačiusi esu Ukrainos Holodomoro nuotraukose, jau mirusių, gatvėse gulinčių žmonių, plačiai atmerktomis į dangų akimis.

Ir nepanašu man, kad tie indiški kaulų vyniotiniai ilgai gyvens. Ko čia dabar mane graudeni! Man tokios Indijos nereikia! Aš žinojau, ko čia važiuoju, žinojau, ką pamatysiu, ir ko pamatyti nenoriu! Aš lapatai iš paskos, pamokymus sulaikydama, į mūsų groteską.

G. Ricciotti KRISTAUS GYVENIMAS - I Dalis

Per tą laiką suolas apaugo kuprinių bokštais ir miegmaišių pylimais nuo vietinių bedančių, visi šeši turistautojai nepaprastai susidomėję apžiūrinėjome savo panages ir batus, šunys, įsitaisę prie kojų, iš paskutiniųjų vizgino uodegas, vietiniai indai turistai vis bandė su mumis nusifotografuoti, suklykė beždžionė. Nu ko ji sekioja iš paskos!

Taip, nežiūrėkime ir neprarasime vidinės ramybės. Ar vidinio komforto? Juk nederėtų versti deramai nepasirengusių žmonių priimti visko, ką pakeliui sutinkame. Aš nedaviau elgetoms nė vienos rupijos, nė vienos ir neduosiu, šita šalis turi didesnių problemų nei badaujantys šunys, tačiau aš jų neišspręsiu, aš jų ir nespręsiu.

Yra sprendimo būdų, yra fondų, programų, misionierių O aš net receptą žinau ar aš jo nesivežu su savimi? Krikščioniška etika, moralinė pareiga, žmogus didžiausia vertybė kad jį galas, tą sūrį! Aš truputį, čia tyliai ramiai pasivaikščiosiu pro vartus Kai vienus žmones nuo kitų skiria kilometrų bei metų atskiros istorijos, atsiranda kultūrinių skirtumų.

Šie skirtumai dažnai tampa priežastimi, nuvedančia žmones įveikiant tuos kilometrus jų pasižiūrėti. Ir tuomet įvyksta tikrų tikriausi kultūriniai mainai tampi stebinčiuoju stebėjimo objektu. Galiausiai apsistojau prie nuomonės, kad, matyt, labai keisti kur jau čia bus gražu toks blyškumas? Užtat ir žiūri į mus kaip į kvadratinį kiaušinį: akivaizdus, bet neįtikėtina. Taigi įpusėjus antrai mūsų savaitei vėlai naktį mes, keturios blyškiaveidės merginos ir vienas šviesiaplaukis vaikinukas, sėdėjome perpildytoje Kozhikode traukinių stoty.

Buvo karšta kaip pekloj, drabužiai lipo prie kūno, slinko septyniolikta nenutrūkstamo važiavimo valanda blėstant prisiminimams apie nuostabų ir tokį vėsų! Ooty, lieknėti savaitgaliui artinosi draugystės išbandymo valanda.

Ir štai taip besėdint, po truputį neorganizuota aplinkinė minia pavirto glaudžiu stebėtojų ratu. Keista, tačiau žmonės linkę daug labiau nustebti, susidūrę su nedideliais kasdienio gyvenimo skirtumais nei su fundamentaliais gyvensenos neatitikimais. Vienas keisčiausių dalykų buvo akimirka, kai pagaliau paaiškėjo, kuo mūsų būrelis taip traukia akį. Taip, tai buvo grožis o grožio vardas buvo Mindaugas. Nepaprastai žaviuosi vyriška draugyste.

Ji ypatinga, labai ištikima, joje nebūtina subręsti. Dar ji linkusi visą nereikalingą blizgesį glėbesčiavimąsi, bučiavimąsi, laikymąsi už rankų ir panašų meilumą palikti moteriškių jurisdikcijai.

Tačiau ne Indijoje. Čia broliai laikosi už rankų, vyrai vaikšto apsikabinę per pečius, prisėda vienas kitam ant kelių, meiliai pašiaušdami plaukus. Čia nesidrovima atvirai kalbėti apie vyrišką grožį. O mes tarp savęs, matyt, turėjom Apoloną. Kartkartėm tenka priešais išvysti porą susižavėjusių akių, tačiau piršto nejudinant suburti tokią garbinančią minią kažkaip įspūdinga.

Net nejauku tylomis šalia smaksoti, tarsi tavęs nebūtų, o jei jau esi, tai tik tam, kad pabrėžtum tą nenusakomą grožį.

Pats grožis, tiesą sakant, jautėsi gana nejaukiai. Gal galima su tavim praleisti daugiau laiko? Tai ne, man tuoj traukinys Gaila, gaila. O kuo tu galvą plauni? Tavo tokie švelnūs plaukai pažiūrėk, mano tokie šiurkštūs Kai žmonės klausia, o kaip man Indija, atsakau: čiūdna šalis.

Nesakau keista, nesakau prieštaringa, nesakau paslaptinga, graži ar šlykšti. Sąmoningai sakau žodį, kurio dauguma nesupranta, kurį reikia paaiškinti, aiškinant ką nors neaiškiai numygti, kol pašnekovui tampa aišku, kad jis nieko nebesupranta. Negaliu bpi roxy svorio netekimas prisipažinti, kad nežinau, ką atsakyti. Mindaugas kairėje ir Julius dešinėje su indų moksleiviais. Hampi šventykla, Indija m. Arkivyskupą Sigitą Tamkevičių kalbina Saulius Drazdauskas Kodėl pas mus šventųjų taip mažai, o jeigu ir yra, tai kodėl taip sunkiai vyksta jų beatifikacija, registracija?

Norisi grįžti prie šio klausimo ir pirmiausia paklausti apie lietuvišką šventumo išgyvenimo ar suvokimo specifiką: kuo išsiskiriame jei išsiskiriame krikščionių pasaulyje? Reikėtų skirti šventumą, kurio siekia eiliniai pamaldūs katalikai, ir kurio gavusieji dvasinio gyvenimo pagrindus kurioje nors dvasingumo mokykloje, pavyzdžiui, vienuolyne.

Eiliniai katalikai dažnai šventumą tapatina su vengimu nuodėmių, dažna malda ir apsimarinimo pratybomis, šventų vietų lankymu. Visa tai reikalinga, tačiau šitam šventumui trūksta meilės ir džiaugsmo ir todėl jis neatrodo patrauklus. Gavusieji dvasinius pagrindus kokiame nors vienuolyne, kur kas giliau suvokia šventumą, bet tuomet ar galima kalbėti apie lietuvišką šventumą? Tai bus pranciškoniškas, jėzuitiškas, salezietiškas, bet ne grynai lietuviškas šventumas. Tikras šventumas tarsi magnetas, kuris traukia, bet niekuomet neatstumia.

Rytietiški augalai svorio metimui augusta ga pažinojau tikrai švento gyvenimo kunigą salezietį Antaną Skeltį; vėliau kun. Jie buvo labai skirtingi, tačiau neabejoju jų šventumu.

Kodėl Lietuvoje mažai šventųjų? Manau, kad turi reikšmės tai, kad Lietuva krikščionybę priėmė gana vėlai, o po to laikai jau nebuvo geriausi evangelinei tiesai diegti. Karai, marai, tarpkonfesinės rietenos, okupacijos, tremtys visa tai tikrai neprisidėjo prie rimto krikščionybės įsisavinimo, šventumo suvokimo ir praktikos. Žvelgiant iš krikščioniško taško, šventasis pirmiausia turi turėti gerus evangelinius pagrindus, ir tik iš jų tie vaisiai gali išaugti.

Iki pat XX a. Tad tik stebuklo būtų reikėję, kad atsirastų šventieji. Kazimieras yra graži išimtis. Jo visa aplinka nelabai prisidėjo prie šventumo, ačiū Dievui, kad jis turėjo gerus rytietiški augalai svorio metimui augusta ga, turėjo galimybę geriau pažinti Gerąją Naujieną negu kiti.

Antra vertus, nereikia gėdytis pripažinti faktų esame maži. Jei būtumėm dvidešimt kartų didesni, tai ir šventųjų daugiau turėtume. Kanonizuotą šventąjį kol kas turime tik vieną, bet jis tikrai ne vienintelis šventasis. Neturiu atsakymo, ar lietuviui labai svarbu turėti savų kanonizuotų šventųjų.

Gal net atvirkščiai, svetimi jam dažnai atrodo patrauklesni. Vienuolijos lietuviui atnešė šv.