Šie pasiekimai ir gera sportinė forma per treniruotes lemia tai, kad už jo nugaros pažįstami pradeda šnabždėtis apie parolimpinio medalio galimybę. Tačiau Kęstutis vis tiek niekada nenusimena, užsideda šalmą ir lekia savo pavojingu vežimėliu. Geras orientavimasis žinomoje aplinkoje klaidina praeivius, todėl kartais, kai Edgarui reikia pagalbos, jie ne visada nori ją suteikti.

Karaliumi tapo Vincas, o karaliene — Abigailė. Po varžytuvių pažaidėme ir grįžome į klasę. Bet kaip tai padaryti įdomiau? Paskutinę savaitę prieš pavasario atostogas 1b klasės mokiniai mokėsi eilėraščių apie Velykas. Trečiadienį, integruotos pamokos metu, jie skaitė išmoktus eilėraščius, kurių tekstus priklijavo ant pačių spalvintų popierinių margučių.

Mokytoja Rita Gricienė paruošė daug mįslių, kurias reikėjo įminti parenkant teisingą paveikslėlį. Vaikai aktyviai dirbo pasiskirstę į keturias komandas. Penktadienį buvo minima Tarptautinė vaikiškos knygos diena.

Kartais daug smagiau, kai skaitai ne pats, o tau vaizdžiai, išraiškingai skaito kažkas kitas. Aktų salėje patogiai įsitaisę ant pagalvėlių ar pledų, pirmokai klausėsi nuotaikingų kūrinių, kuriuos skaitė bibliotekininkė Edita Šimkienė, socialinė pedagogė Jūratė Mikelskienė, mokytoja Rita Gricienė.

Reikia tikėtis, kad skaitymo pažinimo džiaugsmas vis augs ir 1b klasės medis prie bibliotekos po atostogų pasipuoš ne vienu lapeliu.

Tuo tikslu įgyvendiname priemonę MyKaizen, kurios tikslas - panaudoti visą gimnazijos bendruomenės potencialą organizacijos tobulėjimui. Kaip pateikti idėją, kuri padėtų gimnazijai tobulinti veiklą? Tai gali padaryti visi turintys prieigą prie www. Dėkojame visiems siūliusiems ir kviečiame prisijungti kitus! Idėjos, pasiūlymai gali palengvinti visų darbą! Pagarbiai administracija.

Po švenčių Prabėgo linksma pavasarinė šventė. Džiaugėmės gražiai nudažytais margučiais, juos ridenome, bandėme jų stiprumą Kaip visada per šventes gausiau pavalgėme. Ir liko nemažai virtų kiaušinių Nors jie dar labai gražūs, bet juos reikia suvalgyti. Įdaryti kiaušiniai! Įdarą galima suimprovizuoti iš to kas dar guli šaldytuve. Tik reikia gerai išmaišyti su kiaušinių tryniais. O, kad tai ne taip ir sudėtinga pasakoja Nojus.

Viską sublenderiuoju. Ant šios masės uždedu supjaustytas tigrines krevetes ir būtinai mažytį gabalėlį citrinos kaip žinome, jūros gėrybės ir citrina labai tinka. Ir valio, turiu skanų dviejų kąsnių užkandį. Tai tikrai labai paprasta!

Na, o kūrybinių idėjų, kaip dar galima pratęsti šventinę, jums siūlo mokiniai atlikę užduotį per technologijos pamokas Technologijų mokytoja Zita Staškienė Margučių ridenimo šventė Velykos — smagi pavasario šventė. Šiandien balandžio 2 d.

Margučių ridenimas Gimnazijos koridoriuose vėl šurmuliuoja pradinukai. Mokiniai sugrįžo po atostogų ir pačių gražiausių metų švenčių, šv.

Išsiaiškino, kad kiaušinio maginę reikšmę didina jo išpuošimas. Sužinojo, kad margučius margina saulės, ugnies, mėnulio, gyvybės ženklais. Patys marginio. Svarbiausia ir linksmiausia dalis — kiaušinių ridenimas. Daugiausia kiaušinių laimėjo Brigita, o tvirčiausias buvo Deimantės žąsies kiaušinis. Mokytoja Nijolė Jogminienė Paroda "Vietoj valerijono" Kai rutina išvargina, imamės visokiausių būdų praskaidrinti kasdienybę.

LT EN Laimingos pergalės skonis, aštriai plėšiantis plaučius, griozdiškai užstrigęs gerklėje pralaimėjimas, giesmė žmogaus galiai ir nereta grėsmė ją demonstruojančiųjų sveikatai… Olimpinės žaidynės — tai labai stiprių emocijų šou, todėl pasibaigus joms ištikimiausi sirgaliai įprastame gyvenime dar kelias dienas jaučia aistrų deficitą. Tačiau didžiausias sporto pasaulio įvykis iš tikrųjų nesibaigia po uždarymo ceremonijos. Nuo m.

Vieni žygiuoja po apylinkes, kiti matuoja žingsnius stadione, dar kiti imasi muzikos instrumento ar tiesiog klausosi mėgiamų kūrinių. Dar kitiems padeda knyga, geras filmas. Mes gi atradome terapiją spalvomis. Nesame dailininkai, tačiau tapyba pagal skaičius leidžia jais pasijusti.

RAMUNĖ ADOMAITIENĖ: Nevienareikšmiška dovana

Norimas paveikslas, susikurta atitinkama aplinka ir dingsta įgrisusi rutina, o siela ilsisi. Dalinamės su Jumis tuo, ką jaučiame, išgyvename. Zuikutis vėl išėjo pasivaikščioti Taip taip toks pat Zuikutis. Tik dabar jį darė jau kitos grupės vaikai per technologijų pamoką.

Šis Zuikutis jau sulaukė pavasario ir džiaugiasi žaluma. O vaikai susidūrė su ta pačia problema — stalo servetėlės sulankstymu. Vieniems tai buvo lengva, o kitiems sukėlė problemų. Ne tokios paprastos konstrukcijos šis neklaužada! Bet džiaugiamės, kad pavyko ne tik jį išlankstyti, bet ir pagauti nufotografuoti. O kaip kitaip mes galėtume Jums pristatyti mūsų pavasarinį draugą? Todėl pridedame šio puikaus Velykinio stalo svečio pagaminimo eigą.

Merginos, atsistojusios arčiau didelių veidrodžių, tikrina, ar tarp šonkaulių atsirado išsvajota plonytė linija, išnykstanti kiek aukščiau bambos.

Posts by category

Netoli šios margos grupelės treniruojasi sportininkas, visai nepanašus į kitus. Ar jos dar skiriasi viena nuo kitos? Šis sportininkas — Mindaugas Bilius ir, išgyvenęs 27 kaulų lūžius 58 vietose, jis ruošiasi kelionei į Rio de Žaneirą, kur svajoja atsistoti ant aukščiausio parolimpinės pakylos laiptelio. Abi rungtys, kurias atlieka Mindaugas — rutulio stūmimas ir disko metimas — jam pažįstamos nuo dvyliktos klasės, kai pradėjo lankyti lengvąją atletiką.

Ir, nors Mindaugui sportuoti sekėsi, apie profesionalaus sportininko karjerą jis negalvojo. Baigęs tris kursus Šiaulių universitete, kuriame studijavo kūno kultūros ir sporto pedagogiką, Mindaugas vasarą išvažiavo dirbti į Jungtines Amerikos Valstijas. Ten įkūrė savo verslą ir vietoje planuotų trijų mėnesių pasiliko aštuoneriems metams. Mintys apie grįžimą namo po truputį ištirpo kasdienėje rutinoje ir Mindaugas priprato prie savo naujo gyvenimo.

Jis vertino atsiradusius draugus ir džiaugėsi, kad per atostogas gali išvykti su jais plaukioti kateriais arba slidinėti kalnuose tarp Nevados ir Kalifornijos. Tačiau pasiektas stabilumas tebuvo trapi iliuzija, subyrėjusi per vieną vakarą. Žiūriu, šalia sėdi seselė. Aš pradėjau verstis — tiesiai į kažkokį treilerį ar autobusą, kuris stovėjo šalia.

EDGARAS MATAKAS: Tas pats sapnas

Buvo lūžę visi šonkauliai, raktikaulis, žastikaulis. Dešinėje smegenų pusėje išsiliejo kraujas. Tai, kad jis išgyveno didelę traumą, galima įtarti tik pamačius jo skirtingas blauzdas ir įprotį nukelti svorį nuo pažeistos pusės — stovėdamas arba vaikščiodamas jis visą krūvį skiria dešinei kūno daliai. Tačiau, jo manymu, tai yra smulkmenos, nes buvo laikai, kai ir penki metrai atrodė labai ilga distancija, o savarankiškas ėjimas iki tualeto prilygo žygdarbiui. Bet žingsnis po žingsnio Mindaugas išėjo iš savo palatos — iš pradžių į koridorių, vėliau iki simpatiškos seselės, o po to jau galėjo savarankiškai vaikščioti ligoninės kieme.

Mindaugas Bilius Varžybos be varžovų, darbas be atlyginimo Nepaisant to, kad iki avarijos Mindaugas buvo apsuptas įvairių žmonių, palatoje jis beveik visada gulėjo vienas.

Iš gausybės pažįstamų jį lankydavo vienintelis draugas Tomas iš Čikagos, kuris gyveno už 2 tūkst. Jis dirbo sunkvežimio vairuotoju ir stengėsi kuo daugiau krovinių vežti per Kaliforniją, kur gulėjo Mindaugas. Tačiau tai padaryti pavykdavo ne visada, todėl pagrindiniu Mindaugo išsigelbėjimu tapo jo kasdieniai pokalbiai su tėvais Lietuvoje.

Ilgai trukę skambučiai ir trys menėsiai ligoninėje, daugiausia praleisti vienatvėje, galiausiai lėmė tai, kad Mindaugas nusprendė, jog JAV jo niekas nebelaiko, ir grįžo namo. Čia Mindaugas atnaujino savo studijas. Atlikdamas praktiką Šiaulių manieže, gavo pasiūlymą išbandyti save neįgaliųjų sporte. Jis sutiko ir po pusės metų laimėjo Lietuvos čempionatą, pagerinęs šalies rekordą. Yra keli sportininkai, bet kiti nuo jų labai atsilieka. Dėl to dabar aš jau kelerius metus nebedalyvauju tose varžybose.

Geriausias pavyzdys — jo paties bendravimas su buvusiu olimpiečiu ir nusipelniusiu Lietuvos treneriu Rimantu Plunge. Jis ruošia Mindaugą kaip numesti svorio kalkėmis nuo m.

Stadionas buvo sausakimšas — 80 tūkst. Žmonės ėjo nuo ryto iki vakaro, žiūrėjo, kaip tie, įvardyti neįgaliaisiais, daro tokius dalykus, kurie galingiems neprieinami. Ir tas supratimas, kad žmogaus galybė — ne raumenys, ne kūnas, o kažkas kita, tapo vienu iš motyvų, kodėl man norisi padėti Mindaugui. Jų duetas kontrastingas ir pastebimas iš tolo — Mindaugas treniruojasi labai emocionaliai ir beveik visada palydi skriejantį įrankį galingu riksmu.

Ventos Gimnazija -Pagrindinis

Tuo metu Rimantas dažniausiai negarsiai išsako savo pastabas ir vos nusišypso, kai pastebi auklėtinio pažangą. Pasibaigus rytinei treniruotei, į kurią treneris Rimantas ateina per savo pietų pertrauką, jis grįžta į darbą biure, o Mindaugas, truputį pailsėjęs, nuvažiuoja į sporto salę, kur vėl pradeda akistatą su savo kūnu.

Jam skirta F37 neįgalumo klasė, reiškianti vienos pusės paralyžių, tačiau Mindaugas nemano, kad yra dalykų, kurių jis negali padaryti. Tik kaltai šypsosi sakydamas, kad dėl nuolatinio ruošimosi varžyboms jau kelerius metus jam neišeina paatostogauti su savo žmona. Kad sugrįžčiau į Lietuvą, ateičiau į neįgaliųjų sportą ir baigčiau mokslus. Man dabar įdomu gyventi, įdomu važinėti, įdomu sportuoti ir įdomu padėti kitiems. Ir aš galvoju — tai ir yra mano gyvenimo tikslas. Šie pasiekimai ir gera sportinė forma per treniruotes lemia tai, kad už jo nugaros pažįstami pradeda šnabždėtis apie parolimpinio medalio galimybę.

Tačiau Mindaugas stengiasi nekreipti dėmesio į didėjančią įtampą, sakydamas, kad, jei nepasiseks Rio, visada lieka Tokijas. Ir tik jo treneris Rimantas Plungė žino, kas iš tikrųjų darosi auklėtinio sieloje. Ir jam. Jis pats sau toks varžovas, kurio neįmanoma įveikti, su kuriuo galima tik garbingai kovoti.

Taip yra kiekviename individualiame sporte, nes čia svarbiausia — nugalėti save. Papildymas po Parolimpinių žaidynių Dalyvaudamas Rio de Žaneire, Mindaugas Bilius prisiminė trenerio žodžius ir pagerino du asmeninius bei vieną Europos rekordą. Jis buvo antras disko metimo rungtyje 53,50 m ir laimėjo rutulio stūmimą 16,80 m! Dabar jis planuoja toliau sieti savo gyvenimą su fizine veikla ir nori paskatinti Lietuvos neįgaliųjų sporto sistemos pokyčius. Išnaudodavome mokyklos koridorius.

Užbėgdavome laiptais, perbėgdavome koridorių ir nusileisdavome kitame gale.

Visų Lietuvos mokyklų varžybose užėmėme trečiąją vietą. Penkių bernų komanda iš Ubiškės buvo trečia Lietuvos čempionate! Dabar, būdamas erių, jis kasdien aunasi sportbačius ir truputį šlubuodamas išeina į treniruotę.

Ten jis ruošiasi vienoms svarbiausių varžybų savo gyvenime. Ir nors olimpinį takelį Jonas tikėjosi išbandyti dar prieš dvylika metų Atėnų žaidynėse, jo svajonė pareikalavo įveikti truputį daugiau iššūkių.

Prieš penkerius metus Jonas pateko į autoavariją, o m. Praėjus dvejiems metams po patirtos traumos, m. Jonas nusprendė išbandyti save neįgaliųjų sporte, o m. Dar po dvejų metų tokiose pat varžybose iškovojo sidabrą, pagerino Lietuvos rekordą ir įvykdė parolimpinių žaidynių normatyvą. Iš pradžių pasiektas rezultatas negarantavo dalyvavimo Rio de Žaneire, tačiau po to, kai Tarptautinis parolimpinis komitetas skyrė Lietuvai dvi papildomas kvotas, Jonas užsitikrino vietą parolimpiadoje.

Vėliau priduria, kad jo šiandieniniai pasiekimai nebūtų įmanomi be ilgų metų, praleistų sveikųjų sporte, kai jis turėjo daug vilčių ir patyrė nemažai nusivylimų.

Kitoje gatvės pusėje buvo tik pieva, kur vasarą smaigstydavau ietis. Ją kūno kultūros mokytojas man buvo davęs netgi namo parsinešti. Dar akmenis patikdavo mėtyti, dažnai su draugais lenktyniaudavome, kas toliau numes. Jausdavau, kad ranka smagi ir tas akmuo gerai skrenda. Ilgos dienos kieme su draugais ir spartakiškas ruošimasis išnaudojant mokyklos infrastruktūrą pasirodė esą labai veiksminga rezultatų siekimo sistema.

Trečia vieta Lietuvos čempionate, nuolatinės pergalės Telšių rajono pirmenybėse ir geri asmeniniai pasirodymai lėmė tai, kad Jonas ir jo kompanija buvo pastebėti Telšių sporto mokyklos trenerių, kurie pasiūlė atstovauti jų komandai.

Galimybė apsiauti startukus ir bėgti dengto stadiono 8 savaičių svorio metimas meta iššūkį šešioms seserims buvo labai viliojanti, todėl draugų būrys vieningai nusprendė ja pasinaudoti. Prasidėjo naujas pasiruošimo etapas — pasibaigus pamokoms mokykloje, vaikinai kasdien važiuodavo į Telšius, kur dažnai užtrukdavo treniruotėse ir nespėdavo į paskutinį autobusą namo.

Tada pavargę ir apsikrovę sportinėmis kuprinėmis visi kartu keliaudavo į geležinkelio stotį. Lipdavome kitoje stotelėje. Nuo jos žygiuodavome namo bėgiais kokius keturis kilometrus. Lengva buvo, linksma. Jonas Spudis Pasiekimas, bet ne tas Vis dėlto, laikui bėgant sportuojančių draugų būrys pradėjo mažėti — vyriausieji įstojo į Karo akademiją, kiti pradėjo policininkų karjeras. Jonas, besimokydamas dvyliktoje klasėje, galvojo apie panašų kelią, tačiau visus jo planus sujaukė vienas skambutis iš Telšių sporto mokyklos.

Paskambinęs direktorius pasakė, kad Jono ieško trenerė iš Šiaulių, stebėjusi jo debiutą daugiakovės rungtyje žiemos Lietuvos čempionate. Ir nors tuomet Jonas dalį rungčių pirmą kartą išbandė per pačias varžybas, trenerė Virginija Žiedienė įsidėmėjo jauną vaikiną. Tąkart jis greitai priėmė sprendimą, įstojo į pirmąją atsiradusios specialybės laidą ir pradėjo disciplinuotą pasirengimą daugiakovei. Mokyklos laiptų užgrūdintos kojos ir akmenukų svaidymo išlavinta ranka lėmė, kad jo stipriausiomis pusėmis tapo ieties metimas ir pusantro kilometro bėgimas.

Patekęs į nacionalinę rinktinę, jis penkerius metus iš eilės dalyvavo Europos taurės varžybose. Jonas netgi tikėjosi išvažiuoti į olimpines žaidynes ir buvo įtrauktas į kandidatų sąrašą, tačiau neįvykdė normatyvo ir liko stebėti varžybų per televizorių.

Auganti konkurencija, bėgantys metai ir geresnio pragyvenimo šaltinio paieškos lėmė tai, kad Jonas pradėjo treniruoti vaikus. Tyliai, be oficialių pareiškimų ir beveik nepastebimai jis pasitraukė iš didžiojo sporto, visų laikų geriausių Lietuvos daugiakovininkų dvidešimtuke palikęs tik savo pavardę.

Trumpam prarasta kontrolė Nutaręs baigti profesionalų sportą, Jonas nemanė, kad tai bus tik trumpa pertrauka ir vieną dieną jis sugrįš į tarptautinę areną apsivilkęs Lietuvos aprangą. Taip pat nemanė, kad turės atsigulti ant operacinio stalo, kai sėdo prie savo automobilio vairo. Tačiau užteko vos vienos sekundės, kad būtų nubraukta didelė Jono gyvenimo planų dalis. Pats paprasčiausias, neapdairus.

Kauno miesto savivaldybė Svetainės žemėlapis

Mintys buvo kažkur kitur ir sankryžoje aš išvažiavau į kelią, kur gavau šoninį smūgį. Plyšo tarpslankstelinis diskas, užspaudė kojų nervus. Atrodė, kad nieko baisaus, tik buvo pikta, nes mačiau žalią šviesoforo signalą ir galvojau, kaip čia mane numušė. Tolesni įvykiai susipynė į chaotišką grandinę — susilenkęs Jonas išlipo iš automobilio, paskambino aštuntą mėnesį besilaukiančiai žmonai ir sugebėjo pats grįžti namo.

Į Šiaulių ligoninės priimamąjį jis kreipėsi tik kitą rytą, kai suprato, kad beveik nebegali valdyti kojų. Po atliktų tyrimų Jonas iš karto buvo paguldytas į palatą, kur praleido ilgas valandas gerdamas nuskausminamuosius ir laukdamas operacijos.

Pastaroji buvo nuolatos atidėliojama — iš pradžių dėl savaitgalio, paskui dėl to, kad buvo ne operacinė diena.

Galiausiai Jonas paskambino į Klaipėdos ligoninę ir paaiškinęs, kas jam nutiko, buvo skubiai priimtas, o kitą rytą operuotas. Man gaila žmonos, kuriai buvo daug sunkiau. Bet po neilgos pertraukos ir poros gurkšnių vandens, nusišluostęs paraudusias akis Jonas tęsia savo istoriją.

Po operacijos Klaipėdoje jis išvyko reabilituotis į Palangą, o praėjus kelioms dienoms jo žmona Inga pagimdė dukrą Gerdą.

Norėdamas padaryti staigmeną ir pasitikti savo mergaites bei sūnų Kristupą namuose, dar nepasibaigus reabilitacijai, Jonas pabėgo iš sanatorijos. Slenkant laikui gyvenimas po truputį atgavo įprastą ritmą. Jonas pradėjo dirbti auklėtoju vaikų, turinčių elgesio sutrikimų, socializacijos centre bei atnaujino sportininkų treniravimą Šiaulių manieže. Nors dešinė jo koja atsistatė, kairė žemiau kelio liko paralyžiuota.

Tačiau net ir šlubuodamas Jonas kasdien gerino savo judesius ir tai pastebėjo Deimantas Jusys, dirbantis su fizinių sutrikimų turinčiais sportininkais.

Po trejus metus trukusių derybų jam pavyko įtikinti užsispyrusį Joną pamėginti vėl išeiti į sektorių ir varžytis su negalią turinčiais metikais.

Kauno miesto savivaldybė Svetainės žemėlapis

Naujas susitikimas su seniai pažįstama ietimi prikėlė kažkada nuslopintas svajones. Po dvejų metų darbo Jonas ją numetė ties 52,72 m atžyma, dešimčia metrų pagerinęs savo pirmųjų treniruočių po traumos rezultatus. Bet baisu, nes nežinau, kaip tai gali baigtis. Visą laiką būnu ant ribos — tikrinu save, tikrinu, kiek dar galiu. Taip ir einu į priekį. Jis supranta, kad F44 klasė, kurioje didelė dalis žmonių varžosi neturėdami galūnių, jam priskirta neatsitiktinai.

Žino, kad prieš kiekvieną treniruotę turi apsijuosti specialiu diržu ir įsidėti pėdos įtvarą, kad neplyštų čiurnos sąnario raiščiai. Tačiau, nepaisant visų aplinkybių, Jonas tyliai, tarsi atskleisdamas didžiausią paslaptį, ištaria, kad svajoja sportuoti visą gyvenimą.

KAIP NUMESTI SVORIO? 5 paslaptys iš Los Andželo grožio mokyklos…

Jam mažai rūpi modernūs varžovų protezai, žiūrovų spaudimas per varžybas užsienyje ir beveik visiškas jų nebuvimas Lietuvoje. Nuo žaidimų kieme laikų Jonas išsaugojo ne tik nerūpestingumą, ilgąjį žemaitišką o ir mažybinį Jonuko vardą, kuriuo į jį kreipiasi artimiausi žmonės, bet ir berniukišką užsidegimą.

Pamatęs skersinį, jis iki šiol vis dar pasitikrina, ar sugeba prisitraukti dešimt kartų bei kartas nuo karto paima į rankas seniai pamėgtus akmenukus ir įprastu grakščiu judesiu 8 savaičių svorio metimas meta iššūkį šešioms seserims juos tolyn.

Papildymas po Parolimpinių žaidynių Būdamas šeštas po pirmo bandymo, tačiau nepagerinęs savo rezultato per du likusius metimus, Jonas buvo išstūmtas iš geriausiųjų aštuntuko ir su rezultatu 50,79 m užėmė dešimtą vietą Rio de Žaneiro parolimpiadoje. Jis teigia, kad nėra patenkintas šiuo rezultatu ir ruošiasi mesti toliau ateityje. Kai su žmona Renata vaikščiodavome Laisvės alėja, beveik numesti svorio išlipus iš depo į ją žiūrėdavo su gailesčiu.

Pirmą kartą jis čia atvažiavo daugiau nei prieš dvidešimt metų ir tuometinėje Lietuvos kūno kultūros akademijoje tapo pirmuoju studentu su judėjimo negalia. Tačiau nei dėstytojai, nei jo draugai studentai tada negalėjo įtarti, kad šis tylus ir ramus vaikinas vieną dieną užims ne tik docento pareigas Taikomosios biologijos ir reabilitacijos katedroje, bet ir antrąją vietą Atėnų parolimpinėse žaidynėse. Nuvažiavęs susirgau ir penkias dienas prieš startą praleidau lovoje su didžiausia temperatūra.

Na, kokia galėjo būti forma? Toje antroje savo parolimpiadoje, būdamas trisdešimt septynerių, Kęstutis 50 m nugara S4 klasėje nuplaukė per 47,62 sek. Nors Kęstutis niekada nepakartojo šio laimėjimo ir nepriartėjo prie tada pasiektų skaičių, jis atstovavo Lietuvai visose vėliau vykusiose parolimpinėse žaidynėse. Dėl m. Tačiau neįvykdęs normatyvo plaukimo rungtyje, Kęstutis nusprendė išbandyti jėgas lengvojoje atletikoje.

Ir, savo paties nuostabai, pateko į penktąsias žaidynes savo karjeroje. Pakeitęs baseiną stadionu, Kęstutis pradėjo ruoštis iš karto dviem rungtims — disko metimui ir vežimėlių m lenktynėms. Anot jo, pereiti į kitą sporto šaką nebuvo sunku, nes pagrindinis fizinis pasirengimas vyko prieš daugelį metų — tada, kai jis dar negalvojo apie profesionalų sportą. Kitoks karas kariuomenėje Būdamas devyniolikos Kęstutis išvyko tarnauti į Tarybų Sąjungos šiaurę.

Po ilgų budėjimų Archangelsko srityje, kur temperatūra kartais siekdavo keturiasdešimt laipsnių šalčio, jis pradėjo jausti aštrius nugaros skausmus. Kelias savaites Kęstutis stengėsi išsigydyti juos kariuomenės medicinos punkte, kur pagrindinis jo vaistas buvo jodas. Tačiau laikas ėjo, liga progresavo, Kęstučio kūno kontrolė mažėjo. Vieną dieną jis nebegalėjo pajudinti kojos, todėl atskridęs jo tėtis, norėjęs padaryti staigmeną sūnui, turėjo greitai pakeisti šeimos planus ir organizuoti savo vaiko išgabenimą į Archangelsko ligoninę.

Tačiau po operacijos nejautra paplito iki pat pažastų. Būklė buvo tikrai siaubinga, bet dabar visi blogiausi dalykai išsitrynė iš atminties. Jis sako, kad operacija Archangelske buvo skirta pašalinti auglį stubure. Tačiau vėliau, nuskridus į ligoninę Sankt Peterburge, ten dirbantys gydytojai teigė, kad auglio ten galbūt net nebuvo, o tikroji skausmų priežastis — stuburo smegenų uždegimas. Ar čia medikai kalti, ar ne medikai — neaišku ir šiandien. Visi buvo šalia tol, kol kartu galėjo grįžti namo.

Tačiau Tarybų Sąjungos laikais pamatyti lauke neįgaliojo vežimėlį buvo beveik neįmanoma. Man toks pyktis užvirdavo kai jausdavau, jog į mane žiūri ir galvoja, kad aš nieko negaliu. Jis niekada nenorėjo, kad kiti žmonės jaustų jam gailestį, todėl grįžęs į Lietuvą pradėjo sportuoti nuo ryto iki vakaro.

Kęstučio tėtis, tuo metu dirbęs staklių gamyklos viršininku, pats pagamino sūnui daugumą treniruoklių: vaikštynę, štangą, svarmenis. Sukūrė net dviratį, kurį Kęstutis mindavo rankomis, o tuo metu kiti pedalai judindavo jo paralyžiuotas kojas. O aš laiko neskaičiuodavau — atsikeldavau ir iškart eidavau svorio netekimas 31 kg tą salę.

Galiausiai pradėjau dirbti su nemažais svoriais, buvau išspaudęs kg, o 50 kg štangą su pertraukomis iškeldavau po tūkstantį kartų. Tačiau net ir didžiausi laimėjimai prieš save treniruoklių salėje negalėjo išlaisvinti Kęstučio iš izoliacijos, kurioje jis atsidūrė patyręs traumą. Vis dėlto, kiekvieną dieną jo judesiai tapdavo vis greitesni bei tikslesni ir po kelerių metų Kęstutis pagalvojo, kad atėjo laikas kovoti ne tik su savimi, bet ir su kitais.

Kiekvieną dieną. Po 30—40 kilometrų kelkraščiu Karmėlavos link. Būdavo, kad per metus tik kartą praleisdavau neįveikęs to kilometražo.

Ar lijo, ar snigo — visuomet važiuodavau. Tą kartą jis dalyvavo vežimėlių lentktynėse, tačiau pralaimėjo fiziškai silpnesniems, bet geriau judesių techniką įvaldžiusiems varžovams.

Posts by category

Tačiau po metų, praleistų varžantis su automobiliais, vežimėlių lenktynėse Kęstutis nebepralaimėjo. Apskritai, jis išbandė labai daug skirtingų sporto šakų — nuo sunkiosios atletikos iki stalo teniso. Tačiau labiausiai Kęstutį patraukė plaukimas, kuris nuvedė jį prie parolimpinių žaidynių sidabro. Bet net ir iškovojęs šį apdovanojimą, baigęs sportinę karjerą Kęstutis negaus valstybės pagalbos.

Manau, kad jei baseinas būtų buvęs bent vienu metru ilgesnis, būčiau galėjęs pasivyti parolimpiados nugalėtoją, nes jis jau sėdo, o aš dar turėjau jėgų finišui.

Yra šalių, kur sportininkai vertinami vienodai — taip pat skatinami ir taip pat apdovanojami. Lietuvoje apie prioritetus kalbame nuo Atėnų žaidynių — jau tada vyko diskusija, kodėl parolimpiečiai už iškovotas prizines vietas gauna dešimt kartų mažesnes premijas nei olimpiečiai. Ar jie patys dešimt kartų mažesni, ar kaip čia yra? Kęstutis Skučas Nauji tikslai sename vežimėlyje Neįgaliųjų sporto problemos nesibaigia pasiekimų vertinimais. Nepaisant to, kad Kęstutis treniruojasi be trenerio, jam vis tiek reikalingas pagalbininkas, kuris padėtų perlipti iš paprasto vežimėlio į sportinį, atsisėsti į aukštą disko metimui skirtą kėdę, atneštų nuskridusį įrankį, pamatuotų rezultatą.

Apskritai, visas neįgaliųjų sportas laikosi iš grupelės entuziastų, kurie pasiekia rezultatų tik savo pastangomis. Bet tai — vienadienis dalykas, o pažiūrėjus giliau matosi, kad daugelyje neįgaliųjų sporto klubų beveik nėra žmonių. Jis žino, kad šios problemos nebuvo išspręstos vakar, nėra išspręstos šiandien, bet juokiasi, kad gyventi lengviau manant, jog kas nors pasikeis rytoj.

Ir valio, turiu skanų dviejų kąsnių užkandį. Tai tikrai labai paprasta! Na, o kūrybinių idėjų, kaip dar galima pratęsti šventinę, jums siūlo mokiniai atlikę užduotį per technologijos pamokas Technologijų mokytoja Zita Staškienė Margučių ridenimo šventė Velykos — smagi pavasario šventė. Šiandien balandžio 2 d.

Išsiaiškino, kad kiaušinio maginę reikšmę didina jo išpuošimas. Sužinojo, kad margučius margina saulės, ugnies, mėnulio, gyvybės ženklais.

Patys marginio. Svarbiausia ir linksmiausia dalis — kiaušinių ridenimas. Daugiausia kiaušinių laimėjo Brigita, o tvirčiausias buvo Deimantės žąsies kiaušinis.

Posts by category

Mokytoja Nijolė Jogminienė Paroda "Vietoj valerijono" Kai rutina išvargina, imamės visokiausių būdų praskaidrinti kasdienybę. Vieni žygiuoja po apylinkes, kiti matuoja žingsnius stadione, dar kiti imasi muzikos instrumento ar tiesiog klausosi mėgiamų kūrinių. Dar kitiems padeda knyga, geras filmas. Mes gi atradome terapiją spalvomis. Nesame dailininkai, tačiau tapyba pagal skaičius leidžia jais pasijusti.

Norimas paveikslas, susikurta atitinkama aplinka ir dingsta įgrisusi rutina, o siela ilsisi. Dalinamės su Jumis tuo, ką jaučiame, išgyvename. Zuikutis vėl išėjo pasivaikščioti Taip taip toks pat Zuikutis. Tik dabar jį darė jau kitos grupės vaikai per technologijų pamoką. Šis Zuikutis jau sulaukė pavasario ir džiaugiasi žaluma. O vaikai susidūrė su ta pačia problema — stalo servetėlės sulankstymu.

Vieniems tai buvo lengva, o kitiems sukėlė problemų. Ne tokios paprastos konstrukcijos šis neklaužada! Bet džiaugiamės, kad pavyko ne tik jį išlankstyti, bet ir pagauti nufotografuoti. O kaip kitaip mes galėtume Jums pristatyti mūsų pavasarinį draugą? Todėl pridedame šio puikaus Velykinio stalo svečio pagaminimo eigą. Gal ir pas Jus jis galės apsilankyti ir pradžiuginti.

Juk tai ne tik stalo servetėlė, bet ir Šv. Velykų simbolis. Pamokos tikslas — puoselėti vaikų atsakingą požiūrį į augintinius ir padėti suprasti, kaip bendrauti su šunimi. Išsiaiškino, kaip žmogus prisijaukino šunį, kaip šuo padeda žmogui, kaip augintinį glostyti ir kaip elgtis su svetimu šunimi.

Pamokos pabaigoje gyvūnų prieglaudos darbuotoja Rasa atsakė į mokinių klausimus. Parodai - konkursui pateikta virš kūrybinių darbų iš atliekų iš 44 šalies mokyklų.

Šiame konkurse aktyviai dalyvavo ir mūsų gimnazijos moksleiviai.

 Разумеется, не единственный. Но сегодня в шесть часов утра события стали разворачиваться стремительно.

Džiaugiuosi savo mokiniais, kurie iš nebenaudojamų atliekų padarė gražių ir originalių kūrinėlių. O į šią virtualią parodą komisija atrinko ir mūsų gimnazijos mokinių kūrybinius darbelius. Tai antrokės Karolinos Tautvydaitės pradinių klasių mokytoja Nijolė Jogminienėseptintokės Kamilės Giedraitytės, aštuntokės Andrėjos Rusteikaitės varliukai. O aštuntokė Augustė Guobaitė tapo šio konkurso laureate.

Džiugu, kad jos, tiek kruopštaus darbo pareikalavęs, varliukas buvo pripažintas vienas pačių gražiausių. Šią parodą galime peržiūrėti Šiaulių Gegužės progimnazijos tinklalapyje. Dailės ir technologijų mokytoja Zita Staškienė Kūryba iš įvairių atliekų Ruošiantis paminėti pasaulinę Žemės dieną kūrėme iš įvairių atliekų popieriaus, stiklo, metalo, plastmasės ir tekstilės ir kt.

Džiugu kai nereikalingą daiktą prikeli antram gyvenimui. O šiuo atveju net ypatingų priemonių kūrybai nereikėjo. Tik apsidairyti po namus ir paieškoti originalių kūrybinių sprendimų. Pasitelkus fantaziją, tarpusavyje teko derinti pačias įvairiausias žaliavas, todėl galutinis rezultatas buvo sunkiai nuspėjamas ir netikėtas.

Tai tikras savitas autorinis kūrinys: puikios gėlės, indeliai reikalingi tvarkai palaikyti, naktinis drugys iš kamštelių, musė iš varžtelių, rausva ir žalsva kiaulytės Mokinių fantazija leido nebereikalingas medžiagas ir daiktus paversti kūriniais.

Džiugu, kad nors maža dalelytė atliekų, kurios būtų tiesiog išmestos, pavirto kuo nors įdomiu ir gražiu. Na, o kūrybai nesunaudotos atliekos atsakingai išrūšiuotos.

Dailės mokytoja Zita Staškienė Kovo oji — Pasaulinė Žemės diena Sveikiname visus šios gražios šventės proga! Tai viena svarbiausių ir gražiausių aplinkosauginių švenčių. Šiomis dienomis ateina pavasario lygiadienis. Žemės diena išreiškia viso pasaulio žmonių norą išsaugoti tai, kas visiems mums svarbiausia: švarų orą, vandenį, dirvožemį, gyvąją gamtą. Ši diena suvienija žmones bendram rūpesčiui dėl mūsų visų namų.