Visų šių [kosmosui suteiktų sugebėj imų] dėka Kūrėj as pagimdė j į kaip laimingą Dievą. Ir darsyk

Knopf, Brajanui Lindstriomui ir mūsų vaikams Karveriui ir Bobi AUTORĖS PASTABA Rengdama šią knygą, rėmiausi asmeniniais užrašais, kiek įmanydama stengiausi patikrinti faktus moksliniuose šaltiniuose, konsultavausi su asmenimis, pasirodžiusiais šios knygos puslapiuose, galų gale pasiti­ kėjau savo prisiminimais apie įvykius ir aprašomą gyvenimo tarpsnį.

Svorio netekimas ratais wv, tačiau ne visų veikėjų vardus svorio netekimas ratais wv pakeičiau, kai kuriais atvejais, nenorėdama atskleisti žmogaus tapatybės, šiek tiek improvi­ zavau aprašydama juos išduoti galinčias savybes ar bruožus.

Išgalvotų įvykių ar žmonių šiojeknygoje neaprašiau - vienąkitą, tiesa, praleidau, tačiau nepaminėti liko tik tie nutikimai ar asmenys, kurie nebuvo būti­ ni įtikinamai ir svariai atpasakoti istoriją. Kraterio eĮ. Vos prie; š keletą minučių buvau nusiavusi žygio batus, kurių vienas - kairysis - netruko tuose medžiuose pradingti: pirmiausia, užkliudytas mano milžiniškos kupri­ nės, išlėkė į orą, tuomet nusirito žvyro takeliu ir nėrė už uolos kraš­ to.

Prieš pat išnykdamas miško žalumoje, batas dar kelissyk atsimušė į akmenuotas uolų atodangas, plytinčias metru ar keliais žemiau nuo vietos, kur stovėjau, - pasiekti jį buvo neįmanoma. Nustėrusi aikte­ lėjau, nors laukinėje gamtoje buvau praleidusi trisdešimt aštuonias dienas ir jau neabejojau, jog gali nutikti ir nutiks bet kas. Visgi tai nereiškė, kad tokią akimirką negaliu apstulbti. Mano batas dingo.

It skradžiai žemę prasmego. Prispaudžiau man dar likusį jo bičiulį prie krūtinės nelyginant kū­ dikį puikiai suvokdama, kad tai beprasmiška.

Vw b6 125 k sdg pavaru dezes (95 psl.) (14596)

Kokia nauda iš vieno bato, jei antro nė su žiburiu nerasi? Šis našlaitis amžiams liks niekamnereikalingas, tad jo gailėti neverta ir man. Tai buvo didžiulis, nemažai sveriantis griozdas - aulinis rudos odos Raichle firmos batas raudonais raišteliais ir sidabriško metalo kabliukais.

Iškėliau jį taip aukštai, kaip tik pajėgiau, ir išvisųjėgų sviedusi tolyn žvilgsniupalydė­ jau į sodrią girios lapiją - kuo toliau nuo mano gyvenimo. Likau viena. Dvidešimt šešerių.

TERMOSTATAS DEZES DSG VW AUDI 1K0121113A ORIGINALUS

Ir dar našlaitė. Tėvas iš mano gyvenimo išnešė kudašių, kai man buvo šešeri. Motiną palai­ dojau sulaukusi dvidešimt dvejų.

Jos mirties akivaizdoje mano patėvis išžmogaus, kurį laikiau tikru tėvu, staigavirto žmogysta, kuriame labai retai atpažindavau vieną kitą pažįstamą bruožą. Deginant riebalus ekonomistas ir kaip stengiausi išlaikyti tvirtą bendrystę su broliu ir seserimi, juodu palaužė sielvartas, kai nuleidau rankas, ta pati širdgrauža pasiglemžė ir mane.

Daugelį metų iki dienos, kai ant skardžio praganiau batą, pati klai­ džiojau už deramo gyvenimo ribos. Pėsčiomis ir traukiniais klajojau nuo Minesotos iki Niujorko ir Oregono, tuomet skersai išilgai išmai­ šiau žemyno Kiek svorio netenkama per šešis mėnesius - kol ųjų vasarąpagaliau suvokiau basomis kojomis stovinti pasaulyje, su kuriuo visgi esu labiau susijusi, nei pasi­ klydusi.

Galų gale, genama širdgėlos, abejonių, baimės ir vilties, įsvirduliavau į pasaulį, kuris, tvirtai tikėjau, pavers mane tokia moterimi, kokia galiu tapti, ir tuo pat metu padės išlikti ta mergiūkšte, kuria kažkada buvau.

Šis vos pusmetrio pločio pasaulis driekėsi 4 kilometrus. Jis vadinosi Ramiojo vandenyno pakrantės viršūnių taku. Pirmąsyk apie jį išgirdau prieš septynis mėnesius, dar gyvendama Mineapolyje, Minesotos valstijoje: tuo metu skyriausi su vis dar mylė­ tu vyru, todėl liūdesys ir neviltis neapleido nė akimirkai. Čiupau ją ir įnikau skaity­ ti aprašymą ant nugarėlės. Jacinto, Sv. Bernardino, Sv.

Žemėlapyje brėžiant tiesiąliniją, pirmą ir galutinį kelionės taškus skyrė maždaug kilometrai, tačiau Ra­ miojo vandenyno pakrantės viršūnių takas yra daugiau nei du kartus ilgesnis. Nusidriekęs per Kalifornijos, Oregono ir Vašingtono valstijas, kelias taip pat vedė per nacionalinius parkus ir laukines dykvietes, per valdžios vyrų, laukinių genčių ir privačių asmenų valdas, per dykumas, kalnus ir atogrąžų girias, upes ir greitkelius Apvertusi knygą nužvel­ giau jos viršelį - iš po žydrutėliu dangumi stūksančių uolų apsupto ežero nosis kišo didžiuliai akmenys, - tada padėjau ją atgal į lentyną, sumokėjau už kastuvą ir nukūriau sau.

• Kalbėdamas apie sofistų giminę, ma- e nau, kad j ie labai prityrę įvairiausiose kalbose ir kituose puikiuose dalykuose, tačiau, b ūdami pratę klajoti iš miesto į miestą, niekur neįsikuria kaip savo namuose, todėl bij au, kad j ie nepaj ėgtų darbais ir žodžiais atlikti to, ką įstengtų padaryti filosofai ir valstybės vyrai karo metu - mūšiuose ir derybose.
• Sudomino autodetalės kaina internetu?
• Vw b6 k sdg pavaru dezes (95 psl.) - Paieška | Forumas | msdakar.lt
• Только с помощью еще одной точно так же настроенной шифровальной машины получатель текста мог его прочесть.
• Laukine | Cheryl Strayed | download
• ORG Ее внимание сразу же привлекли буквы ARA - сокращенное название «Анонимной рассылки Америки», хорошо известного анонимного сервера.
• EDU МЕНЯЮЩИЙСЯ ОТКРЫТЫЙ ТЕКСТ ДЕЙСТВУЕТ.

Vis dėlto netrukus sugrįžau ir nusipirkau tą knygą. Tada Ramiojo vandenyno pakrantės viršūnių takas man dar nereiškė atskiro pasau­ lio - tai tebuvo blausi atskalūne mintis, žadanti viltį ir manęs laukian­ čias paslaptis.

Pirštu vedžiodama netolygią liniją žemėlapyje, pajutau kažką viduje pražystant. Įveiksiu šia linija pažymėtą atstumą, nusprendžiau - bent jau tiek, kiek spėsiu per maždaug šimtą dienų. Studijos tipo bute Mineapolyje gyvenau viena, skyriausi su vyru, o duonai užsidirbau aptarnaudama kavinės klientus.

Dar niekada manęs nebuvo purtęs toks slogutis ir nekankino šitiek dvejonių, kaip tada - rodės, į gyvenimą žvelgiau iš gilaus šulinio dugno.

Visgi būtent tūnodama tame šulinyje nutariau svorio netekimas ratais wv žingsniuoti laukiniais takais. Kodėl gi ne? Gyvenime man jau buvo tekę atlikti keletą vaidmenų. Mylinčios žmonos ir svetimauto­ jos. Dievinamos geriausias restoranas svorio metimui, šiandien sutinkančios šventes vienumoje. Ambicingos darboholikės, trokštančios išgarsėti kaip rašytojos, tačiau kol kas nuo vieno menkaverčio darbelio puolančios prie kito, o lais­ vu laiku žaidžiančios rusišką ruletę su kvaišalais ir virstančios į lovą su 13 CHERYL STRAYED gerokai per daug vyrų.

Buvau Pensilvanijos angliakasio anūkė ir pre­ keiviu tapusio plieno apdirbėjo dukra. Tėvams išsiskyrus, su motina, broliu ir seserimi apsistodavome tai viename, kai kitame daugiabutyje, kimšte prikimštame vienišų motinų ir jų atžalų. Paauglystėje kurį laiką gyvenau Minesotos girių glūdumoje, kur tualetas kėpsojo lauke, o apie elektrą ir vandentiekį galėjome tik pasvajoti - atgal į gamtą!

Nepaisant to, priklausiau vidurinės mokyklos sportininkų palaikymo komandai, buvau išrinkta išleistuvių vakaro karaliene ir sėkmingai įstojau į kole­ džą, kur netrukus prisijungiau prie radikalių kairiųjų pažiūrų feminis­ čių sambūrio. Tačiau visiškai vienai nužingsniuoti kilometrų? Šis vaidmuo man kol kas buvo nepažįstamas. Tiesa, neturėjau svorio netekimas ratais wv prarasti jo imda­ masi.

Dabar, kai stovėjau stačioje įkalnėje Kalifornijoje, diena, kai tvir­ tai nors ir visiškai nepagrįstai apsisprendžiau viena keliauti Ramiojo vandenyno pakrantės viršūnių taku, kad išsaugočiau savo gyvenimą, rodėsi išaušusi prieš amžių amžius.

Tada dar tikėjau, kad visi ankstesni vaidmenys mane neprastai parengė šiamžygiui. Deja, pasirengusi ne­ buvau - tamparuošti negalėjo niekas. Kiekviena kelyje praleista diena tapdavo vieninteliu įmanoma būdu pasirengti kitai. Kartais to, kas iš­ tikdavo einant, nepalengvindavo nė jau ištvertos dienos. Pavyzdžiui, tokios dienos, kai nusiritę nuo skardžio it skradžiai žemę prasmenga batai.

Tiesą sakant, nelabai jų gailėjau. Šešetą savaičių apsiavusi jais kul­ niavau per dykumas ir speigą, medžius, krūmynus ir žolę, įvairiausių spalvų, formų ir dydžių gėles, svorio netekimas ratais wv į kalnus ir nuo jų leidausi, dūli­ nau per laukus, miško aikšteles ir lygumas, kurias sunku netgi apibū­ dinti žodžiais - galiu išduoti tik tai, jogten nusibeldžiau, perėjau keliu ir nusigavau iki kitos vietovės.

Visą laiką ant mano pėdų vienapo kitos kilo pūslės, o batai nesibodėjo nutrinti kojų iki kraujo. Tą akimirką, kai praradau batus, jie buvo įgrisę man iki gyvo kaulo - aš jiems, ko gero, taip pat.

Vis dėlto negaliu meluoti - spėjaujuos pamilti: iš negy­ vų daiktų mano akysejie buvo tapę tamtikru mano tęsiniu, lygiai kaip ir kiti tą vasarągabenti daiktai: kuprinė, palapinė, miegmaišis, vandens filtras, lengvutė viryklė ir mažytis oranžinis švilpukas, kurį laikiau gin­ klo vietoje.

Visus juos tariausi gerai pažįstanti ir galinti jais pasitikėti be šių daiktų tikriausiai būčiau pražuvusi. Nužvelgiau šiltame vėjyje ramiai siūbavusias medžių viršūnes. Lai pasilieka tuos batusypamaniau, žvilgsniu aprėpdama prieš mane plytėjusią erdvę. Šią vietą poilsiui buvau pasirinkusi dėl neįtikėtino vaizdo. Atslinko vėlyva popietė, pats liepos vidurys, o civilizacijos daugelio kilometrų spinduliu nebuvo nei matyti, nei girdėti. Iki vienišo pašto poskyrio, kuriame atsiimsiu kitą atsargų dėželę, reikės kulniuoti dar bent keletą dienų.

Galbūt kelyje sutiksiu kokį keliautoją, tačiau taip nutikdavo nedažnai. Paprastai dienų dienas žingsniuodavau nepaste­ bėdama nė gyvos dvasios. Galų gale, man kiti keliautojai nerūpėjo - šį kelią ėjau viena. Apžiūrėjaubasas, nuokelionės nuvargusiaspėdas ir benutrupančius nagelių likučius. Vaiduokliškas kojų baltumas siekė keletą centimetrų virš čiurnos - būtent tokio ilgio vilnones kojines paprastai mūvėjau. Aukštėliau akį traukė išryškėję blauzdų raumenys, auksaspalvis įdegis, purvu apkibę plaukai ir galybė kraujosruvų ir nubrozdinimų.

Žings­ niuoti pradėjau Mohavės dykumoje, ir sustoti ketinau ne anksčiau, nei atsiremsiu į tilto, nutiesto per Kolumbijos upę ir jungiančio Oregono ir Vašingtono valstijas, turėklus.

Šis tiltas dar žinomas labai nekukliu Dievų tilto pavadinimu.

Apmąsčiau, kaip elgsiuos toliau Nors puikiai žinojau, joggalimybė tėra viena, visuomet tik viena. Eiti toliau. Turėjau atsisakyti darbo kavinėje, užbaigti skyrybų procesą, išparduo­ ti kone visą per gyvenimą sukauptą turtelį, atsisveikinti su draugais ir paskutinįsyk aplankyti motinos kapą.

Reikėjo automobiliu iš Minea­ polio nukakti į Pordandą Oregono valstijoje, po keleto dienų šokti į lėktuvą, skrendantį į Los Andželą, iš ten nusigauti į Mohavės kaimelį ir galų gale pasiekti tikslų tašką, kuriame Ramiojo vandenyno pakrantės viršūnių takas kertasi su greitkeliu.

Būtent čiapagaliau iš tikrųjų prasidėjo mano žygis, kurį netruko at­ sivyti klaikus suvokimas, ką iš tikrųjų reiškia šisplanas, ir staigus spren­ dimas viską mesti, nes tai beviltiška, beprasmiška, siaubingai sunku, daug sunkiau, nei tikėjausi, o aš nė kruopelės tam nepasirengusi. Tik tada mano ketinimai pagaliau ėmė virsti darbais.

Manęs neišmušė išvėžių nei lokiai, nei barškuolės ir nei pumų išmatos - pačių žvėrių nė sykio neišvydau, nei pūslės, šašai, nubrozdinimai ir nuolati­ nis niežulys. Ištvėriau nuovargį ir nepriteklius, speigą ir kaitrą, nuo­ latinę monotoniją ir skausmą, alkį ir troškulį, didžiavausi savimi net kamuojamapraeities dvasių, kurios nė akimirkai nesitraukė nuo manęs visus Mohavės dykumą ir Vašingtono valstiją skiriančių kilome­ trų, kuriuos įveikiau viena.

Galų gale pasiryžusi, nuvykusi ir pradėjusi kelionę, per dienų die­ nas žingsniuodama dešimtis kilometrų netikėtai susizgribau, jog vis­ kas prasidėjo visai ne tą akimirką, kurią laikiau pradžia. Iš tiesų mano žygis Ramiojo vandenyno pakrantės viršūnių taku prasidėjo ne tada, kai pasižadėjau jį įveikti.

Sis ketinimas užsimezgė tuomet, kai dar pati nesuvokiau: jei visiškai tiksliai - prieš ketverius metus, septynis mėne­ sius ir tris dienas, kai stypsodama mažučiame Mėjo klinikos kabinete Ročesteryje, Minesotos valstijoje, sužinojau, svorio netekimas ratais wv mano motinos dienos suskaičiuotos.

Tądien vilkėjau žaliai. Žalios kelnės, žali marškinėliai, netgi plau­ kuose ryšėjau žalsvą kaspiną. Šiuos drabužius man pasiuvo mama nuo galvos iki kojų rengdavo mane nuo kūdikystės.

Kartais sukurpda­ vo tokius apdarus, apie kokius maniausi galinti tik pasvajoti, kartais ne visai.

Timajas Kritajas by Platonas (Plato)

Žalsvu kelnių kostiumu pernelyg nesižavėjau, tačiau nešiojau jį - nelyginant naštą, auką ar amuletą. Visa žaliojo kostiumėlio diena praslinko mums su mama ir patė­ viu Edžiu kulniuojant Mėjo klinikos koridoriais ir laipiojant iš vieno aukšto į kitą: rodės, tyrimams, kuriuos teko iškęsti mamai, nebus galo. Aš nepuoliau priešais Viešpatį ant kelių - apskritai netikėjau Dievu. Keturiasdešimt penkerių tesulaukusi motina atrodė puikiai.

Knopf, Brajanui Lindstriomui ir mūsų vaikams Karveriui ir Bobi AUTORĖS PASTABA Rengdama šią knygą, rėmiausi asmeniniais užrašais, kiek įmanydama stengiausi patikrinti faktus moksliniuose šaltiniuose, konsultavausi su asmenimis, pasirodžiusiais šios knygos puslapiuose, galų gale pasiti­ kėjau savo prisiminimais apie įvykius ir aprašomą gyvenimo tarpsnį. Daugelio, tačiau ne visų veikėjų vardus tekste pakeičiau, kai kuriais atvejais, nenorėdama atskleisti žmogaus tapatybės, šiek tiek improvi­ zavau aprašydama juos išduoti galinčias savybes ar bruožus. Išgalvotų įvykių ar žmonių šiojeknygoje neaprašiau - vienąkitą, tiesa, praleidau, tačiau nepaminėti liko tik tie nutikimai ar asmenys, kurie nebuvo būti­ ni įtikinamai ir svariai atpasakoti istoriją. Kraterio eĮ.

Jau prieš daugelį metų iš savo valgiaraščio ji buvo išbraukusi mėsą, užuot baidžiusi sodo vabzdžius svorio netekimas ratais wv, prisodindavo serenčių astrinių šeimos augalas - vert.