Visus jus užmušiu. Dar du kartus Faridas pasiekė kelią, vedantį žemyn nuo kalno, bet nedrįso juo eiti ir toliau brovėsi per dygius krūmokšnius. Į jį pažvelgė rupūžės akys, auksas ir juoduma, tuomet undinė dingo, paniro, tarsi būtų buvusi tik regimybė. Ne- atidi akis būtų palaikiusi juos širšių lizdais, bet jie buvo mažesni ir šviesesni, beveik tokie pat šviesūs kaip žievė, besilupanti nuo aukšto platano kamieno. Galbūt jos ilgesys ir nebūtų buvęs toks stiprus, jei čia tebebūtų visos tos fėjos ir kaukai, keistieji padarai, kuriuos jie parsivežė iš prakeikto Ožiaragio kaimo.

Jie man atnešė nelaimę, tik nelaimę, nieko daugiau. Paleisk jį, tegu bėga.

• Hiv svorio netekimas anksti
• Это был один из старых потрепанных севильских автобусов, и первая передача включилась не .
• Mesti svorį aplink šonkaulius
• Riebalų degintojai pilvo riebalai

Turiu knygą, kaip sutarta, taigi Iš miš­ ko atsklido šnypštimas, o pragaro šuva pastatė ausis. Basta apsisuko. Prakeiktas idiotas! Kam čia leidai išlįsti iš knygos? Faridui tai nerūpėjo. Jis tik pajuto, kad Bastos gniaužtai akimirką atsileido. To pakako. Taip stipriai kando jam į ranką, kad net pajuto kraujo skonį. Basta suriko ir išmetė peilį. Faridas išlaisvino alkūnes, stuktelėjo jomis Bastai į plokščią krūtinę ir pasileido bėgti.

Visai pamiršo, kad kelio pakraštyje mūrinė tvorelė. Kai atsistojo, pamatė ant asfalto gulint popierių, popieriaus lapą, kurį čia atnešė Dulkėtasis Pirštas.

Matyt, vėjas jį čia atpūtė. Faridas pas­ kubomis čiupo lapą. Svorio netekimas cornelia ga prispaudė lapą prie krūtinės ir nubėgo tolyn, per kelią, prie medžių, dūluojančių tamsoje anoje pusėje. Už Farido urzgė ir skalijo pragaro šuva. Paskui sustaugė. Vėl kažkas sušnypš­ tė - taip nejaukiai, kad Faridas pasileido dar greičiau. Orfėjas sušuko, iš baimės jo balsas buvo šaižus, bjaurus. Basta keikėsi, ir štai vėl pa­ sikartojo šnypštimas, panašus į didžiųjų kačių, kokios buvo senajame Farido pasaulyje, šnypštimą.

Tegu suėda juos visus, Bastą ir tą Sūriaveidį, tik bėkit! Paskubomis stvėrėsi už medžio kamieno, už­ siglaudė už jo ir įsiklausė naktin. Kas, jei Basta išgirs jo šnopavimą? Iš krūtinės išsiveržė kūktelėjimas. Berniukas užsidengė burną ran­ ka. Knyga, Basta turi knygą! Argi nereikėjo jos geriau saugoti? Ir kaip­ gi jam dabar surasti Dulkėtąjį Pirštą? Faridas perbraukė ranka per lapą su Orfėjo žodžiais, kurį tebeglaudė prie krūtinės. Jis buvo sudrėkęs ir purvinas - bet tai vienintelė jo viltis.

Tave, tą ugnies rijiką, Stebuklingąjį Liežuvį ir jo nuostabiąją dukrytę, ir tą senį, kuris parašė nelemtuosius žodžius! Visus jus užmušiu. Vieną po kito!

Anytime Fitness Cornelia, GA - World of Gyms

Taip, kaip ką tik paskerdžiau tą gyvį, pasirodžiusį iš knygos. Faridas iš baimės vos alsavo. Basta tavęs nemato! Tai vienas iš nedaugelio jo pri­ 20 valumų. Faridas kartojo ir kartojo sau tuos žodžius, o veidu rito­ si ašaros, spygliai raižė kojas. Nėra jokių dvasių, nėra jokių dvasių! Viena šakelė taip stipriai kirto per veidą, kad berniukas vos nesu­ riko. Ar jie jį seka?

Faridas tegirdėjo tik vėją. Vėl paslydo, nušliuožė skardžiu žemyn. Dilgėlės nutvilkė kojas, į plaukus vėlėsi varnalėšų ki­ biai. Staiga kažkas šoktelėjo ant jo, toks gauruotas ir šiltas, bakstelėjo nosimi jam į veidą. Taip, štai jie, mažu­ čiai ragiukai.

Įsikniaubė veidu į minkštą kiauniuko kailį. Kas, jei Orfėjas jį ten įskai­ tys? Anksčiau ar vėliau jis tikrai ten pateks, tu juk irgi taip manai, ar ne? Kaip perspėti Dulkėtąjį Pirštą, kad jo saugotųsi?

Dar du kartus Faridas pasiekė kelią, vedantį žemyn nuo kalno, bet nedrįso juo eiti ir toliau brovėsi per dygius krūmokšnius.

Netrukus buvo toks pavargęs, kad skaudėjo kiekvieną kartą įkvepiant, bet berniu­ kas nesustojo. Tik kai pro šakas ėmė skverbtis pirmieji saulės spinduliai, o už nugaros vis dar nebuvo Bastos, Faridas patikėjo, kad paspruko. Stebuklingasis Liežuvis. Tik jis dabar gali padėti, jis arba jo dukra. Jie dabar gyvena pas tą knygų žiurkę, Faridas kartą buvo pas ją su Dulkėtuoju Pirštu.

Iki ten tolimas kelias, juolab sužeistoms kojoms. Bet jis turi ten patekti anksčiau nei Basta Dulkėtojo Piršto sugrjžimas namo - Kodėl čia taip nepaprastai tamsu? Staiga viskas vėl atsirado - garsai, tokie artimi ir neužmirštami, kvapai, medžių kamienai, išmarginti ryto brėkšmos, lapų šešėliai ant veido.

Kai ku­ rie jau buvo gelsvi ir raudoni, kaip ir tame kitame pasaulyje, čia irgi artinosi ruduo, bet oras tebebuvo švelnus. Kvepėjo pernokusiomis uogomis, vystančiomis gėlėmis, tūkstančiu ir dar daugiau gėlių - jų kvapas svaigino: blyškūs it vaškas žiedai, švytintys medžių paunks­ nėje, melsvos žvaigždutės ant plonytėlių stiebelių, tokios trapios, jog Dulkėtasis Pirštas turėjo žengti itin atsargiai, kad neužmintų.

Kamš- tiniai ąžuolai. Platanai, tulpmedžiai aplink jį Dulkėtasis Pirštas buvo primiršęs, koks didelis gali būti medis, koks storas ir aukštas jo kamienas, koks platus jo vaini­ kas - po juo gali pasislėpti visas raitelių būrys. Miškai tame kitame pasaulyje dar tokie jauni. Dėl to Dulkėtasis Pirštas ten visuomet pa­ sijusdavo senas, toks senas, lyg svorio netekimas cornelia ga dengtų jį it rūdys. Čia jis vėl buvo jaunas, ne ką senesnis už grybus, dygstančius tarp šaknų.

Ne ką didesnis už dagius ir dilgėles. Bet kurgi berniukas? Zaleskis, Vilnius, Valstybinė grožinės literatūros leidykla,p. Bet niekas neatsiliepė.

T Farido širdis ėmė plakti tankiau, - kaip visuomet, kai diena pa­ likdavo jį vieną su tamsa. Prakeiktas skystaprotis! Kur jis užstrigo? Medžiuose rimo paukščiai, tarsi praradę balsus artėjant nakčiai, ne­ toliese dunksantys kalnai pajuodo tarsi nusvilinti besileidžiančios saulės.

Tik pa­ ties Dulkėtojo Piršto balsas aidėjo tarp medžių. Vis dėlto tai atsitiko. Berniukas liko tenai. Ir ką jis dabar vienas da­ rys, toks vičvienaitis? Triukšmą, greitumą, žmonių spūstis, - visa tai jis juk mėgsta. Be to, tu jį juk daug ko išmokei, žaidžia ugnimi beveik taip pat vikriai kaip tu.

Taip, berniukas susitvarkys kuo puikiausiai. Kitas pasaulis jį vėl apgavo. Taip, jis išties jį paleido po daugelio metų, bet vis dėlto pasiliko tą vienintelį, prie kurio tenai linko jo širdis Tokių lapų aname pasaulyje nebuvo, ar ne?

Kas gi su juo darosi? Dulkėtasis Pirštas piktai atsitiesė. Tu sugrįžai! Tu jį atgavai. Patikėk tuo! Patikėk tuo pagaliau! Juk daug lengviau patikėti nelaime negu laime.

Teko paliesti kiekvieną gėlę, kiekvieną medį, patrinti pirš­ tais žemės grumstą ir pajusti oda pirmąjį uodo įkandimą, kol galiau­ siai tuo patikėjo.

Taip, jis grįžo. Jis iš tiesų grįžo. Ir staiga laimė mušė jam galvon it stiklas stipraus vyno. Netgi mintis apie Faridą nebetruk­ dė. Košmaras, trukęs dešimt metų, baigėsi. Koks lengvas jis jautėsi, lengvas tarsi vienas iš tų lapų, it aukso lietus varvančių nuo medžių. Ten buvo tvenkinys, blizgantis tarp pilkšvų akmenų, apaugęs žydinčiais oleandrais, vos per kelis žingsnius nuo kranto augo platanas, kuria­ me lizdus suko ugniniai elfai.

Jų lizdai, regis, buvo prilipinti dar ar­ čiau balkšvo medžio kamieno, nei prisiminė Dulkėtasis Pirštas. Ne- atidi akis būtų palaikiusi juos širšių lizdais, bet jie buvo mažesni ir šviesesni, beveik tokie pat šviesūs kaip žievė, besilupanti nuo aukšto platano kamieno. Dulkėtasis Pirštas apsidairė ir dar kartą įkvėpė oro, kurio ilgėjosi dešimt metų. Primiršti kvapai maišėsi su tais, kuriuos pažino kitame pasaulyje.

Medžių, kokie augo prie tvenkinio, svorio netekimas cornelia ga galima pamatyti ir tame pasaulyje, nors jie ten buvo mažesni ir daug jaunesni: eukaliptai ir alksniai tiesė šakas virš vandens, tarsi norėtų atvėsinti lapus.

Dulkė­ tasis Pirštas atsargiai skverbėsi pirmyn, kol pasiekė krantą. Dulkėtojo Piršto šešėlis užslinko ant tenai kiūtančio vėžlio šarvo, šis lėtai nuro­ pojo tolyn. Ant akmens tupėjo rupūžė, ji greitutėliai kyštelėjo liežuvį ir sugavo ugninį elfą.

Ištisi jų spiečiai skraidė virš vandens - tyliai dūz­ gendami, o jų balseliai visuomet skambėjo taip piktai. Metas juos apvogti. Dulkėtasis Pirštas priklaupė ant vieno šlapio akmens. Jam už nu­ garos sušnarėjo, ir akimirką jis pagavo save, kad dairosi tamsių Farido plaukų ir raguotos Gvino galvelės, bet tai tebuvo tik driežas, išlindęs pro lapus ir užropojęs ant akmens, nes ketino pasišildyti rudens saulutėje. Be to, tu turi nemaža priežasčių jį palikti.

Netgi labai rimtų. Jo atvaizdas tamsiame vandenyje mirgėjo.

Veidas vis dar tebebuvo toks pat. Ir randai, žinoma, buvo tie patys, laimė, bent jau naujų kliau- dų neatsirado, nei nosis sugurinta, nei koja nelanksti kaip Kokerelio, viskas savo vietose. Netgi balsą tebeturėjo Tasai Orfėjas, ko gero, ti­ kras savo amato meistras. Dulkėtasis Pirštas pasilenkė arčiau vandens. Kurgi jos? Negi jį pa­ miršo? Melsvosios fėjos jau po kelių minučių pamiršdavo bet kokį 24 veidą.

O kaipgi jo? Dešimt metų - ilgas laiko tarpas, bet ar jos skai­ čiuoja metus?

3. Svorio netekimas bangla sveikatos patarimai

Vanduo sujudėjo, ir Dulkėtojo Piršto atvaizdą suardė kitas veidas. Iš beveik žmogiško veido į jį žvelgė rupūžės akys, ilgos plaukų sruogos mirko vandenyje it žolės, tokios pat žalios ir plonos.

Dulkėtasis Pirštas ištraukė iš vėsaus vandens ranką, ir drauge išlindo dar viena, siaura ir smulkutė plaštaka, beveik kaip vaiko, apaugusi tokiais mažučiais žvy­ neliais, kad vos galėjai juos įžvelgti.

Šlapias pirštas, vėsus kaip vanduo, iš kurio išlindo, palietė jo veidą, perbraukė per randus. Undinės nemėgsta garsių balsų. Ar prisimeni ir tai, ko maldaudavau jūsų, kai ateidavau čia? Į jį pažvelgė rupūžės akys, auksas ir juoduma, tuomet undinė dingo, paniro, tarsi būtų buvusi tik regimybė.

Po poros akimirkų iš tamsaus vandens išniro iškart trys undinės. Blyškūs it lelijų žiedlapiai pečiai bolavo po vandeniu, žuvų uodegos margais it ešerio žvynais mosavo, buvo vos regimos gelmėje. Musiukės, šokančios virš vandens, svorio metimo skits Dulkėtojo Piršto veidą ir rankas, tarsi vien jo būtų laukusios, bet jis to nejautė.

Undinės svorio netekimas cornelia ga nepa­ miršo - nei jo veido, nei to, ko jam iš jų reikėdavo, kad iškviestų ugnį. Jos iškišo rankas iš vandens. Paviršiun ėmė kilti maži oro burbu­ liukai, kartu su jais kilo ir undinių juokas, begarsis kaip ir visa, ką jos darė.

Undinės suėmė plaštakomis Dulkėtojo Piršto plaštakas, glostė jo rankas, veidą ir pliką kaklą, kol jo oda tapo beveik tokia pat vėsi kaip jų, pasidengė tokiu pat plonučiu dumblo sluoksneliu, koks dengė undinių žvynus. Taip pat staiga, kaip ir pasirodė, undinės pradingo. Jų veidai nu­ grimzdo tvenkinio gelmėn, ir Dulkėtasis Pirštas kaip visada pagalvojo, kad jas tik susapnavo - tik vėsuma ant odos ir blizgesys ant plaštakų ir rankų liudijo, kad jų čia būta.

Tada pakilo, prasiskynė kelią pro oleandrų krūmus pa­ 25 krantėje ir kuo tyliausiai patraukė prie ugnies medžių. Jei čia būtų bu­ vęs Faridas, iš susijaudinimo būtų laigęs it kumeliukas po šlapią žolę Kai Dulkėtasis Pirštas stabtelėjo prie platano, jo drabužiai buvo ap­ kibę nuo rasos sudrėkusiais voratinkliais.

Apatiniai lizdai kybojo taip žemai, kad be vargo galėjo kyštelėti ranką j vieną iš angų. Kai įkišo vidun undinių apšlakstytus pirštus, iš lizdo išlėkė pirmieji įniršę elfai, bet Dulkėtasis Pirštas nuramino juos tyliai dūgzdamas. Jei parinkda­ vo tinkamą toną, neramiai besiblaškantys elfai netrukus nurimdavo ir imdavo skraidyti lyg apsvaigę, jų dūzgimas ir burnojimas aptildavo, ir galiausiai elfai nusileisdavo ant Dulkėtojo Piršto rankų, o jų smulku­ čiai karšti kūneliai imdavo deginti odą.

Kad ir skaudėjo, nebuvo va­ lia atsitraukti, nevalia išsigąsti, Dulkėtasis Pirštas turėdavo dar giliau įkišti pirštus į lizdą ir surasti tai, ko ieškojo: ugninį elfų medų. Jei jo rankų nebūtų prieš tai palietusios undinės, bitės geltų, o ugniniai elfai išdegintų žaizdas odoje. Net ir saugomam undinių svorio netekimas cornelia ga patariama nebūti pernelyg godžiam vagiant medų iš elfų. Jei paimsi per daug, jie puls veidą, nudegins odą bei plaukus ir neleis pasitraukti grobikui, puldinės tol, kol šis susmuks iš skausmo prie medžio šaknų.

Tačiau Dulkėtasis Pirštas niekuomet nebuvo toks godus, kad su­ pykdytų elfus. Iš lizdo paimdavo tik nediduką gurinėlį, ne ką didesnį už nykščio nagą, daugiau jam kol kas nereikėjo. Tyliai niūniavo vynio­ damas lipnų grobį į lapą. Vos tik jis nutilo, ugniniai elfai pakirdo. Ėmė vis greičiau skraidyti jam apie galvą, vis greityn ir greityn, o jų balsai skambėjo it piktas kamanių dūzgimas.

Cornelia - Funke. .Rasalo - kraujasLT | PDF

Ir vis dėlto jie nepuolė Dulkėtojo Piršto. Tereikėjo nežiūrėti į juos, apsimesti, kad jų visai nepastebi, neskubant apsisukti ir eiti šalin, lėtai, labai lėtai. Dar valandžiukę elfai suko ratus apie Dulkėtojo Piršto galvą, bet galiausiai atsiliko, o jis patraukė palei siaurą upeliuką, ištekantį iš un­ dinių tvenkinio ir lėtai vinguriuojantį pro gluosnius, alksnius ir mel­ dus, želiančius sumišai su aukštomis žolėmis. Jis žinojo, kur nuves upelis: tolyn iš Miško be kelio ir takelio, ku­ riame vargu ar sutiksi į save panašų, tolyn į šiaurę, tenai, kur miškas 26 priklauso žmonėms, kur medžiai taip greitai tampa svorio netekimas cornelia ga aukomis ir miršta tepasiekę tik tokį amžių, kad po vainiku tegali priglausti vos vieną raitelį.

Upelis ves jį per pamažu besiplečiantį slėnį, pro kalvas, į kurias nebuvo žengusi žmogaus koja, nes ten gyvena milžinai, meškos ir tokie padarai, kuriems niekas dar nedavė vardo. Paskui ant skardžio išnirs pirmoji anglių degėjų trobelė, pirmasis skynimas tirštoje žalu­ moje, ir Dulkėtasis Pirštas pamatys ne tik fėjas ir undines, bet grei­ čiausiai ir keletą seniai pasiilgtų žmonių.

Staiga tarp dviejų medžių tolumoje išniro užsimiegojęs vilkas, Dul­ kėtasis Pirštas krūptelėjo. Sustingęs palaukė, kol pilkas snukis dingo. Taip, vilkai ir meškos - reikia vėl išmokti įsiklausyti į jų žingsnius, pajusti, kada jie yra netoliese, kol jo dar nepamatė, nepamirškime ir didžiųjų laukinių kačių, dėmėtų it saulės nušviesti medžių kamienai, ir gyvačių, žalių it lapija, kurioje jos taip mėgsta slėptis.

Cornelia - Funke. .Rasalo - kraujas.2009.LT

Jos nuslysdavo nuo šakų tyliau nei Dulkėtojo Piršto ranka, ketinanti nusibraukti nuo peties lapą. Laimė, milžinai dažniausiai likdavo savo kalvose, ten, kur jis net nedrįsdavo žengti.

Tik žiemomis kartais nuo jų nusileisdavo. Tačiau buvo ir kitokių padarų, būtybių, kurios nebuvo tokios švelnios kaip undinės ir nesileisdavo nuraminamos dūzgimu kaip ugniniai el­ fai. Dažniausiai jos būdavo neregimos, gerai pasislėpdavo tarp medžių ir žolių, bet dėl to ne mažiau pavojingos: žieviniai, urviniai, kyščiojan- tys iš urvų rankas, juodieji slogučiai, košmarai Kai kurie jų drįsdavo nueiti net iki anglių degėjų trobelių.

Svaigulys sugrįžus namo pamažu sklaidėsi ir leido galvoti blaiviau. Tačiau laimės jausmas išliko, plito minkštas ir šiltas jo širdyje tarsi jau­ no paukštuko pūkelis. Prie vieno upelio Dulkėtasis Pirštas nusivilko drabužius, nusiplovė nuo kūno undinių dumblą, ugninių elfų suodžius ir to kito pasaulio purvą. Tuomet smuko į drabužius, kurių nevilkėjo dešimt metų.

Rū­ pestingai juos prižiūrėjo, bet vis dėlto juodoje medžiagoje aptiko porą kandžių išgraužtų skylučių, o ir rankogaliai nunešioti, nes dėvėjo juos 27 aname pasaulyje. Rūbai buvo juodos ir raudonos spalvų, tai ugnies ri­ jiko spalvos, o lyno akrobatai vilkėdavo dangaus žydrumos drabužius. Dulkėtasis Pirštas perbraukė ranka per šiurkščią medžiagą, apsivilko pusšvarkį ilgomis rankovėmis, o pečius apsigaubė tamsiu apsiaustu. Laimė, viskas dar tiko, mat siūdintis naujus drabužius būtų brangus malonumas, net jei ir elgsies kaip klajojantis artistas ir paliksi siuvėjui senuosius rūbus, kad iš jų ką nors sumeistrautų.

Sutemus Dulkėtasis Pirštas pasidairė saugios vietelės apsinakvoti. Galiausiai užsilipo ant nuvirtusio kamštinio ąžuolo, kurio šaknys sty­ rojo ore ir buvo tinkamos įsikurti nakvynei. Medis buvo panašus į iš žemės supiltą pylimą, bet vis tiek kabinosi į žemę, tarsi nenorėtų atsi­ sveikinti su gyvenimu.

Nuvirtusio medžio vainikas sužėlė, nors ir ne­ besiekė dangaus, kaip tik lietė žemę. Dulkėtasis Pirštas vikriai užsikorė galingu kamienu aukštyn, pirštais kabindamasis į sueižėjusią žievę. Kai atsidūrė viršuje tarp ore styrančių šaknų, kurios tarsi ieškojo čia maisto, burnodamos pakilo kelios fėjos, kurios veikiausiai svorio netekimas cornelia ga gėsi šakelių savo lizdams.

Žinoma, juk ruduo, metas suręsti oro ne­ gandoms atsparesnius namelius. Mėlynosios fėjos neypač stengdavosi kraudamos pavasarinius lizdus, tačiau vos nuraudus pirmajam lapui pradėdavo juos remontuoti ir šiltinti žvėrių šeriais ir paukščių plunks­ nomis, sienas papildomai išpindavo žolėmis ir šakelėmis, sutvirtinda­ vo samanomis ir fėjų seilėmis. Du mažučiai mėlyni padarėliai pamatę Dulkėtąjį Pirštą nenuskrido, o smalsiai įsispoksojo į jo rusvus it lapės kailis plaukus, o vakaro žara, besiskverbianti pro medžių šakas, jų sparnelius nudažė raudonai.

Viena fėja čiupo ją plonytėmis it vabalo kojos rankutėmis ir skubiai nulėkė šalin. Kita, tokia pat smulki, tarsi ką tik būtų išsiritusi iš perlamutrinio kiaušinuko, nulėkė jai iš paskos. Dulkėtasis Pirštas jų pasiilgdavo, tų įžūlių melsvų padarėlių, taip pasiilgdavo. Apačioje tarp medžių įsiviešpatavo naktis, nors jam virš galvos besileidžianti saulė rausvino viršūnes tarsi rūgštynių stiebus vasaros 28 pievoje.

Netrukus fėjos sumigs savo lizduose, pelės ir kiškiai - ur­ vuose, driežų kojos nuo nakties vėsos sustings, o medžiokliai juodo­ je naktyje atmerks akis - geltonas švieseles. Šalia savęs į sueižėjusią žievę įsmeigė peilį, užsiklojo apsiaustu, nedėvėtu dešimt metų, ir žvelgė į vis tamsėjan­ čią lapiją virš galvos.

Iš akmeninio ąžuolo pakilo pelėda ir nuskriejo be garso, lyg šešėlis tarp šakų. Dienai užgesus per miegus sukuždėjo medis - sukuždėjo žodžius, kurių nesuprato nė vienas žmogus.

Dulkėtasis Pirštas užsimerkė ir įsiklausė. Jis vėl namie. Gal vis dėlto tėra vienas pasaulis, tik jis nuolatos sap­ nuoja kitus? Po to joje M viskas tirtėdavo, ir niekas negalėdavo jos paguosti, nei mamos apkabinimai, nei lakricinės sraigutės, kurių jai pakišdavo Elinora, jei išgirsdavo jų barnius net savo bibliotekoje, nei Darijus, kuris tokiais atvejais tikėjo karštu medumi pasaldyto pieno stebuklinga galia.

Šį kartą buvo ypač blogai, nes Mo pas ją atėjo, tiesą sakant, tik atsi­ sveikinti. Laukė naujas užsakymas, keletas sergančių knygų, pernelyg senų ir vertingų, kad būtų galima jas siųsti paštu. Anksčiau Megė būtų važiavusi su juo, bet šį kartą nusprendė likti su Elinora ir mama. Ir kodėl jis atėjo į jos kambarį kaip tik tuomet, kai mergaitė skaiti­ nėjo savo užrašų sąsiuvinius?

Dėl tų sąsiuvinių pastaruoju metu jie daug ginčijosi, nors Mo tai nepatiko lygiai taip pat kaip ir Megei. Dažniausiai po barnio jis ding­ davo dirbtuvėje, kurią Elinora pastatydino jam už namo, ir po kiek laiko neištvėrusi Megė nueidavo pas jį. Kai ji smukdavo pro duris, Mo niekuomet nepakeldavo galvos, ir mergaitė tylomis atsisėsdavo šalia ant kėdės, kuri visuomet jai ten būdavo paruošta, ir stebėdavo, kaip tėtis dirba, - šitaip elgėsi nuo tada, kai dar nemokėjo skaityti.

Niekuomet nereikdavo ilgai laukti, kol Mo atsisuks ir ją ko nors paklaus: ar jai patinka audinio spalva, kurią parinko viršeliui, ar jai neatrodo, kad popieriaus košė, kurią užmaišė lapams lopyti, išėjo per tamsi.

Toks buvo Mo būdas iš­ tarti atsiprašymą: nebesipykime, Mege, užmirškim ką pasakę Bet šiandien šitaip neįvyko. Mat jis ne dingo savo dirbtuvėje, o iš­ važiavo pas kažkokį kolekcininką pailginti gyvenimo jo spausdintiems lobiams. Svorio netekimas cornelia ga jis neateis pas ją ir neatneš susitaikymui knygos, su­ radęs ją kokiame nors antikvariate, arba knygos žymeklio, išpuošto kėkšto plunksnomis, rastomis Svorio netekimas cornelia ga sode Kodėl ji neskaitė kitos knygos tą akimirką, kai tėtis įėjo į jos kambarį?

Rašalo pasauliu pavadino Megė tą vietą, apie kurią Mo kalbėdavo taip niekinamai, o mama - kartais su ilgesiu Knyga dingo, bet mamos prisiminimai buvo tokie gyvi, tarsi nebūtų praėjusi nė die­ na nuo tada, kai lankėsi tenai - tame pasaulyje iš popieriaus ir spau­ dos dažų, kuriame buvo fėjų ir kunigaikščių, undinių, ugninių elfų ir medžių, regis, įaugančių į dangų.

Begalę dienų ir naktų prasėdėjo Megė šalia Resės rašydama, ką pirštais pasakojo mama. Balsą Resė paliko Rašalo pasaulyje. Tad du­ krai apie tuos metus pasakojo arba pieštuku popieriuje, arba ranko­ mis - apie tuos baisius stebuklų metus, kaip ji vadino.

Kartais ir pieš­ davo tai, ką matė savo akimis, bet liežuviu negalėjo nupasakoti - fėjas, paukščius, keistus žiedus, brūkštelėdavo juos keliais štrichais popie­ 31 riuje, bet jie atrodydavo tokie tikroviški, kad Megė net suabejodavo, ar tik kartais pati nėra jų mačiusi.

Iš pradžių Mo netgi pats įrišo tuos užrašų sąsiuvinius, kuriuose Megė užrašydavo Resės prisiminimus, vienas buvo gražesnis už kitą. Tačiau vėliau Megė pastebėjo, kad Mo labai susirūpinęs stebi ją var­ tančią sąsiuvinius, nugrimzdusią vaizduose ir žodžiuose. Žinoma, ji suprato, kodėl tėčiui nejauku - juk jo žmona daugelį metų buvo din­ gusi tame raidžių ir popieriaus pasaulyje.

Negi jam gali patikti, kad dukra negalvoja apie nieką kita? Taip, Megė labai gerai suprato Mo ir vis dėlto nepajėgė jam paklusti - užversti užrašų sąsiuvinius ir bent akimirką pamiršti Rašalo pasaulį. Galbūt jos ilgesys ir nebūtų buvęs toks stiprus, jei čia tebebūtų visos tos fėjos ir kaukai, keistieji padarai, kuriuos jie parsivežė iš prakeikto Ožiaragio kaimo.

Tačiau Elinoros sode jų neliko nė vieno. Medžiuose tebekybojo tušti fėjų lizdai, tebebuvo ir kaukų iškasti urvai, bet jų gyven­ tojai dingo. Iš pradžių Elinora manė, kad jie paspruko ar buvo pagrob­ ti, bet paskui jie surado pelenus. Smulkučiai tarsi dulkės pelenai dengė sodo žolę, pilkos plėnys, tokios pat kaip Šešėlis, iš kurio kitados atsirado keistieji Elinoros svečiai. Ir Megė suprato, kad iš mirties vis dėlto nėra sugrįžimo, net ir tiems padarams, kurie buvo sukurti tik iš žodžių.

Tačiau Elinora negalėjo susitaikyti su šia mintimi. Užsispyrusi ir bijodama, ji dar kartą sugrįžo į Ožiaragio kaimą - ir ten terado tik tuščias gatves, iki pamatų sudegusius namus ir nė vienos alsuojančios būtybės.

Niekuomet negalėjau patikėti, kad esama žodžių, kurie prikeltų mirusiuosius. O be to - pripažink tai, - jie šiame pa­ saulyje netiko. Dar kelias savaites po to Megė keletą kartų, sliūkindama vakarais į biblioteką pasiimti kokios knygos, Elinoros kambaryje girdėjo kūkčio- jant.

Ir praslinkus ne vienam mėnesiui, kai jie jau metus gyveno drau­ ge dideliame Elinoros name, Megės neapleido jausmas, kad Elinorai 32 nebepatinka gyventi vienai su knygomis.

KLC | Paieška tekstyne

Ji užleido jiems gražiausią kambarį dėl to senų vadovėlių rinkinys ir keletas poetų, patekusių Elinoros nemalonėn, turėjo išsikraustyti ant aukšto. Pro Megės kam­ bario langus matėsi snieguoti kalnai, o iš jos tėvų miegamojo - ežeras, kurio mirguliuojantis vanduo taip dažnai viliodavo fėjas.

Dar niekada Mo nebuvo tiesiog taip ėmęs ir išvažiavęs. Nė neatsi­ sveikinęs. Niekuomet neverk­ davo ginčydamasi su Mo, ašaros ištrykšdavo tik vėliau O jei jis pa­ matydavo užverktas jos akis, kaskart pasijusdavo labai jau kaltas. Žinoma, visi vėl girdėjo, kad jiedu barėsi!

Darijus turbūt jau užkai­ tė pieno su medumi, o Elinora, vos tik Megė kyštels galvą pro virtuvės duris, pradės burnoti ant Mo ir visų vyrų apskritai. Ne, geriau jau likti savo kambaryje. Ak, Mo. Jis išplėšė Megei iš rankų užrašų sąsiuvinį ir išsinešė.

• Patarimai mesti svorį ir išlikti sveikiems
• Many Lithuanian people have found that after training in any gym in Kaunas or anywhere else, they feel better, look better, they gain more power, sleep improves, reduces the number of diseases, and in general the whole world looks better.
• Kaip geordie krantas numetė svorio
• Nepavyksta saugiai numesti svorio

Kaip tik tą sąsiuvinį, kuriame ji rašėsi mintis savo pačios istorijoms, pra­ džias, kurios niekuomet nesulaukė tęsinio, pirmuosius žodžius, per­ brauktus sakinius, visus tuos bevaisius bandymus Kaip jis galėjo jį paprasčiausiai atimti? Megė nenorėjo, kad Mo tai skaitytų, kad maty­ tų, kaip bergždžiai ji stengiasi jungti žodžius, kurie skaitant taip len­ gvai sprūsdavo nuo liežuvio ir buvo tokie galingi. Taip, Megė gebėjo užrašyti, ką pasakojo mama. Galėjo prirašyti puslapių puslapius apie tai, ką pasakojo Resė.

Bet vos tik pamėgindavo suregzti iš to ką nors nauja, istoriją, kurį gyventų savo gyvenimą, jai paprasčiausiai niekas nešaudavo į galvą. Regis, žodžiai dingdavo iš galvos - tarsi snaigės, iš kurių ant odos telieka šlapia dėmelė, vos atkiši ranką.

Kažkas pasibeldė į Megės duris. O sesers vardas irgi prasidėjo M raide, kaip ir tavo. Išsiuvinėta kampe, matai? Pagalvojau, gal geriau tu jas turėk, nes kitaip kandys suės. Megė linktelėjo. Ji jau suprato mamos ženklų kalbą taip pat gerai kaip abėcėlės raides - geriau nei Mo ar Da­ rijus ir daug geriau nei Elinora, kuri neretai, Resės pirštams pradėjus per greitai kalbėti, šaukdavosi pagalbon Mėgę.

Resė paskui save užvėrė duris ir atsisėdo ant palangės. Megė kreip­ davosi į mamą vardu - gal dėl to, kad dešimt metų neturėjo mamos, o gal dėl tos pačios nesuvokiamos priežasties, kodėl jai tėtis visuomet buvo tik Mo. Many Lithuanian people have found that after training in any gym in Kaunas or anywhere else, they feel better, look better, they gain more power, sleep improves, reduces the number of diseases, and in general the whole world looks better. This Kaunas gym is founded by a multiple Lithuanian svorio netekimas cornelia ga aerobics champion — Andžej Michmel.

The beginning was really difficult, but memorable and amazing! Each new member feels here comfortabily because of infdividual attention he gets from our staff. Every person is advised to start, what to do and how to train according to each purpose: whether to reduce body fat or increase muscle tone or improve health condition.

And it must be done gradually, as right training movements at the beginning will last for a lifetime. It is worth learning from the beginning of regular movements and skills.