Tačiau bene didžiausią poveikį stribų kariniam mokymui ir drausminimui turėjo m. Aišku taip pat, kad jie buvo perrašyti mašinėle dar Europoje. Byškovas 6.
Stalino pokario laikotarpio m.
- 7 dienų apžvalga
- Stalino pokario laikotarpio m.
- Nuorodos kopijavimas Gali praleisti priversti mesti svorį Tikrai gali būti, kad kalta dėl to visai ne valios stoka.
- 5 patarimai norintiems numesti svorio Priversti mano vaiką numesti svorio
- Numesti 13 kilogramų riebalų
Stribai buvo daugiausia iš vietos gyventojų tokių buvo iki 85 proc. Lietuvos žmonės paniekinamu stribo vardu įvairiose vietovėse dar buvo vadinami skrebais, istrebokais ir pan. Kovingų riebalų nuostolių gudrybės istorikai, rašantys apie pokarį, neaplenkė ir stribų, nes jie tada atliko nemenką vaidmenį. Vieni iš istorikų - N. Gaškaitė-Žemaitienė - daugiau gvildeno stribų veiklos moralinius aspektus, kiti - dr.
Mykolas Krupavičius, jo motina ir tėvas fotomontažas VI. Veiverių mokytojų seminarijos rūmai VII. Mykolas Krupavičius savo šeimos narių tarpe IX.
Anušauskas, dr. Grunskis, K. Kasparas ir kiti - stribų veiklą ir jos padarinius. Yra pasirodę nemažai straipsnių apie stribus, kai kurie, pvz.
Kaip numesti svorio: mityba, sportas, papildai ir viskas, ko reikia efektyviam lieknėjimui Kas paskatins svorio metimą, Pagrindiniai svorio metimo principai 30 patarimų, kaip numesti svorio Moterų sporto klubas "Figurėja" Taip elgiasi garsenybės — bet Jums taip daryti neverta.
Tačiau iki šiol apibendrinančio darbo apie stribus nebuvo, nors tai padaryti mėgina keli istorikai. Sovietmečio istorikai - P. Olekas, A. Rakūnas, S. To meto istorikus varžė ir tai, kad net tokiems iš jų kaip J. Jarmalavičius nebuvo laisvai prieinami KGB archyvai. Kadangi stribai ir įvairaus tipo ginkluotos grupės stribų paramos, savigynos, aktyvistų ir kt.
Tuose archyvuose duomenų kovingų riebalų nuostolių gudrybės stribus, iš dalies ir kitas sovietų apginkluotas vietos gyventojų grupes, yra nemažai.
Tačiau bėdų esama. Pirma, per 16 tūkst.
Todėl pavienių stribų veiklą vertinti sunkoka. Antra, m. LSSR 2N valdybos viršininkas pplk. Timofejus Župikovas nurodė sunaikinti dalį stribų bylų3; tai ir buvo padaryta. Buvo nurodyta dalį bylų atiduoti į MGB A skyrių, o sunaikinti m. Ypač vertingos būtų ataskaitų ir stribų operatyvinio panaudojimo bylos, iš jų būtų galima detaliai atkurti stribų veiklą.
Matyt, dalis ir tų bylų, tokių kaip vadinamojo stribų čekistinio aptarnavimo, t. Trečia bėda - dokumentai pagal metus nevienodai pasiskirstę.
Labai mažai yra m. Pažymėtina, kad tų metų dokumentų pasigenda ir dabartiniai rusų tyrinėtojai4, todėl galima padaryti išvadą, kad taip yra visuose buvusių sovietinių represinių organų archyvuose. Apie priežastis galima tik spėlioti. Gal tais metais buvo sutrikęs MGB archyvų tvarkymas, o gal - tai labiausiai tikėtina - tais metais čekistai dirbo naudodami tokius veiklos metodus pvz.
Gal buvo ir dar kitų priežasčių. Nors ir trūksta šaltinių, stribų veiklą vis dėlto galima pakankamai nuodugniai atskleisti. Tai ir mėginta padaryti šioje knygoje. Ją sudaro dvi dalys. Pirmoje gvildenamas stribų būrių formavimas bei jo ypatumai, antroje - stribų veikla ir jos padariniai.
Dėl medžiagos apimties šis skirstymas gal yra būtinas, tačiau dėl to suiro stribų veiklos vientisumo vaizdavimas.
Kūno procesų suvokimas, asmeninis kūno rengybos treneris ir savidrausmė padės išvengti svorio metimo klaidų. Ką valgyti po fizinio krūvio, norint numesti svorio Moterys ir vyrai lieknėja nevienodai. Tuo pat metu stipriosios lyties atstovai tuos papildomus kilogramus numeta daug lengviau ir greičiau. Skirtumų egzistavimą lemia moters ir vyro kūno anatominės ir fiziologinės savybės.
Tiek komunistų partijos, tiek čekistų dokumentai yra tendencingi, duomenys juose dažnai iškraipyti. Dar labiau iškreiptos dokumentuose dėstomos teorijos ir išvados.
Šių prisiminimų sudarytojas R. Kaunietis sugebėjo žmones prakalbinti taip, kad jie kalbėdavo beveik be neretai prisiminimuose vyraujančio patoso arba perdėto virkavimo, todėl skaitant jų prisiminimus galima susidaryti gana realų pokario įvykių vaizdą. Vienas nemažas skyrius su poskyriais yra skirtas ginkluotų aktyvistų ir kitoms ginkluotoms grupėms.
Tos grupės tiek sudėtimi daugiausia kolaboruojantys vietos gyventojai kovingų riebalų nuostolių gudrybės, tiek tikslais su ginklu įtvirtinti okupacinį režimą yra artimos stribams, kovingų riebalų nuostolių gudrybės daug kuo ir skyrėsi. Dauguma duomenų apie ginkluotus aktyvistus ir kitas ginkluotas grupes yra partijos apskričių ir rajonų komitetų dokumentuose, todėl jų veiklą galima plačiau ir nuosekliau aprašyti. Šioje knygoje pateikta pakankamai medžiagos, kad apie tas grupes būtų galima susidaryti bendrą vaizdą.
Mėginta patyrinėti dar vieną daugiausia iš kolaborantų sudarytą represinį organą - sovietinę miliciją, kuri J. Stalino laikais ne tiek tramdė kriminalinius gaivalus, kiek kovojo su okupantų politiniais priešais.
Pokario kovose su partizanais žuvo ne mažiau kaip milicininkų. Duomenų apie milicijos veiklą pavyko rasti nedaug. Yra žinoma, kad milicininkai petys į petį su stribais kovėsi prieš partizanus, tačiau nepavyko rasti nė vieno dokumento, įgaliojančio juos tai daryti. Iki m. Neaišku, kuo remiantis buvo bendradarbiaujama vėliau, kai vadovauti kovai su pasipriešinimu okupantams ėmėsi MGB.
Galbūt to meto milicininkų veikla dar sulauks savo tyrinėtojo ateityje. Apie kai kuriuos pokario kovų aspektus, stribus ir keli sakiniai apie stribizmą m.
Lietuvių tauta, nesikišdama į Vokietijos-Sovietų Sąjungos konfliktą, išsaugojo iniciatyviausius, drąsiausius ir ryžtingiausius vyrus, kurie sugebėjo sudaryti okupantams besipriešinančią partizanų armiją, vadovaujamą sumanių vadų.
To pasipriešinimo kovotojų pagrindą sudarė vidutiniai valstiečiai ir iš jų kilusi inteligentija, daugiausia karininkai, puskarininkiai ir mokytojai. Tik daug dirbę ir prie įvairių nepriteklių bei nepatogumų šalčio, alkio, skausmo, nemigos, nuovargio, nešvaros ir pan. Partizanais galėjo būti anaiptol ne visi; tam reikėjo ne tik fizinių, bet ir dvasinių jėgų. Partizaniniame kare nėra fronto linijos, saugaus užnugario, iš kairės ir dešinės - kovos draugų.
Partizanui dažnai tekdavo veikti vienam, iš visų pusių apsuptam priešų. Priešas kartais smogdavo netikėtus smūgius, neturinčius aiškios, iš anksto numatomos krypties.
Kas paskatins svorio metimą, Pagrindiniai svorio metimo principai
Pavojai partizanų tykodavo visur. Toli gražu ne visi sugebėdavo tai ištverti. Dauguma mūsų miestiečių, kurių gyvenimas priklausė nuo okupantų malonės ir jų mokamų atlyginimų visuose okupuotuose kraštuose visa privati didesnė nuosavybė, ypač gamybos bei verslo įmonės, tuoj buvo nacionalizuotosprisitaikė ir su okupantais atvirai nekovojo atvirai kolaboruojančiųjų iš pradžių irgi buvo labai nedaug.
Tik miestų jaunimas - gimnazistai ir studentai, kurių nemaža dalis taip pat buvo kilusi iš kaimo, noriai ir aktyviai dalyvavo pasipriešinimo judėjime, taip pat ir ginkluotame.
Priversti mano vaiką numesti svorio.
Tai, kad patriotiškai nusiteikę, ekonomiškai nuo okupantų mažiau priklausantys valstiečiai sudarė besipriešinančiųjų pagrindą, čekistai suprato iš karto. Lietuvos kaimo ypatybes lemia stiprios buožių, nacionalistų, reakcinės dvasininkijos ir buožinės inteligentijos pozicijos Pačių okupantų teigimu, buožės, dvarininkai ir dvasininkai visi šių sluoksnių žmonės buvo laikomi klasiniais priešais, kuriuos reikia sunaikinti sudarė tik apie 6 proc.
Pokario karas buvo ilgas, negailestingas, bekompromisinis, iš abiejų pusių sudėta daug aukų. Lietuvoje sovietinė sistema daugiausia buvo įtvirtinama represinėmis priemonėmis; tai dar J. Stalino laikais pripažino ir komunistų partija.
Štai kas rašoma m. Dėl to, stiprėjant klasių kovai, kurią sukėlė puolimas prieš buožes, ginkluotos gaujos pasipildo naujais dalyviais"7.
Gali praleisti priversti mesti svorį
Taigi net to meto komunistų teigimu, administracinės, tiksliau - represinės, priemonės visame okupantų veiksmų arsenale buvo vyraujančios. Bet kuris partizaninis sąjūdis, jeigu jo aktyviai nepalaiko vietos gyventojai, yra pasmerktas žlugti. Jis negalėtų išsilaikyti nė pusmečio.
Vietos gyventojai, dažniausiai kaimiečiai, yra partizanų ausys ir akys, pastebinčios visus okupantų judesius, jie partizanus aprūpina maistu, gydo sužeistuosius, slepia, leisdami šalia ar net pačioje sodyboje įrengti bunkerį-slėptuvę.
Jie - partizanų rezervas, papildantis nuolat retėjančias jų gretas. Ką jau kalbėti apie moteris, be kurių meilės ir rūpesčio partizanų gyvenimas būtų buvęs dar sunkesnis ir tragiškesnis. Vien tai, kad partizaninis karas truko beveik 10 metų, liudija mūsų žmonių paramą partizanams.
Apie tai ne kartą rašė ir patys čekistai. Antai ojo šaulių ar galite greitai prarasti pilvo riebalus štabo viršininkas mjr. Vlasovas m. Dalis vietos gyventojų aktyviai remia banditus, teikia jiems slėptuves, aprūpina maistu, informuoja apie mūsų kariuomenės pasirodymą ir veiksmus"8.
Vilniaus operatyvinio sektoriaus viršininko plk. Ivano Rudykos liudijimu, apie partizanų rengiamas akcijas žinodavo daug gyventojų, tačiau nebuvo atvejo, kad apie tai būtų pranešta okupacinei valdžiai9. Tokių liudijimų buvo ir daugiau. Kokią reikšmę turi gyventojų palaikymas, galima spręsti iš Lietuvoje veikusių vadinamųjų raudonųjų partizanų veiklos. Stipriai remiami iš užfrontės, prireikus galintys ten pasitraukti pailsėti ir pasigydyti, m.
Minėtose trijose apskrityse, besiribojančiose su beveik raudonųjų partizanų valdoma Gudija ir turėjusių panašią kaip Gudijos gyventojų sudėtį, raudonieji partizanai užiminėdavo miestelius, puldavo vokiečių ir mūsų policijos įgulas.
Likusioje Lietuvos dalyje jų veikla buvo menka. Jie ten, apsupti jei ne priešiškai, tai nors neutraliai nusiteikusių gyventojų, dažniausiai tūnojo nieko nenuveikdami, jei tik nebuvo vokiečių ar mūsų policininkų iššaudyti ar išgaudyti. Lietuvos žmonių parama mūsų partizanams buvo tuo labiau reikalinga bei veiksminga, kad jie veikė neturėdami jokio užnugario, iš kurio galėtų gauti ginklų, ypač šovinių, pailsėti ir apgydyti žaizdas.
Veikta labai uždaroje erdvėje, nes ir siena su Lenkija, ir pajūris maždaug nuo m. Siautėjant rusų kariuomenei, dalis mūsų partizanų pasitraukdavo į Latvijos, dar mažesnė dalis - į Gudijos miškus, bet ten irgi buvo ta pati sovietų valdžia ir tie patys čekistai.
Lietuvoje partizanai neturėjo nė tų gamtinių sąlygų, kokias turėjo vakarų ukrainiečiai - didelių miškų, pelkių, kalnų. Į didžiausius mūsų miškus, išraižytus kelių, keliukų ir proskynų, nesunkiai įsibraudavo čekistinės kariuomenės transportas.
Vienas iš svarbių liudijimų, kad mūsų žmonės palaikė partizanus, yra šimtai apie juos sukurtų dainų.