Bažnyčia po paskutiniojo jos klebono Dovydo Baltukavičiaus mirties kurį laiką buvo apleista. Nieko nebus. Visa jo šeima nešioja namie siūtus batus, net ir sesuo. Paprastai pavyzdingai besielgiantis trečiokas pasakojo, kad mokytoja jį išbarė už tai, jog žaidimų aikštelėje karstėsi ant tvoros iš karto po to, kai jo komanda pralošė kikbolo varžybas. Tyrimas parodė, kad XVII a.

Nesišlais­ to su raumeningais vyrukais ir nuo tokių stengiasi laikytis atokiai. Tai kodėl gi jis čia? Per kelis pastaruosius mėnesius Lukas tapo itin atžarus, užsisklendęs ir ėmė ypač pyktis su tėčiu. Prieš keletą dienų vakare, nerimaudami dėl jo pažymių, tėvai pasakė, kad po pamokų jis negalės lankyti būrelių. Lukas įniršo. Įsiutęs nulėkė į savo kamba­ rį.

Uploaded by

Trankė durimis, o savo kambario sieną spardė tol, kol joje atsirado skylė. Mama buvo idealus svorio metimas mt erdvus md tokio pykčio protrūkio, tėvas supyko, tačiau abu nusprendė, kad, kol nusiramins, jam eco slim lietuvoje atsiliepimai pabūti vienam.

Kitą rytą tėtis anksti išvyko į darbą, o Lukas skųsdamasis skaudan­ čia galva į mokyklą nenuėjo, pasakęs, kad serga. Mama paskambino į mokyklą, norėdama išsiaiškinti, kas atsitiko sūnui. Luko klasės auk­ lėtojas pasiūlė pasikonsultuoti su psichologu. Ir štai mudu abu čia - Lukas, žinodamas, kad turės pasakoti apie visa tai, o ypač apie savo savijautą, sėdi nervingas ir piktas. Jis kiek įmanydamas giliau pasislinko į krėslo gilumą ir prisišliejo prie krašto. Mums kalbantis jo klausinėju įvairių dalykų: apie mokslus, mu­ ziką, draugus, šeimą.

Jis sako nežinąs, kaip paaiškinti pastarųjų dienų elgseną, ir nors nenoromis sutinka, kad pasikalbėjus apie jaus­ mus gali palengvėti, nuo tokių klausimų stengiasi išsisukti. Nesu kažkoks kuok­ telėjęs. Tai mano tėvams kažkas negerai. Tačiau čia esame tam, kad kalbėtume apie Luko jausmus. Jis tie­ siai šviesiai išsako viską, ką mano apie šeimą ir mokyklą: aštuonmetė sesuo esanti kvaila, vyresnysis brolis - nevykėlis, tėvas - verslininkas ir jo amžinai nebūna namie: į darbą išeina anksti, o grįžta dažniausiai vėlai.

Motina su Luku elgiasi tarsi su penkiamečiu, o jos nuolatinis klausinėjimas įgrysta iki gyvo kaulo. Štai tiek iš jo ir išgirdau. Tas tavo įniršis ir kambario sienoje atsiradusi skylė, turbūt buvai kaip reikiant įsiutęs? Luko žvilgsnis pasidaro atsargus, gal net kiek baikštus. Jis gūžteli pečiais. Lukas skubiai nudelbia žvilgsnį, o akyse pradeda tvenktis ašaros.

Jam akivaizdžiai sunku, tačiau jis bando tai nuslėpti tvirtu balsu sa­ kydamas: - Ką gi, pasistenkime išsiaiškinti, kas tave slegia. Kiekvieno elgesio sunkumų turinčio berniuko istorija yra skirtinga, tačiau nerimą kelia tai, kad jie visi jaučiasi vieniši ir nesupranta savo jausmų.

Kasdien stengiamės rasti bendrą kalbą su tokiais berniu­ kais kaip Lukas, neišmanančiais emocinės kalbos subtilybių ir raiš­ kos priemonių. Sudėtingas jausmų pasaulis juos gąsdina. Jausdami gėdą dėl to, kad nesiseka mokykloje, arba įskau­ dinti priekaištų, jie pratrūksta arba užsisklendžia savyje. Vidinis berniukų pasaulis be galo prieštaringas, ir tėvai dažnai nežino, kaip geriausiai vaikui padėti.

Viena mama teiraujasi, ką reikė­ tų patarti aštuonmečiam sūnui, nes paklausęs jos siūlymo problemas spręsti kalbomis, o ne fiziniu smurtu šis sulaukė tik bendraamžių pa­ šaipos ir patyčių. Berniukai trokšta artumo ir kartu nori atsiriboti, iš čia ir kyla toks emocinis dvilypumas. Troškimas jaustis artimam ir sykiu iš­ saugoti savarankiškumą berniukui augant pasireiškia įvairiai.

Tačiau nesvarbu, kokio amžiaus, daugelis berniukų būna nepasiruošę jų laukiantiems iššūkiams, kuriuos teks įveikti norint tapti emociškai brandžiais suaugusiais žmonėmis. Kad ir koks vaidmuo tektų bio­ loginiams ypatumams kurių įtaka dar iki galo neaiškinulemian- tiems skirtingas berniukų ir mergaičių charakterio savybes ir jausmų raiškos būdus, šiuos skirtumus dar labiau padidina kultūrinė aplin­ ka, skatinanti mergaičių, bet slopinanti berniukų emocinį vysty­ mąsi.

Stereotipinė samprata, kad vyrai privalo būti tvirti, neleidžia berniukams rodyti jausmų ir atima galimybę praturtinti emocinį pasaulį. Toks ydingas auklėjimas paveikia net ir mažiausius ber­ niukus, jie greitai supranta, kad, pavyzdžiui, jausmus reikia slopinti, o baimes - slėpti. Spręsti konfliktus, reaguoti į nemalonias situacijas ar gyvenimo pokyčius berniukams tenka turint labai ribotą jausmų pasirinkimą. Jei įrankių dėžutėje yra tik plaktukas, viskas bus gerai tol, kol viskas veikia nepriekaištingai gerai arba nustačius gedimą už­ teks tik pakalti.

Tačiau savaime aišku, kad jei gedimas sudėtingesnis, vien plaktuko nepakaks. Kai kurie berniukai netgi nežino, kokiais žodžiais įvardyti jausmus, pavyzdžiui, liūdnas, piktas arba susigėdęs. Dirbdami su vyrais ir berniukais, daugiausia laiko skiria­ me tam, kad jiems padėtume suprasti jausmus ir susikurti jausmų žodyną. Iš pradžių juos mokome aiškiau suvokti savo ir kitų žmonių jausmus - juos atpažinti, įvardyti ir suprasti, iš kur jie atsiranda.

Sten­ giamės išmokyti juos emocinio raštingumo - atpažinti ir suprasti savo ir kitų žmonių emocijas. Šis procesas labai primena mokymąsi skaityti. Iš pradžių turime išmokti abėcėlės raides ir garsus, o tada, pritaikę įgytas žinias, sudė­ lioti žodžius ir sakinius. Pradėję suprasti ir reikšti vis sudėtingesnes mintis, imame lengviau bendrauti su kitais. Galop ėmę skaityti ne tik geriau pažįstame save, bet ir perimame platesnio pasaulio patirtį ir idėjas.

Mokydamiesi perprasti sudėtingus gyvenimiš­ kus jausmus, sutvirtiname darbinius ir asmeninius santykius su ap­ linkiniais, tampame jiems artimesni ir taip praturtiname savo gyve­ nimą.

Emociškai raštingi tampame tuomet, kai visų pirma išmoks­ tame įvardyti ir apibūdinti savo jausmus, paskui gebame atpažinti žmogaus emocijas iš balso ir veido išraiškos ar kūno kalbos ir galiau­ siai imame suprasti, kokios situacijos ar poelgiai sukėlė tokią emo­ cinę būseną.

Dirbdami su šeimomis pamatėme, kad daugelis mergaičių nuo mažų dienų intensyviai mokomos emocinio raštingumo - elgtis emocingai ir reikšti jausmus bei reaguoti į aplinkinių žmonių jausmus.

Daugelis berniukų tokio paskatinimo nesulaukia ir jų emocinis neraštingu­ mas išryškėja ankstyvame amžiuje, kai namuose, mokykloje ar žaidi­ mų aikštelėje savo elgesiu jie aiškiai parodo, kad aplinkinių jausmai jiems nerūpi. Mamas dažnai gąsdina nuožmus mažylių pyktis, kai vos ketverių-penkerių metų sūnus bjauriai atsikalbinėja, prasivar­ džiuoja ar netgi bando trinktelėti.

Tokį patį skundą esame girdėję iš patyrusių mokytojų, kurie būna priblokšti, pamatę, kokią galią ir griaunamąją jėgą turi berniukų pyktis klasėje. Tačiau nesistengdami atsikratyti tokio neišma­ nymo berniukams tikrai nepadedame.

Akivaizdu, kad jų emocinis nemokšiškumas atsiliepia ir aplinkiniams, ir už tai tenka brangiai sumokėti. Vos pradėjus dirbti su berniukais ir apie juos kalbėti, pirmiausia teko kantriai įtikinėti skeptiškai idealus svorio metimas mt erdvus md tėvus ir pedagogus tuo, ką žinojome iš ne vienus metus trukusios psichologų darbo praktikos: berniukai nepaprastai kenčia nuo destruktyvaus emocinio auklėji­ mo, kurį prikišamai bruka mūsų kultūrinė aplinka, daugelio jų savi­ jauta - kritinė ir jiems visiems reikia pagalbos.

Galbūt todėl, kad vyrai visuomenėje turi tokią didžiulę galią ir prestižą, dažnai laikomasi nuostatos, jog berniukai ateityje būtinai turės daug pasiekti, nekreipdami dėmesio į tas dideles problemas, kurių jiems kyla vaikystėje.

Dažnai manoma, kad berniukai turi pasikliauti savo jėgomis, pasitikėti savimi, siekti aukštų rezultatų ir negali rodyti jausmų ar prašyti pagalbos. Matant berniukų elgesį dažnai atrodo, kad jie yra stiprūs ir tvirti, nors toks įspūdis klai­ dingas, ir nekreipiama dėmesio į gausybę ženklų, rodančių, kaip jie kenčia.

Mūsų pasiklausyti ateinantys žmonės jau nebėra nusiteikę skep­ tiškai. Tokie pokyčiai suteiktų daugiau optimizmo, jei ne tie tragiški, vos per kelerius metus nutikę įvykiai. Statistiniai duomenys vienareikšmiškai patvirtina problemos mastą: maždaug 95 procentus nepilnamečių įvykdytų žmogžudysčių padaro vaikinai.

TEACHERS'ATTITUDE TOWARDS MANIFESTATIONS OF INTERCULTURAL COMPETENCE

Jie padaro keturis iš penkių nusikaltimų, kurių bylos nagrinėjamos nepilnamečių teismuose. Beveik devyniais atvejais iš dešimties bū­ tent vaikinai nusižengia įstatymams vartodami alkoholį ir narko­ tikus.

Palyginti su to paties amžiaus merginomis, į antrąją pa­ auglystės pusę įžengusiam vaikinui tikimybė pakelti ranką pačiam prieš save yra septynis kartus didesnė. Nors žmogžudystes beveik visada įvykdo vyrai, berniukai pa­ prastai nežudo.

Dauguma jų, kamuojami pykčio bei skausmo, ty­ liai kenčia užsisklendę savyje. Jie trokšta jaustis mylimi, pripažinti idealus svorio metimas mt erdvus md vertinami tėvų ir bendraamžių. Jie daro viską, kad užsitarnautų pagarbą. Veikia impulsyviai, pasiduodami emocijoms, kurių negali įvardyti ir suprasti. Emocinį neraštingumą berniukai parodo žiau­ riai elgdamiesi tarpusavyje arba su mergaitėmis. Jų vidinę sumaištį atskleidžia prasti mokymosi rezultatai, prislėgta nuotaika, potrau­ kis narkotikams, alkoholiui, nestabilūs santykiai ar nusikalstamas elgesys.

Kai vienoje vidurinėje mokykloje buvo vykdoma žemesniųjų klasių mokinių tėvams skirta orientacinė programa, mokyklos direk­ torius paprašė dukteris auginančių tėvų imtis aktyvių veiksmų sie­ kiant pažaboti mergaičių grupuotes ir tarpusavio konkurenciją.

O į tų pačių klasių berniukų tarpusavio konfliktus buvo atsainiai numota ranka. Jie nelaiko nuoskaudų savyje.

Vis dėlto berniukai lygiai taip pat skaudžiai išgyvena nesėkmes, kai jaučiasi atstumti bendraamžių ir nesugeba pritapti - visa tai pa­ prastai laikome mergaičių problemomis. Nebegalėdami ištverti vi­ dinės kančios, jie griebiasi veiksmų. Neturėdami galimybės visaver- tiškai bendrauti su bendraamžiais, berniukai nesvarbu, kiek jiems metų negali emociškai bręsti. Ko reikia berniukams, kad jie išmoktų emocinio raštingumo?

Atsa­ kymas turbūt aiškus. Jiems reikia emocinio žodyno, kad jausmus ga­ lėtų reikšti kitais būdais, ne vien pykčiu ar agresyviu elgesiu.

Jie turi jaustis palaikomi namie ir mokykloje, ir juos pačius reikia skatinti palaikyti kitus - tik taip jie taps jautriais žmonėmis. Berniukams ne mažiau nei mergaitėms būtina jausti emocinį ryšį su kitais žmonė­ mis. Visą gyvenimą, o ypač paauglystėje, šalia jų turi būti artimų, palaikančių žmonių, kurie padėtų apsisaugoti nuo audringų, neįsi­ sąmonintų emocijų.

Visų svarbiausia berniukams - matyti visapusį emocinį gyvenimą turinčio vyro pavyzdį. Emocinio raštingumo jis turi mokytis tiek iš tėvo ir kitų vyrų, tiek iš mamos ir kitų moterų, nes jam būtina susikurti savo paties gyvenimo ir vyriškumo kalbą. Berniukai privalo matyti ir tikėti, kad vyro gyvenime jausmai būtini. Danas susitinka su M ariju m i, Robiu, Džeku ir jų draugais Mažame stačiakampio formos kabinete susitinku su aštuonių septin­ tokų grupe. Kaip būdinga tokiame amžiuje, jie visi nepaprastai skir­ tingi.

Vienas iš jų - Marijus - aukštesnis ir fiziškai tvirtesnis nei visi kiti - jo branda prasidėjo gerokai anksčiau. Tiesūs, juodi kaip smala plaukai įžambiai krenta jam ant kaktos. Mano jaunystės laikais visi būtų manę, kad jį nevykusiai apkirpo, bet Marijui ir kitiems tokia šukuosena atrodo madinga.

Jo draugas Džekas šalia jo atrodo lyg kū­ dikis. Vešlūs, minkšti ir šviesūs plaukai bei išraiškingos žydros akys sudaro įspūdį, jog jis nekaltumo įsikūnijimas. Džekas - aštrialiežuvis ir šmaikštus, aktyviausias iš visų šios grupės sriracha tinka svorio metimui. Marijus kartais su juo varžosi dėl vadovavimo, tačiau dažniau tenkinasi pagalbininko vaidmeniu.

Robis - kresnas ir putlus berniukas, ir, skirtingai nuo visų kitų, dar nepastebiu jokių jo vyriškėjimo ženklų, bet jis aukštesnis už visus kitus, išskyrus Marijų. Pilkšvi plaukai amžinai išsidraikę, o drabužiai atrodo taip, tarsi jų nenusivelka ir miegodamas. Šiandien šie berniukai pas mane atėjo ne tam, kad dalyvautų grupinės terapijos užsiėmimuose, bent jau ne tokiuose, kaip jie tradi­ ciškai suprantami.

Nė vienas iš jų neturi emocinių problemų. Mokosi gana gerai ir kaip tik niekuo neišsiskiria iš kitų. Būtent todėl jie ir yra čia. Tai - tipiška jų klasės mokinių grupė. Juos atrinko klasės auklėtojas ir nusiuntė pasikalbėti su manimi apie žiaurias patyčias, šioje mokyk­ loje tapusias tokiomis įprastomis, kad į tai nebekreipiama dėmesio.

Kiekvienas vienaip ar kitaip prie jų prisideda. Priekabiautojo vaidmuo dažniausiai atitenka Džekui. Vos pastebėjęs kokį nors tik­ rą ar įsivaizduojamą kito mokinio trūkumą, jis ima apie tai kalbėti, prasivardžiuoti, kiekviena proga vis paerzindamas ir, kad būtų dar smagiau, į pagalbą pasitelkia kitus. Šalia jo dažnai sukiojasi Marijus - jo įspūdinga povyza ir kandus Džeko liežuvis daro juos neįveikiamu duetu.

Daugelis klasės berniukų užima neaiškią tarpinę vietą: kar­ tais jie tampa patyčių taikiniu, kartais - priekabiautojais. Čia veikia džiunglių įstatymai: išlieka tik stipriausi. Robis - vienas iš tų berniu­ kų, iš kurių dažnai tyčiojamasi. Prieš kelias dienas, kai keletas mo­ kinių per matematikos pamoką ėmė šaipytis iš neigiamo trumpojo testo įvertinimo, jis neišlaikęs pravirko ir išlėkė iš klasės.

Mėginu su jais kalbėtis apie tai, kad pašaipos skaudina. Iš pra­ džių klausiu Džeimso ir Ernesto - jie draugai: - Ar galima šaipytis iš kitų? Aki­ vaizdu, kad jie žino, apie ką kalbama. Padrąsintas jų juoko, Džeimsas leidžiasi į dar vaizdingesnius paaiškinimus.

Visa jo šeima nešioja namie siūtus batus, net ir sesuo. Ernestas nenusileidžia: - Daktare Kindlonai, ar žinote, kad Džeimso mama jam į mokyk­ lą kasdien deda sumuštinius su sūriu? Namie jie turi daug iš labdaros gauto sūrio ir todėl pietums jis nevalgo nieko kito.

Jo sesuo kasdien gauna Makdonaldo mėsainių, o jam tenka tas sūris. O ką apie tai mano visi kiti? Ar draugai gali šitaip šai­ pytis vienas iš kito?

Kaip sužinoti, kad žmogus įsižeidė? Kad nuėjote per toli? Visi nutyla, tuščiais žvilgsniais žvelgdami į šalį. Nors man tai tu­ rėtų būti ir taip aišku, nustembu pamatęs, kad berniukai nesuvokia, kaip savo žodžiais ir veiksmais skaudina vieni kitus.

Keli berniukai pritaria, kad gali. O Robio atvejis? Aną dieną buvote kartu su juo klasėje. Kas ten nutiko? Vėl tyla. Niekas nežino, ką atsakyti. Jie tiesiog nesupranta, kaip jaučiasi Robis, ir net nejaučia būtinybės apie tai pagalvoti.

Jis atsako klau­ simu: - Kad nuėjai per toli supranti tada, kai kitas pradeda verkti? Bet ar nebūtų geriau, jei nustotume šaipytis dar iki tol, kol žmogus pravirksta? Ar būtinai reikia pradėti verkti, kad suprastum, jog žmogus jaučiasi užgautas? Kaip dar žinoti, kad žmogus nusiminęs? Visi vėl nutyla. Šiems berniukams akivaizdžiai nelengva - net ir tiems, kurie per pamokas paprastai gali atsakyti į visus klausimus.

Jie sutrikę muistosi kėdėse mėgindami rasti tinkamą atsakymą, kad tik šis pokalbis greičiau baigtųsi. Nieko nebus. Jie visiškai pasimetę.

Jei tokio amžiaus berniukai nepažintų raidžių arba nemokėtų skai­ tyti, bet kuris suaugęs žmogus pripažintų, kad jiems reikia padėti. Tačiau emocinis berniukų neraštingumas yra toks dažnas reiškinys, kad niekas nekreipia dėmesio, kol įvyksta tragedija.

Berniukų emo­ cinėmis problemomis susirūpinama tik tuomet, kai mokyklos kieme įvyksta susišaudymas, sienoje išdaužiama skylė, vaikinas pagauna­ mas vairuojantis neblaivus arba nusižudo.

Kaip jie gali šitaip nesi­ skaityti su kitais? Kas nutinka, kad berniukai idealus svorio metimas mt erdvus md nuo jausmų pasaulio? Tuo mus stengiasi įtikinti mūsų kultūra, bet taip nėra. Visi berniukai turi jausmus, tačiau su jais dažnai elgiama­ si taip, tarsi jų neturėtų. Ir iš jų pačių elgesio dažnai atrodo, kad jie nieko nejaučia.

Tačiau visi berniukai idealus svorio metimas mt erdvus md apdovanoti įvairiausiais jausmais. Kai tyrėjai palygina vyrų ir moterų arba berniukų ir mergaičių emocinį sąmoningumą, supratimą ir jausmų raišką, vyriškos lyties at­ stovai beveik visada lieka antri.

Berniukams ir mergaitėms parodžius keletą paveikslėlių su įvairių išraiškų veidais, berniukai paprastai ne taip tiksliai sugeba įvardyti pavaizduotas emocijas. Terapiniuose užsiėmimuose vienas iš dažniausių moterų nusiskundimų vyrais - jų nesugebėjimas suprasti, kad kiti jaučiasi įskaudinti ar trokšta dė­ mesio.

Daugelis vyrų neprieštaraudami sutinka, kad toks įsitikinimas teisingas: jie išties vengia emocingų žmonių ir situacijų, kurios gali sukelti stiprių jausmų. Tačiau tai nereiškia, kad vyrai iš prigimties nesugeba reikšti ar suprasti emocijų. Paprastai naujagimiai berniukai į aplinką reaguoja emocingiau nei mergaitės.

Pavyzdžiui, nustatyta, kad išsigandę ar nuliūdę berniukai kūdikystėje verkia daugiau už mergaites. Tačiau, nepaisant tokios ekspresyvios gyvenimo pradžios, paste­ bima visuotinė tendencija, kad augdami berniukai reiškia vis mažiau emocijų galbūt išskyrus tik pyktį, atliekant tyrimus ši emocija nagri­ nėta nepakankamai.

Tai akivaizdu berniukus stebint gyvenimiškose situacijose, kai jie žiūri nuotraukas ar filmą, kuriuose yra jaudinamų vaizdų. Bet ar tai reiškia, kad berniukai mažiau ir jaučia? Kai kurie duomenys rodo, kad jie kaip tik jaučia intensyviau. Kai emociškai sudėtingose situacijose matuo­ jamas širdies ritmas arba odos laidumas delnų prakaitavimasnėra jokių nuoseklių berniukų ir mergaičių rezultatų skirtumų.

Tyrimai, kuriais skirtumų nustatyta, leidžia manyti, kad berniukai reaguoja stipriau, o ne pasyviau. Dar vieno tyrimo rezultatai rodo, kad emociš­ kai susijaudinę berniukai ne taip sėkmingai sugeba valdyti emocijas.

Document Information

Kokie rezultatai? Mergaites verksmas trikdė mažiau. Jos labiau stengėsi nuraminti kūdikį ir ne taip dažnai bandė išjungti garso kolonėlę. Berniukai, iš kurių širdies ritmo buvo aišku, kad jie rames­ ni, dažniau guosdavo kūdikį.

Tyrėjai padarė išvadą, kad vaikai šiuo atveju berniukaikuriuos labiau trikdo emocinės reakcijos, stengiasi jų išvengti. Kitaip tariant, berniukai, kuriems sunkiai sekasi valdyti savo pačių emocijas, gali būti dažniau linkę nekreipti dėmesio į kitų žmonių skausmą. Iš jos plausimo buvo aišku, kad ji laikosi nuomonės, jog berniukai linkę smurtauti dėl biologinių ypatumų.

Žinoma, vyriški hormonai, kurių turi visi berniukai, turi didžiulę reikšmę, tačiau, mūsų nuomone, tiek daug kalbant apie bio­ loginius aspektus pamirštamas svarbesnis ir aktualesnis - berniukų auklėjimo mūsų kultūroje - klausimas.

Atsakydami į šį reporterės klausimą, papasakojome pramanytą istoriją apie garsų psichologijos profesorių, kuris tvirtino kruopščiai išnagrinėjęs prigimties ir auklėjimo dilemą, perskaitęs visą literatūrą šia tema ir galų gale padaręs išvadą, kad prigimtis lemia 53 procentus, o auklėjimas - 47 procentus mūsų elgesio.

Reporterė nusijuokė, su­ pratusi komiškai taiklią šio pasakymo mintį - visus mūsų veiksmus smarkiai lemia ir viena, ir kita. Tada jos pasiteiravome, kodėl visada taip pabrėžtinai stengiamasi visą kaltę suversti biologijai.

Aišku tik tai, kad kiekvie­ ną poelgį lemia daugybė veiksnių - nuo biologinių iki gyvenamosios aplinkos.

Diskutuojant apie tai, ar kalta biologija, ar prigimtis, pamirš­ tama, kokia sudėtinga ši problema.

Šiuolaikinis neurologijos mokslas nesistengia nustatyti, kuris iš šių dviejų veiksnių svarbesnis, bet pa­ brėžia glaudžią biologijos ir patirties sąsają; šiuo metu plačiai pripažįs­ tama, kad aplinkos veiksniai gali keisti smegenų struktūrą. Kita vertus, smege­ nų veiklą gali stimuliuoti įvairūs mokomieji užsiėmimai, pavyzdžiui, kai aplink save nuolat matome įvairių formų raides ir girdime, kaip jos tariamos.

Todėl tiksliai aišku, kad paveldi­ mumas - dar ne viskas. Vis dėlto yra du akivaizdūs biologiniai berniukų ir mergaičių skirtumai, kurie daro įtaką vaiko idealus svorio metimas mt erdvus md ir elgsenai. Berniukai jas pasiveja vėliau, bet pradinėse klasėse mergaičių pranašumas šioje srityje tėvams, mokytojams ir tyrėjams būna ypač akivaizdus.

Antrasis skirtumas - berniukai paprastai būna fiziškai aktyvesni už mergaites: jie yra greitesni ir ištvermingesni. Pamatysime, kad toks judrumas ir jo pasekmės daro didžiulę įtaką kasdieniam berniukų gyvenimui ir aplinkinių požiūriui į juos. Tai bemaž ir visi augančių vaikų elgsenos skirtumai, kuriuos būtų galima laikyti aiškiai biologinės kilmės.

Net ir plačiai žinomi geresni berniukų matematiniai gebėjimai negali būti aiškinami vien biologiniais ypatumais. Daugeliu tyrimų, kuriais buvo nagrinėti ber­ niukų ir mergaičių matematinių pasiekimų skirtumai, nustatyta, kad paprastai kiek geriau matematika sekasi mergaitėms.

Pavyzdžiui, jei neurovi- zualiniu tyrimu nustatoma, kad rimuojant žodžius vyrų ir moterų smegenyse suaktyvėja skirtingos sritys, apie tai iš karto pranešama straipsnių antraštėse. Tačiau jei atliekant panašų tyrimą vyrų ir mo­ terų smegenų skirtumų nenustatoma, apie tai dažniausiai nutylima.

Anokia čia naujiena. Padidėjęs dėmesys lyčių skirtumams iškreipia tikrovės vaizdą. Kai iš mokslinių tyrimų sužinome įdomių faktų apie berniukus ir jų skirtumus nuo mergaičių, labai dažnai visuomenei pateikiama netiksli arba per daug supaprastinta informacija, kuri berniukų at­ žvilgiu priimama kaip absoliuti tiesa nors ir iškreipta. Nors mokslininkai dar nenustatė, kokią įtaką testosteronas daro besiformuojančioms smegenims iki gimimo, žinome, kad, prieš pra­ sidedant lytiniam brendimui ir jam pasibaigus, agresyvus elgesys nepriklauso nuo testosterono lygio kraujyje.

Pavyzdžiui, prasidėjus paauglystei visų sveikų berniukų organizme testosterono lygis smar­ kiai padidėja, tačiau ne visi iš jų ima elgtis agresyviai.

Testosterono lygis kraujyje keičiasi. Nors vyras gali paveldėti tam tikrą bazinį testosterono lygį, tai nereiškia, kad jis visada išliks toks pat.

Įvairiu paros metu testosterono lygis būna skirtingas ir daugiausia priklauso nuo žmogaus potyrių. Pavyzdžiui, tyrimu nu­ statyta, kad teniso susitikimą ar netgi šachmatų partiją laimėjusio vyro organizme testosterono lygis pakyla ir kurį laiką būna aukštes­ nis. O pralaimėjusiojo? Jo testosterono lygis krenta. Hormonų kon­ centracija didėja arba mažėja ir tai priklauso nuo aplinkos įtakos.

Testosteronas irgi veikia taip pat. Daugeliu atveju, kai nustatomas aukštas testosterono lygis, tai yra agresyvaus elgesio pasekmė, o ne priežastis. Vyrai tar­ pusavyje nekovoja, vedę vyrai nesmurtauja prieš žmonas, tėvai ne­ muša vaikų. Dar įdomiau, kad šios genties vaikai nesipeša vieni su kitais. Užpuolimų, prievartavimų ir žmogžudysčių čia beveik nebū­ na. Šernai gentyje tikima, kad smurtauti - pavojinga ir kad agresyvios mintys ar netgi nedraugiškas elgesys padidina tikimybę susirgti ar užsitraukti nelaimę.

Todėl čionykščiai vaikai nuo pirmų dienų moko­ mi, kad gyvenime reikia susitarti taikiai. Šiaurės Amerikoje neįtikėtinai taikų gyvenimo būdą, kuriam, ko gero, neprilygtų jokios ankstesnės antropologams žinomos taikios bendruomenės, propaguoja kultūriškai atskiros grupės, pavyzdžiui, huteritų brolija - didžiausia ir populiariausia krikščionių bendruo­ meninė grupė Jungtinėse Valstijose - arba amišų bendruomenė.

Jau daugiau kaip metų joks huteritų bendruomenės narys nėra už­ mušęs kito tos pačios bendruomenės nario. Pasistengę galime užauginti smurtauti nemokančius ber­ niukus.

Anks­ čiau berniukai žavėdavosi Johnu Wayneu arba Jamesu Deanu dabar jie atrodo lyg žavūs keistuoliaio šiandieniniuose filmuose, televizi­ jos laidose, kompiuteriniuose žaidimuose ir vaizdo įrašuose jie mato dar labiau išpūstus nepažeidžiamo, agresyvaus ir nepaprastai galingo supermeno pavyzdžius. Tokia vyriškumo samprata nelabai dera su emociniu sąmoningumu ar dėmesingumu. Mus dažnai kviečia atvykti į mokyklas pasikalbėti su moksleiviais, kai jų elgesys ar nusižengimai ima kelti tėvų ir mokytojų susirūpi­ nimą.

Jie tik didžiuoda­ miesi pasakojo, kokį alkoholio kiekį sugeba išgerti. Mūsų kultūra iš pačių gražiausių savybių, kuriomis gali pasižy­ mėti vaikinas, - fizinės energijos, drąsos, smalsumo ir veiklumo, - sukuria iškreiptą ir pavojingą vyriškumo sampratą. Kad toks nevykęs vyriškumo įvaizdis puikiai prigyja, aiškiai įrodo vienas iš geriausiai berniukų požiūrį atskleidžiančių tyrimų - Nacionalinė paauglių vaikinų apklausa, kurioje dalyvavo didžiulė iš visos JAV reprezentatyviai atrinkta penkiolikos-devyniolikos metų vaikinų grupė.

Pavyzdžiui, berniukai turėjo atsakyti, ar naudojasi prezervaty­ vais. Tyrimo rezultatai parodė, kad kuo labiau berniukai pritarė šiems tei­ giniams, tuo labiau šie teiginiai atitiko pačių berniukų požiūrį ir tuo labiau buvo tikėtina, kad jie gers alų, rūkys kanapes, leisis į nesaugius seksualinius santykius, bus išmesti iš mokyklos ir apgaule ar prievarta privers saugus svorio kritimas apibrėžiamas kaip tenkinti jų seksualinius poreikius.

Populiarioji kultūra - destruktyvus elementas mūsų berniukų gy­ venime, tačiau neteisingas emocinis jų auklėjimas prasideda daug anksčiau ir arčiau namų. Daugelis tėvų, giminaičių, mokytojų ir kitų su berniukais dirbančių ar gyvenančių žmonių imasi juos moky­ ti, kaip gyventi šiame pasaulyje ir elgtis su kitais žmonėmis.

Tačiau stengdamiesi išmokyti vienų dalykų labai dažnai išmokome visai ko kito ir galop tai pradeda kenkti jų emocinei būklei. Bendraudami su berniukais ir mokydami elgesio su aplinkiniais neišvengiame giliai įsišaknijusių tradicinių lyčių stereotipų.

Sąmoningai ar nesąmonin­ gai slopiname berniukų emocinį sąmoningumą. Mokslininkai, tyri­ nėjantys vaikų emocines reakcijas lemiantį tėvų elgesį, nustatė, kad tėvai išankstinį stereotipinį nusiteikimą turi net kalbėdami apie kū­ dikius11 pavyzdžiui, vienas mūsų pažįstamas tėtis mums gyrėsi, kad apipjaustymo procedūros metu sūnus neverkė.

Dėl to tėvai skirtingai ugdo sūnų ir dukterų jausmus. Yra daug atvejų, patvirtinančių šį faktą. Ir tai akivaizdžiai matyti. Žinoma, kad mamos, kurios stengia­ si paaiškinti emocines reakcijas ikimokyklinio amžiaus vaikams ir kurios nesmerkia jų už tai, kad jie drąsiai reiškia liūdesį, baimę ar pyktį, užaugins vaikus, geriau suprantančius aplinkinių jausmus.

Net ir vyresni broliai ir seserys, pamėgdžiodami tėvus, apie jausmus dažniau kalbasi su dvimetėmis sesutėmis negu su dvimečiais broliais. Daugiausia į jo klausimus atsakinėja mama, nes su juo praleidžia daugiau laiko nei tėtis. Net ir tuomet, kai visa šeima būna kartu, paprastai ji kalba daugiau už vyrą. Ji stengiasi į visus klausimus atsakyti vienodai išsamiai, tačiau nepastebi, snooki jersey kranto svorio kritimas, kaip ir visi tėvai, subtiliai pakreipia vienokius ar kitokius vaiko klausimus tam tikra linkme.

Ji paaiškina, kad taip keliauti saugiau, sakydama, kad vaikai negali važiuoti automobiliu neprisegti specialioje kėdutėje. Jos atsa­ kymas labai išsamus, tad Bredui smagu, kad paklausė; jis žino, kad atsiradus progai mielai klaus dar kartą. Tačiau jiems vaikštinėjant parke, kai Bredas rodo pirštu į ver­ kiantį berniuką ir klausia mamos, ko šis verkiąs, ši atsako daug trum­ piau, nesileisdama į ilgus paaiškinimus.

Nagi, eime. Nemandagu taip spoksoti. Bredo mama gal iš tiesų nežino, kodėl mažylis verkia, o sakyda­ ma sūnui, kad žiūrėti nemandagu, moko mandagaus elgesio. Tačiau jos skubotas atsakymas vaikui ne toks aiškus, įdomus ir malonus. Jam subtiliai leidžiama pajusti, kad nereikia galvoti, kodėl žmogus verkia arba kas konkrečiai galėjo nutikti šiam vaikui. Ištyrus tėvų bendravimą su berniukais ir mergaitėmis nustaty­ ta, kad, mergaitei paklausus apie idealus svorio metimas mt erdvus md, mama į jos klausimą atsa­ kys išsamiau.

Gal jį įskaudino kiti, o gal jis pametė žaisliuką Ką manai? Jos įgimtas rūpestingumas ir užuojauta dar sustiprinama. Berniukai nuolat jaučia tokius emocinius suvaržymus. Kai šešiamečio Džeko šeima persikėlė į naują namą, vienam iš trijų vaikų turėjo atitekti apatinis kambarys, atskirai nuo kitų trečia­ me namo aukšte buvusių kambarių.

Norint dar geriau apsaugoti minimų asmenų privatumą, pakeisti ir kai kurie kiti juos atpažinti leidžiantys faktai. Be to, kai kuriuose knygoje aprašytuose pasakojimuose ir istorijose pateikiama faktinė informacija yra iš kelių skirtingų berniukų gyvenimo. Po šių tragiškų įvykių, kai du vidurinės mokyklos mokiniai surengė kruvinas žudynes ir nusižudė patys panašios tragedijos buvo ką tik įvykusios kituose miestuosevisoje šalyje kilo nerimo kupinos diskusijos apie piktus ir smurtau­ jančius berniukus.

Jis buvo paskirtas ne aštuonme­ tei Keitei ir ne keturmetei Eimei, o Džekui. Jam užsiminus, kad bus nejauku vienam miegoti antrame aukšte, tėtis atsakė: - Juk tu didelis vaikinas. Sesutėms baisu miegoti vie­ noms. Kai berniukai reiškia pyktį ar elgiasi agresyviai neperžengdami ribų arba pasidaro paniurę ir tylūs, jų elgesys laikomas normaliu.

Tačiau jei jie sakosi biją, nerimaują ar liūdį šie jausmai dažniausiai laikomi moteriškaissuaugusieji paprastai su jais ima elgtis taip, kad vaikui pasidaro aišku, jog tokie jausmai berniukams netinka.

Biblinis pasakojimas apie Kainą ir Abelį, kai iš pavydo Kainas nužudo brolį, laikomas broliškos konkurencijos alegorija, tačiau šio pasakoji­ mo prasmė kur kas gilesnė. Ši trumpa istorija Pradžios knygoje prasideda visai papras­ tai. Abu broliai, trokšdami įsiteikti Viešpačiui, atneša jam dovanų: Kainas - savo paties laukuose užaugintų vaisių, Abelis - geriausią savo per 2 mėnesius numesti 10 kg riebalų ėriuką.

Pasakojime nepaaiškinama, kodėl Viešpats taip skirtingai priėmė abiejų vaikinų dovanas, tačiau Kainas pasijuto pažemintas. Kainas neta­ ria nė žodžio, nors, suprantama, girdėdamas tokius priekaištus turi jaustis įskaudintas, o brolį į laukus išsivilioja ir nužudo apimtas pyk­ čio. Argi aš - brolio sargas? Krenta į akis, kad pasakojime niekur neminimi vaikino biologi­ niai tėvai Adomas ir Ieva, su kuriais Kainas būtų galėjęs pasikalbėti arba kurie būtų galėję jį nuraminti.

Kaino istorijos atgarsius matome šiandieninių berniukų gyveni­ me, kai jie atsiriboja nuo savo jausmų ir nesugeba atjausti aplinkinių ir taip akivaizdžiai kenčia gyvendami skurdžiame jausmų pasaulyje. Ji geidžia tavęs, bet tu gali ją įveikti.

Tačiau Kaino nie­ kas nemokė tvarkytis su jausmais, daugelio šiandieninių berniukų to irgi niekas nemoko. K a ip a p s a u g o t i e m o c in į b e r n iu k ų p a s a u l į Psichologinio darbo praktikoje teko bendrauti su didžiules netektis patyrusiais berniukais - praradusiais vieną iš tėvų, brolį ar seserį, smarkiai suluošintais ar sunkiai sergančiais - ir vis dėlto sėkmin­ gai įveikę sunkumus jie sugebėjo grįžti į normalų gyvenimą ir su­ sikurti perspektyvią ateitį.

Teko regėti ir tokių berniukų, kurie pa­ lūždavo nuo smulkmenų, dažnai pasitaikančių prastomis dienomis. Ar berniukams pavyks įveikti iškilusius sunkumus, ar jie nuleis ran­ kas, visuomet priklauso nuo vidinių jausmų, kuriuos jie gali pasitelkti į pagalbą.

Pažinti jausmus berniukams dažnai padeda idealus svorio metimas mt erdvus md mokyto­ jas ar treneris, tačiau berniukų požiūrį į save ir jų norą mokytis jaus­ mų kalbos ir emocinio raštingumo daugiausia lemia tėvai. Rodydami tinkamą pavyzdį jie gali išmokyti emocinio artumo ir dėmesingumo aplinkiniams.

Jie gali neteisdami išklausyti, ką berniukas jaučia, ko­ kių sunkumų patiria, nenurodinėdami, kaip juos spręsti. Visi berniukai jautrūs ir visi jie kenčia. Ši mintis gąsdina dau­ gelį suaugusiųjų, jie sąmoningai ar nesąmoningai nenori pripažinti, kad ir berniukai gali būti emociškai pažeidžiami.

Tačiau susitaikę su šia mintimi tėvai ir mokytojai galės suteikti berniukams geresnį emocinį auklėjimą, išmokyti juos sėkmingai ištverti juodžiausius gyvenimo momentus ir supažindinti su prasmingesniais gyvenimo dalykais.

Jei savo sūnus mokysime gerbti ir vertinti jausmų pasaulį, jei su­ kursime jiems jausmų žodyną ir paskatinsime juo naudotis, jie atvers širdis pasauliui. L e w is C a r r o l l uklėtojos Alvarez darželio grupėje įpusėjo rytmetys. Penkiolika vaikų - šeši berniukai ir devynios mergaitės - jaukiame grupės kampe, ratu susėdę ant kilimo, laukia, kol auklėtoja pradės skaityti knygą.

Vienoje rato pusėje susiglaudusios pečiais sėdi mergaitės - vienos sukryžiavusios kojas, kitos - rankas pasidėjusios ant kelių arba tiesiog ramiai, viltingai laukiančios ar linksmai plepančios, kol auklėtoja duos ženklą, kad galima pradėti skaityti. Šalia jų sėdi berniukas, Da­ nielius, irgi ramus, atsipalaidavęs ir laukiantis to paties.

Danielius - geriausiai klasėje skaitantis vaikas. Namie ir mokykloje prie knygų jis praleidžia ištisas valandas ir darželyje labiausiai laukia to meto, kai galės klausytis pasakos. Už poros metrų nuo Danieliaus sėdi keturi berniukai. Čia vaiz­ delis visai kitoks: Justinas šonu atsirėmęs Vilui į krūtinę, Vilas su­ smukęs Baširui ant peties, o šis idealus svorio metimas mt erdvus md prie Rajano, kuris iš pa­ skutiniųjų stengiasi neparvirsti.

Keista, bet šis svyrantis ansamblis niekaip nesugriūva ir atrodo kaip sustingęs erdvėje. Berniukai laikosi tyliai, jie ilgai išbus suvirtę į tokią pasvirą krūvą, laukdami, kol auk­ lėtoja pradės skaityti. Jie kaip įmanydami stengiasi laikytis taisyklių, ir ji tai supranta, tačiau negali pradėti skaityti, kol nepasirodys Kris­ toferis. Kai auklėtoja Alvarez paskambino varpeliu, kviesdama moki­ nius į ratą, Kristoferis dėliojo tanagramas.

Nešdamas šias dėliones atgal į vietą, jis perbraukė pirštu lentoje kreida nupieštas figūras, su pasitenkinimu stebėdamas atsiradusią žalią liniją, atsitrenkė į Justiną, ėjusį į ratą, o tada ties žaisline virtuvėle stabtelėjo surinkti plastikinių kriaušių ir pomidorų. Dabar jis užsisvajojęs stoviniuoja prie lenty­ nų, kur sukrautos reikmenų atsargos, ir paskendęs mintyse žiūrinėja spalvotus žymeklius plastikinėje dėžutėje.

Šis klausimas paža­ dina jį iš svajų. Atsisukęs žvilgteli, tačiau nepajuda iš vietos. Kiek padvejojęs Kristoferis padeda žymeklius į vietą ir pamažu pradeda artintis. Ber­ niukų suformuotas domino statinys ima griūti. Justinas nuvirsta ant Vilo, šis stengiasi nustumti jį sau nuo kelių ant grindų. Ir pasitrauk toliau nuo Vilo. Vilai, nereikia stumdytis, jis pasitrauks pats, - sako ji, o tada šūk­ teli: - Kristoferi, visi pasiruošę klausytis pasakojimo.

Prašom ateiti čionai. Tada Baširas nusprendžia atsigulti ant nugaros, ir dabar į ratą patenka tik jo keliai ir batai. Jis žiūri į lubas. Baširas atsikelia. Nors berniukus tvarkingai susodinti į ratą prireikė vos dviejų ar trijų minučių, sunku neprarasti savitvardos matant Justino ir Kris­ toferio elgesį.

Kasdien jie iššvaisto begalę visos vaikų grupės laiko.

geriausias saugus riebalų deginimo priedas

Akivaizdu, kad mergaitės nepaprastai skiriasi nuo berniukų, - jos irgi energingos ir veržlios, tačiau sugeba valdyti emocijas ir stropiai vyk­ do auklėtojos nurodymus. Berniukams daug sunkiau ramiai išsėdėti. Kaip jų judrumas veikia šias mergaites?

Ką jaučia Danielius, kantriai laukdamas kartu su mergaitėmis, matydamas, kad jis kitoks nei visi kiti berniukai? O kaipgi visi besistumdantys ir į krūvą besigrūdantys vaikai? Arba išsiblaškėlis Kristoferis? Ko jie išmoksta nuolat girdė­ dami priekaištus per rytmetinius užsiėmimus arba bet kuriuo kitu metu, kai elgiasi kitaip nei visi? Tokie klausimai nuolat sukasi mokytojų ir tėvų galvose ir tampa pagrindine pokalbių apie berniukų elgesį mo­ kykloje tema.

Pastaraisiais metais visuomenės diskusijose apie teisingo švieti­ mo principus daugiausia dėmesio skiriama mergaitėms, pabrėžiant, kad į berniukus orientuotoje mokymo sistemoje jos lieka nuskriaus­ tos. Toks nerimas dėl mergaičių visiškai pagrįstas, tačiau mums susi­ rūpinimą kelia tos diskusijos, kai ieškant teisybės berniukai suprie­ šinami su mergaitėmis.

Susidaro įspūdis, kad mergaitės mokyklose kenčia, o berniukai - ne. Nuo darželio iki šeštos klasės berniukas mokykloje kasmet pra­ leidžia daugiau kaip tūkstantį valandų, todėl jo patirtis ir ten sutinka­ mų mokytojų ir kitų suaugusių asmenų požiūris į jį turi labai didelę reikšmę besiformuojančiai jo asmenybei. Vidutiniam berniukui labai sunku pasiekti pradinės mokyklos mokymo programoje numatytus raidos ir akademinius tikslus, kai daugiausia dėmesio skiriama skaitymo, rašymo ir žodinio bendra­ vimo įgūdžiams - kognityviniams gebėjimams, kurių berniukai paprastai įgyja vėliau už mergaites.

Kai kurie berniukai brandumu lenkia kitus vaikus, o kai kurios mergaitės atsilieka nuo daugumos, tačiau, palyginus vidutinio berniuko ir vidutinės mergaitės gebėji­ mus, akivaizdu, kad darželyje ir pradinėse klasėse berniukai mergai­ tėms neprilygsta.

Mokyklos aplinka - išskirtinai moteriška, mokytojų ir vadovų pa­ reigas eina daugiausia moterys, todėl susidaro įspūdis, kad bendra atmosfera nepalanki berniukams, netoleruojanti pernelyg didelio jud­ rumo ir nevaldomo impulsyvumo, kuriuo pasižymi berniukų elge­ sys. Tokioje mokyklos aplinkoje berniukas pasijuto tarsi dagys tarp rožių, aiškiai suprasdamas, kad yra kitoks, prastesnis ir kartais keliantis ne­ pasitenkinimą.

Nuėjome pasikalbėti su trečios klasės mokytoja, kuri, mūsų ma­ nymu, puikiai mokėjo elgtis su berniukais. Atrodė, kad berniukams ji patinka, todėl norėjome išsiaiškinti jos požiūrį į klasės berniukus. Ji - žmo­ giška, civilizuota. Tiesiog mergaitėms joje lengviau prisitaikyti. Kaip tik priešingai - dau­ gybę mums žinomų dalykų apie mokykloje berniukų patiriamus sunkumus patvirtina daug rūpestingų, kūrybingų mokytojų, kurie visaip stengiasi rasti tinkamų riebalų deginimas niekina austiną dirbti su berniukais mokyklos aplinkoje.

Žinome ir tai, kad yra išskirtinio talento ar temperamento berniukų, tačiau, norėdami kalbėti apie tai, kaip gyvenimiški poty­ riai stabdo jų emocinį vystymąsi ar kelia tam pavojų, privalome kal­ bėti apie neišsakytas nuoskaudas, kurias pirmaisiais mokykliniais metais patiria daugybė berniukų.

Vaikų vystymosi mokykliniais metais tyrimai rodo, kad moky­ mosi įpročiai, nulemiantys mokymąsi aukštesnėse klasėse, susifor­ muoja iki trečios klasės.

Daugelis berniukų, kuriems nepasiseka mo­ kykloje pirmaisiais metais, vėliau taip ir neatgauna motyvacijos gerai mokytis. Pirmųjų metų palikti emociniai randai neišnyksta net ir tiems, kurie išmoksta įnirtingai dirbti norėdami šio to pasiekti. Jis sėkmingai dirbo įmonių konsultantu ir retai kada ištrūkdavo iš darbo į pavakare rengiamus vaikų pasirodymus ar juolab per pietus vykstančius mokyklinius spektaklius ir choro koncertus. Jis vengdavo lankytis tėvų susirinki­ muose, nors mokytojai visaip stengdavosi parinkti tokį laiką, kuris netrukdytų jo darbų tvarkaraščiui.

Karlas norėjo būti geras ir atsakingas tėvas, tačiau tokiuose susi­ rinkimuose jausdavosi įsitempęs ir nekantraudavo kuo greičiau iš jų pasišalinti.

Kai žmona ėmė reikalauti mokykloje lankytis dažniau, jis pareigingai atvykdavo nurodytu laiku, tačiau jo nusiteikimas prieš mokytojus trikdydavo visus susirinkimo dalyvius.

Galų gale, žmona pasiūlė nebesivarginti, tačiau jos nepasitenkinimas augo. Vėliau Karlas prisiminė, kad per vieną itin karštą judviejų kivirčą jis liko priblokštas piktų žmonos priekaištų, neva jam nerūpi vaikų mokslai.

Ne ką mažiau nustebino ir jo paties reakcija. Pirmiausia jis pagalvojo ne apie darbą, ne apie savo kabinetą, darbų terminus ar net­ gi vaikus.

Visų pirma idealus svorio metimas mt erdvus md pajuto gėdą, priešiškumą ir pyktį, kurie jo širdyje ruseno daugiau kaip keturiasdešimt metų. Vaikystėje mokykloje man būdavo nelengva. Buvo dalykų, kurie nuo manęs visai nepri­ klausė. Mokykloje supratau, kad to, kas labai svarbu kitiems žmo­ nėms, niekada neįstengsiu daryti taip gerai, kaip dauguma vaikų. Net ir dabar man atrodo, kad visi tie vaikų piešiniai ant sienų nie­ ko nekeičia: mokykla - tai idealus svorio metimas mt erdvus md, kurioje vaikai kenčia.

Pykstu, kai tenka apsimesti, kad taip nėra, sėdėti ir maloniai šnekučiuotis su mokytojais, kurie irgi yra dėl to kalti: pasipūtę, siauro mąstymo, su­ stabarėję žmonės, manantys turį teisę teisti vaikus ir mane, jų tėvą, nors ir žinau, kad nieko panašaus jie negali daryti. Tai vien akių dūmimas. Nei laikas, nei sėkminga profesinė veikla neišdildė tais mokykliniais metais patirto skausmo ir pykčio. Kai Karlas įžengdavo į mokyklos pastatą, keturiasdešimt aštuonerių metų vyras vėl virsdavo aštuonmečiu vaiku.

Panašias istorijas girdime iš begalės vyrų, kuriems mokykla tapo skausmingų išbandymų vieta, ir nesvarbu, ar gyvenime šie žmonės pasiekė labai daug, ar dar tik ieško savo vietos. Matome, kad taip kenčia berniukai, kurie dažnai iki trečios kla­ sės praranda bet kokį norą mokytis, pradeda nekęsti mokyklos, nu­ sprendę, kad čia jie nieko nepadarys gerai. Kiti mokosi neblogai, bet mokykloje vis tiek jaučiasi svetimi. Jie stumia laiką ir gauna gerus pažymius, tačiau mokymasis jiems neteikia džiaugsmo; kaip ir visi, jie praranda produktyviausius mokymosi metus.

Šiandien daugelis berniukų pirmosiose mokyklos klasėse nuolat idealus svorio metimas mt erdvus md gėdą ir nerimą.

Taip jie ima menkinti save ir nekęsti to­ kius jausmus sukeliančios vietos. Emociškai atsiribojus nuo mokyk­ linės aplinkos, šių berniukų gyvenimas virsta didžiule kančia, nors jie dar net nespėjo sužinoti šio žodžio reikšmės. Jis susikivirčijo su keliais mokytojais ir nors yra protingas vaikas, jo pažymiai dar niekada nebuvo tokie prasti: vietoj anksčiau turėtų A ir B pažymių dabar gauna B ir C lygio įvertini­ mus.

Mokyklos valdytojas rekomendavo Alanui pasikonsultuoti su psichologu ir galbūt lankyti terapinius užsiėmimus, nes kartais jis atrodo be galo užsisklendęs ir piktas. Kalbėdamas su Alano mama valdytojas užsiminė ir apie tai, kad jos sūnus gali būti apimtas depresijos. Ji prašė manęs nešališkai įvertinti sūnaus būklę. Alano šeima gyveno toli už Bostono, todėl jis nebūtų galėjęs lankyti terapinių užsiėmimų pas mane, tačiau galėjau susipažinti su Alano byloje pateikta informacija ir sužinoti jo paties nuomonę.

Vėliau sužinojau, kad Alanas nenorėjo su manimi kalbėtis, tačiau mums susitikus to neparodė. Šis dvylikametis, kurio strazdanotame veide švietė nuostabi šypsena ir kuris atrodė labai atletiškai sudėtas, palyginti su daugeliu kitų mokinių, buvo labai iškalbingas. Jis elgėsi mandagiai, atsakinėjo į mano klausimus, tačiau iš pat pradžių jautėsi nejaukiai, kai ko nors paklausdavau apie mokyklą. Kadangi pasta­ ruoju metu didžiausių konfliktų kildavo bendraujant su mokytojais, būtent nuo to ir pradėjome.

Paklausiau, kurie mokytojai jam patinka ir kurie - ne. Jis prisiminė ketvirtos klasės mokytoją: - Ji buvo gera, turėjo humoro jausmą ir ištisai nerėkdavo ir ne- sikabinėdavo. Paskui pasakė, kad praeitais metais nemėgo visuomenės mokslų mokytojos. Tarkim, kai pamokose neturėdavau rašiklio. Visi turėjome užduočių knygeles, kuriose turėdavome žy­ mėtis pastabas vykdami į pažintines ekskursijas. Kai nuėjome į mu­ ziejų ir lauke stovėjome prie fontano, mano knygelė įkrito į vandenį.

Štai dėl ko. Turbūt todėl, kad jie vis ką nors iškrečia. Man atrodo, kad manęs nemėgo nuo pat pradžių. Mudu nelabai sutarėme. Jis prisiminė ir kitus mokytojus, kurie, jo manymu, jo nemėgo.

Ypač įsiminė antros klasės mokytoja. Būtent tais metais paaiškėjo, kad Alanui ne visai gerai sekasi rašyba. Alano teigimu, ta mokytoja tvirtinusi, kad jam nėra ko rašyti eilėraščių, kol jis neišmoksiąs taisyk­ lingai rašyti.

Su jais gera būti kartu. Jie panašūs į mokytoją Klarksoną Jutau, kad jam rūpiu, be to, jis žino tiek visokių dalykų, apie kuriuos norisi išgirsti daugiau.

per liūdna numesti svorio

Tada aiškinamės, apie ką Alanas norėtų sužinoti daugiau, kokie mokytojai ir kokios jų savybės jam labiausiai patinka. Daugiau jis ne­ labai ką gali pasakyti. Norėdamas susidaryti platesnį vaizdą, pokalbį stengiuosi pakreipti kita linkme ir nuo klausimų apie Alano savijautą pereinu prie bendrų klausimų apie mokytojus ir berniukus. Kažkaip atrodo, kad jie mus geriau supranta. Jiems aišku, ką norime pasakyti.

Alanas teigia paprastą dalyką - berniukai nemėgsta, kai ant jų šaukia, tačiau su tuo jiems reikia taikstytis beveik nuolat. Man taip neatrodo. Berniu­ kai paprastai neparodo, kad jiems nemalonu būti baramiems, nes bū­ nant berniuku nedera išsiduoti.

Bet jiems skaudu. Klausiu Alano, kas mokykloje jam labiausiai patinka. Visai nesi­ stebiu, kad jis pamini sportą. Jei labai stengsiesi, gali pasiekti vis geresnių rezultatų Net nežinau. Sportuodamas gali tapti geriausias. Jei iš tik­ rųjų patinka ledo ritulys, gali tapti ledo ritulio žaidėju, jei domina futbolas - futbolininku.

Kasdien laukiu nesulaukiu fizinio lavinimo pamokų. Tai - kaip ilgoji pertrauka, kur iš tikrųjų galima kažkuo užsiimti. Pamokose prasėdžiu visą rytą, o paskui, kai per dailės ar mokslo pažinimo pa­ mokas einame į lauką, turiu stovėti. Jis išsamiau papasakoja apie mėgstamas - tokių yra nedaug - ir apie nemėgstamas pamokas.

Akivaizdu, kad ir kaip pažangiai šioje mokykloje buvo kuriama mokymo programa, Alano požiūriu, pamo­ kų įdomumą daugiausia lemia tai, kiek jose leidžiama laisvai judėti.

ISSN Lietuvių katalikų mokslo akademijos. Metraštis. Vilnius, 2010

Japonijos lieknėjimo fermentas pasibodėjimu pasakodamas apie mokykloje praleidžiamą laiką Alanas įvardijo problemą, kuri aktuali daugeliui berniukų. Iš esmės jie turi visą rytą sėdėti pamokose, žymėtis pastabas užrašų knygelėse ir saugoti, kad jos neįkristų į vandenį, o negalėdami laisvai judėti, jaučiasi įkalinti ir nebegirdi nieko, kad ir kaip įdomiai kalbėtų mokytojai.

Ankstesniame darbe Čikagos Sautsaido rajone, kai tekdavo kon­ sultuoti vaikus, sutikdavau daugybę berniukų, kuriuos mokykloje praleistas laikas būdavo taip sužalojęs, kad į mokyklą jie nenorėdavo nė pažiūrėti. Jei tik vaikui pavyks­ ta pajusti, kad mokykloje galima daug pasiekti, ir jis jaučia aplinkinių palaikymą, mokykla jam tampa didžiausiu autoritetu.

Įdomu tai, kad tas pats principas galioja ir Alanui, nors jis auga iš­ silavinusioje ir pasiturinčioje šeimoje. Jei mokykla taps atstumiančia vieta, jis pradės jos nemėgti, jausdamas, kad jo asmeniniai pasiekimai ten niekam neįdomūs. Labai dažnai berniukai mokykloje jaučiasi tar­ si dagiai tarp rožių, aiškiai suprasdami, kad yra kitokie, prastesni ir kartais keliantys aplinkinių nepasitenkinimą.

Šioje kryžkelėje stovi ir Alanas - kyla pavojus, kad jo siela mokykloje neras sau vietos. Kasmet naujais mokslo metais skirdama pirmąją užduotį mokytoja leidžia vaikams patiems nuspręsti, ar jie statys tilto, ar katapultos modelį. Rūpintasi, kad klebonai mokėtų vietos gyventojų lietuvių kalbą, laikytųsi Tridento susirinkimo nuostatų dėl sielovados, atlaikytų nustatytą skaičių mišių, neteiktų sakramentų ir neaukotų mišių viešosiose vietose, privačiose valdose ir pan. Parapijose buvo populiarus Švč.

Mergelės Marijos garbinimas, giedotas Rožinis ir Kurstas Švč. Mergelės Marijos valandos. Dekanate minimi trys stebuklais garsėję Švč. Mergelės Marijos paveikslai m. Alvite veikė Šv. Rožinio brolijos Bakalariavoje ir Vižainyje.

Pagrindinis parapinių mokyklų tikslas buvo mokyti tikėjimo tiesų bei mokslų pradmenų. Tačiau dėl lėšų stygiaus, klebonų bei gyventojų abejingumo ir kitų priežasčių mokyklų dekanate veikė mažiau nei norėjo bažnytinė vyresnybė m. Dekanate veikė gerokai daugiau prieglaudų nei mokyklų, nes karo nualintoje visuomenėje buvo stiprus karitatyvinės globos poreikis. Sutvarkytos pagal Tridento susirinkimo nurodymus, m. Reikalauta vargšus tinkamai aprūpinti, neapkrauti sunkiais darbais.

Prieglaudų gyventojai pagal išgales patarnaudavo bažnyčioje ir melsdavosi už geradarius. Tyrimas parodė, kad XVII a.

Vaida Kamuntavičienė Summary Based on the materials of the visitations to the Alvitas deanery inand and the founding privileges of the churches, the article reveals the situation of the Catholic Church parishes in the Alvitas deanery of the Vilnius diocese in the second half of the 17th c. Research showed that the first parishes in this wooded region began to be created only at the beginning of the 16th c.

The chronological order of the granting of the foundation privileges was the following: Bakalariava aboutJanauka aboutRačkai idealus svorio metimas mt erdvus mdVištytis aboutPrieraslisPilypavasPajevonisGražiškiaiLankeliškiaiAlvitasVilkaviškisVižainisBartninkai Because the deanery was being founded in the lands of the King of Poland and the Grand Duke of Lithuania, it played an important role in forming and strengthening the churches in this region.

As the region had sufficient quality wood, it was chosen as the main construction material for the churches. All the churches of the deanery are wooden except for the brick in the Prussian manner church of Račkai.

According to the data ofthe most beautiful of the wooden churches in the deanery was the parish church of Janauka. In all of the churches without exceptions had three altars, while in the number of altars in some churches increased up to five and chapels appeared.

In a shortage of priests was felt in the deanery. Violating the Trent requirements three clergymen ruled two parishes without having a helper a vicar. In the situation was considerably better, every parish had its pastor and some of them also supported vicars.

There was a concern that the pastor would know the language of the local population Lithuanianwould adhere to the regulations of the Council of Trent for pastoral ministry, would perform the required number of masses, would not administer the sacraments or offer masses in public places, in private estates, etc.

In the deanery three paintings of the Blessed Virgin Mary were mentioned as miraculous. Especially great attention in the second half of the 18th c. The fundamental goal of the parish schools was to teach the articles of faith and the foundations of science. However, due to the lack of funds, the indifference of the pastors and people, or other reasons there were fewer schools in the deanery than the church authorities idealus svorio metimas mt erdvus md.

In there were schools only in Alvitas and Pilypavas, later with interruptions also in Vištytis and Račkai, while in they were active in Alvitas, Janauka, Vilkaviškis, Vižainis, and Lankeliškiai. There were significantly more shelters in the deanery because there was a strong need for a community shelter in the war exhausted society.

Shelters, in accordance with the instructions of the Council of Trent, were active in Alvitas, Prieraslis, Janauka, and Bakalariava in and in practically every parish except for Bartninkai, Vištytis and Bakalariava in There were orders that the poor would be suitably sheltered, not burdened by hard work.

ubiquinol coq10 svorio netekimas

The residents of the shelters according to their means served in the church and prayed for benefactors. Nors parapijos ribos laikui bėgant kito, per keturiasdešimt kilometrų nuo Vilniaus nutolęs Giedraičių miestelis, buvusi kunigaikščių Giedraičių tėvoninė valda, išlaikė parapijos centro statusą.

Giedraičiai buvo Pabaisko dekanato parapija, vėliau dekanato centras. Tad XX a. Istoriografijos padėtis. Giedraičių bažnyčios fundacijos aplinkybės iki šiol nėra išsamiau tyrinėtos, nėra publikuoti ir mokslininkams žinomi dokumentai, vienu ar kitu aspektu galintys padėti atskleisti ar plačiau interpretuoti vieną ar kitą šios parapinės bažnyčios istorijos tarpsnį.

Tačiau pagrindiniai bažnyčios istorijos faktai istoriografijoje atsispindi. Antai prieškario Lietuvoje pradėtos leisti enciklopedijos glaustame tekste apie Giedraičius nurodoma, kad pirmoji bažnyčia pastatyta m. Juozas Giedraitis išmūrijęs naują 1. Analogiška informacija pateikta ir pokariu Amerikoje leistos enciklopedijos tekste apie Giedraičius.

Teigiama, kad pirmoji bažnyčia buvusi medinė, statyta m. Mykolo Gentvilo, o dabartinę mūrinę m. Po m. Lietuvoje išleistuose žinynuose, enciklopediniuose leidiniuose bei internetiniuose puslapiuose išlieka tendencija nurodyti konkrečias Giedraičių bažnyčios istorijos, taip 1 Giedraičiai, in: Lietuviškoji enciklopedija, t. Tvirtinama, jog pirmoji bažnyčia Giedraičiuose atsirado m. Janas Kurczewskis savo Vilniaus vyskupijos istorijoje, išleistoje XX a.

Nesunku pastebėti, kad cituotuose lietuvių autorių tekstuose šiek tiek modifikuota tik fundatoriaus pavardė, o datos sutampa su Kurczewskio pateiktosiomis. Pirmosios bažnyčios fundatoriaus asmeniu iki šiol nesidomėta. Tad neaišku, ar minimas Ginvilavičius, Gintilavičius-Gentvila yra kaip nors susijęs su istoriografijoje identifikuotu Ginvilu, m. Taip pat neaišku, koks Giedraičių giminės genealogijoje 8 fiksuoto XIV a.

Čikagoje XX a. Autorius, remdamasis m. Giedraičiai, in: Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. Baltramiejaus bažnyčia. Sudėtis struktūra valdžia, Vilnius,p ; Ginewił žr. Adam Boniecki, Herbarz Polski, t. Klausimas, kodėl pristatant Giedraičių bažnyčios istoriją Lietuvių visuotinėje enciklopedijoje bei minėtame informaciniame žinyne liko nepastebėtos kitos mokslinėje literatūroje minimos pirmosios bažnyčios fundacijos datos, matyt, ir liks retorinis.

O tų paminėjimų ne tiek jau maža. Antai Vilniaus vyskupijos pirmųjų parapijų tinklą tyręs Jerzy Ochmańskis nurodo Giedraičių bažnyčią buvus pastatytą prieš m. Ochmańskio datavimas neginčytas ir akademinės Lietuvos istorijos sintezės autorių Žinoma, Ochmańskio teiginys, kad bažnyčia šioje parapijoje buvo įkurta prieš m.

Juolab kad istoriografijoje funkcionuoja ir dar viena: XIX a. Akivaizdu, kad tokios datų įvairovės istoriografijoje nebūtų, jei būtų išlikęs pirmosios bažnyčios Giedraičiuose fundacijos aktas. Remiantis istoriografija bei šiuo metu turimais Giedraičių bažnyčios istorijos šaltiniais, siekiama atsakyti į klausimą, kiek yra pagrįsta nuomonė dėl pirmosios bažnyčios įkūrimo Žalgirio pergalės metais, aptarti Giedraičių bažnyčios raidos tarpsnius, atkreipti dėmesį į parapijos religinio gyvenimo elementus, į parapijiečių santykio su savo bažnyčia tradicijas.

Nauji horizontai: dinastija, visuomenė, valstybė. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė m. Archyviniai dauguma jų iki šiol į mokslo apyvartą neįtraukti dokumentai, kuriais remtasi rašant šį straipsnį, saugomi Lietuvos valstybės istorijos archyve LVIA ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje LMAVB.

Tai Giedraičių bažnyčios vizitacijos aktai bei inventoriai ankstyviausias jų m. Fundacijos ištakų istorinis kontekstas. Vilniaus vyskupija įsteigta per Lietuvos krikštijimo misiją XIV a. Jogaila tuojau po savo krikšto metinių, m. Toks leidimas buvo gautas ir kanoniškai Vilniaus vyskupijos įsteigimas įteisintas m.

Vilniaus vyskupas Andrius iš didžiojo kunigaikščio valdų gavo dalį Vilniaus miesto, Tauragnų pilį su valsčiumi, Labanoro ir Molėtų dvarus, Verkių ir Bokštų valsčius. Vyskupo valdas sudarė apie pusšimtis kaimų. Tyrėjai yra atkreipę dėmesį, kad Jogailos privilegija iš didžiojo kunigaikščio žemių fondo buvo sukurta pirmoji Lietuvoje stambi latifundija Manoma, kad drauge su katedra Vilniaus vyskupijoje buvo įsteigtos mažiausiai septynios bažnyčios: Maišiagaloje, Medininkuose, Nemenčinėje, Ukmergėje, Merkinėje, Krėvoje, Ainoje, Obolcuose Pirmosios Vilniaus vyskupijos bažnyčios buvo tik valdovo fundacija.

Vargu ar Jogaila pats asmeniškai dalyvavo visose savo privilegija įsteigtų bažnyčių fundacijos iškilmėse. Laiške valsčių valdytojams tijūnams m. Vytautas Ališauskas, Vilnius,p. Liudas Jovaiša, Vilnius,p ; Jerzy Ochmański, op.

Šis laiškas, inicijuotas tikriausiai paties pirmojo Vilniaus vyskupo Andriaus, perša prielaidą, kad bažnyčias Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus vardu steigė vyskupas, bet pats fundacijos aktas ir naujai steigiamos parapijos aprūpinimas priklausė Jogailai. Tyrinėtojai linkę manyti, jog Jogaila bus įsteigęs 11 parapinių bažnyčių Giedraičių bažnyčios tarp pirmuoju krikščionybės dešimtmečiu Vilniaus vyskupijoje įsteigtųjų dar nėra.

Visos be išimties naujai steigiamos bažnyčios buvo aprūpinamos žemės valdomis ir kitais turtais. Bažnyčios žemės bei jose gyvenę valstiečiai buvo atleidžiami nuo visų prievolių, net nuo karo tarnybos, taip pat nuo mokesčių valdovui bei apsaugoti nuo pasaulietinės valdžios kišimosi į valdymą. Tad Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje nuo pat pradžių buvo užtikrintas ekonominis ir teisminis imunitetas Vytauto valdymo metais ši naujų parapijų ir bažnyčių steigimo tradicija išliko, svorio metimas ir valymas. Per 38 metus Vilniaus vyskupijoje jis įsteigė 11 naujų parapijų 2 bažnyčios Naujuosiuose Trakuose, benediktinų vienuolynas Senuosiuose Trakuose; Vytauto nurodymu iškilo bažnyčios Dauguose, Dubingiuose, Kernavėje, Kaune 2Švenčionyse, Gardine, Goniondze, Naugarduke, Valkaviske Išskyrus bažnyčią ir vienuolyną Senuosiuose Trakuose, kurių fundacinė privilegija yra išlikusi, tikslią visų kitų Vytauto funduotų bažnyčių pastatymo datą nustatyti idealus svorio metimas mt erdvus md sudėtinga, o neretai ir neįmanoma.

Idealus svorio metimas mt erdvus md, kad tai buvo Vytauto fundacijos, paprastai randamas vėlesnio laikotarpio dokumentuose. Vytauto valdymo laikais Vilniaus vyskupijoje atsiranda ir pirmosios vadinamosios privačios fundacijos, t.

Viena pirmųjų tokio tipo fundacijų Šalčininkuose įsteigta baž- 17 Kodeks dyplomatyczny katedry i diecezji wileńskiej, t. Olczak, Rozwój sieci parafialne w diecezji wileńskiej do II poł.

XVIII w.

Kadangi Šalčininkai tuo metu buvo Vytauto maršalo Stanislovo Čupurnos nuosavybė, jis tikriausiai ir buvo pirmosios bažnyčios fundatorius Paskaičiuota, kad Jogailos ir Vytauto valdymo laikotarpiu Vilniaus vyskupijoje iš viso buvo įsteigtos 27 parapijos, o jų teritorijoje veikė bažnyčios Pirmuoju dešimtmečiu po Vytauto mirties, Švitrigailai ir Žygimantui Kęstutaičiui kovojant tarpusavyje dėl Ldk sosto, Lietuvos visuomenės christianizacija šiek tiek sulėtėjo.

Tačiau naujų parapijų steigimas Vilniaus vyskupijoje nenutrūko m. Itin palankus Bažnyčios tinklo plėtrai buvo penketą dešimtmečių trukęs Kazimiero Jogailaičio valdymas.

Kazimieras ženkliai prisidėjo prie naujų parapijų ir bažnyčių steigimo Vilniaus vyskupijoje, jo fundacijai priskiriamos 24 Vilniaus vyskupijos bažnyčios Akivaizdu, kad ne visos jos buvo idealus svorio metimas mt erdvus md paties valdovo, nes apie daugumą žinoma tik tiek, kad atsirado Kazimiero Jogailaičio valdymo metais, nei Vytauto funduotų bažnyčių, nei Kazimiero Jogailaičio metais daugelio įsteigtųjų bažnyčių fundacinių aktų originalai nėra žinomi, tad steigimo datos nustatomos remiantis vėlesniais dokumentais.

Tyrėjai sutaria, kad Kazimiero Jogailaičio valdymo metais Vilniaus vyskupijoje sparčiai daugėjo bajorų įsteigtų bažnyčių ir parapijų. Ši tendencija ilgainiui tik stiprėjo. Žemaitijoje iki pat XVI a. Fundacijos ištakos. Duomenų apie pirmąjį Giedraičių bažnyčios istorijos šimtmetį stokojama.

Pirmieji šiuo metu žinomi faktai, kurių patiki- 21 Ibid. Olczak, op. Antai žinoma, kad m. Giedraičiuose buvo du kunigai klebono pareigas ėjo kun. Leonas, jam talkino kun.

Motiejus Informacija apie du tuo pačiu metu bažnyčioje tarnavusius kunigus leidžia manyti, jog bažnyčia turėjo nemenką fundaciją ir, ko gero, veikė jau ne vienerius metus m. Byla buvo išspręsta klebono naudai XVI a. Raidos vingiai. Kiek kartų Giedraičių bažnyčia degė ar natūraliai buvo sunykusi, taip pat kol kas atviras klausimas. Atrodo, buvo visiškai sugriauta sudegė XVII a. Po šimtmečio ją jau reikėjo skubiai remontuoti m. Tačiau tokia begriūvanti bažnyčia ir toliau parapijiečiams tarnavo kaip maldos vieta.

Ir, atrodo, ne vienai Giedraičių parapijiečių kartai. Po daugiau nei trijų dešimtmečių m. Nepaisant apverktinos būklės, kartais, matyt, vis tik paremontuojama, XVII a. Žinios apie bažnyčios įsteigimą paprastai įrašomos į vizitacijos ar inventorinių aprašymų aktus, remiantis fundacijos akte esančia informacija. Giedraičių bažnyčios inventorius, LVIA, f. Baltramiejaus titulo bažnyčia, nepateikiant žinių, nei kas ją įsteigė ir aprūpino beneficija, kokio ji buvusi dydžio, kaip atrodė 32arba teigiama, kad ji buvusi įsteigta kunigaikščių Giedraičių m.

Informacija, kad pirmoji bažnyčia įsteigta m. Šiuo požiūriu dėmesio vertas m. Martynas Lukaševičius pateikia duomenis apie Giedraičių klebonijos fundaciją. Nurodoma, kad parapinę bažnyčią m. Turint omenyje, jog iki tol figūravo kitos datos, dienos tikslumu nurodyta data perša mintį, kad rašant po ranka turėtas pirmosios bažnyčios fundacijos aktas. Tačiau nėra žinoma, kad tuo metu fundacijos aktas būtų buvęs surastas. Argumentavimo stoka netapo kliūtimi įsitvirtinti naujai pateiktajai datai, nes vėlesnėse Giedraičių parapijos vizitacijose jau nurodoma pirmąją bažnyčią buvus įsteigtą m.

Giedraičių bažnyčios vizitacija, LVIA, f. Księcia JM Ignacego Massalskiego biskupa per sunkus mesti svorį wydanego sporządzona, Pabaisko dekanato vizitacija m.

Duomenys pateikti lentelės forma. Veikiausiai jų paprašė vyskupijos administracija m. Roku miesiąca września 4 dnia [fundusz] przez J. Xiążat Giedroyciow dostatecznie uposażony. Asmenų, pravarde Juracha, yra ir Giedraičių giminėje, tačiau jų kilmės linija nėra aiški žr.

Krasinskis savo gyvenimo pabaigoje rašytuose atsiminimuose taip pat nurodo, kad bažnyčia Giedraičiuose buvo įkurta m. Pirmąkart ši data kvestionuota XX a. Tuomet Vilniaus vyskupijos ir katedros dokumentus spaudai rengę kun. Janas Fijałekas ir Władysławas Semkowiczius publikavo ir vyskupijos archyve buvusį m. Rengėjai buvo įsitikinę, kad tai akivaizdus falsifikatas, ir tai ne tik nurodė anotacijoje, bet ir įrašė prie dokumento eilės numerio, kad jis padirbtas Kai kurie tyrėjai, kaip matyti iš pateiktos istoriografijos apžvalgos, į tai bus neatkreipę dėmesio, tad istoriografijoje ir toliau lygiagrečiai funkcionuoja mažiausiai dvi pirmosios bažnyčios Giedraičiuose įsteigimo datos.

Pastaraisiais dešimtmečiais įsivyravo ankstesnioji, t. Tiesa, tik lietuvių autorių darbuose. Iki idealus svorio metimas mt erdvus md nebuvo klausiama, kodėl m. Giedraičių bažnyčios istorijoje atsiranda taip vėlai, t. Šiuo metu turimi duomenys leidžia formuluoti prielaidą, kad datos paankstinimas yra kažkaip susijęs su kunigaikščiais Giedraičiais ir jų pretenzijomis į bažnyčios administravimą.

Giedraičių parapija ir dėl geografinės padėties netoli Vilniausir dėl iš jos gaunamų pajamų viena turtingesniųjų neabejotinai buvo labai patraukli Vilniaus vyskupijos kapitulos nariams. Kunigaikščiai Giedraičiai taip pat buvo suinteresuoti išlaikyti bažnyčią savo giminės rankose. Tad Giedraičių bažnyčios istoriją ženklina nuolatiniai nesutarimai tarp kunigaikščių Giedraičių ir Vilniaus vyskupiją valdžiusių vyskupų m.

Giedraičių bažnyčios inventorinis aprašymas, LVIA, f. Giedraičių parapija tuokart parūpo Vilniaus vyskupijoje sufragano Baltarusijai pareigas ėjusiam Feliksui Tovianskiui. Kunigaikščiams Giedraičiams tuomet atstovavo trys broliai Giedraičiai, kuriems bažnyčios administravimas buvo atitekęs pagal paveldėjimo teisę, su Steponu Jonu Giedraičiu, tuomečiu Žemaičių vyskupu, priešakyje Vyskupas Giedraitis tarp amžininkų garsėjo gebėjimu pasirūpinti ne tik savo, bet ir plačios giminės gerove.

Vyskupaudamas Žemaitijoje nepamiršo turtingesnėmis parapijomis ar kapitulos kanauninkų pareigomis ir titulais aprūpinti tolesnių ir artimesnių savo giminaičių. Be kita ko, Steponas Jonas rūpinosi suteikti atitinkamą išsilavinimą ir Juozapui Arnulfui Giedraičiui, kuris vėliau tapo jo pagalbininku vyskupijos valdymo reikaluose 41, o po savo globėjo mirties perėmė Žemaičių vyskupo mitrą ir daugiau nei trejetą dešimtmečių sėkmingai valdė vyskupiją.

Taigi, kilus ginčui dėl Giedraičių bažnyčios priklausomybės ir administravimo, vysk. Giedraitis ėmėsi atstovauti savo ir brolių interesams. Įrodyti, kad patronato teisė Giedraičių bažnyčioje priklauso kunigaikščiams Giedraičiams, tąkart pavyko: m. Tais pačiais metais Giedraičių bažnyčios klebono pareigas pradėjo eiti Žemaičių vyskupo paskirtas kapitulos kanauninkas Jonas Januševskis. Tačiau Giedraičių bažnyčios byla toli gražu nėra baigta Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis anaiptol neketino atsisakyti savo vyskupijoje esančios neblogai alvere lieknėjimas parapijos valdymo ir ėmėsi įrodinėti, jog kunigaikščiai Giedraičiai negali administruoti jo valdomos vyskupijos teritorijoje esančios parapijos.

Steponas Jonas Giedraitis vėl apgynė savo ir giminaičių teises ir įrodė, kad Giedraičių bažnyčia ir parapija teisėtai priklauso ne Vilniaus vyskupui, o kunigaikščių Giedraičių giminei. Vyskupas Masalskis visiems laikams atsisakė pretenzijų į Giedraičių parapiją, m. Giedraičių bažnyčios koliacijos teisės aprašymas, LVIA, f. Siekdamas sustiprinti kunigaikščių giminės pozicijas Giedraičių parapijoje ir užkirsti kelią panašioms pretenzijoms ateityje, Žemaičių vyskupas apsisprendė parapijos valdas sutelkti vienose rankose iš savo brolių generolo Antano ir stovyklininko Aleksandro išpirko jų turėtą Giedraičių parapijos valdų dalį ir pridėjęs prie jų savo paveldėtąją, m.

Taip Giedraičių parapijos valdymas ir patronato teisė buvo sutelkta vienos šeimos rankose Vyskupas Steponas Jonas ir toliau jautė pareigą rūpintis bažnyčia. Kadangi ginčo su Vilniaus vyskupu metu medinė bažnyčia jau visiškai baigė griūti, vyskupas Steponas Jonas pradėjo rūpintis naujos, mūrinės bažnyčios statyba. Kol kas nepavyko rasti duomenų, kuriais metais statyba prasidėjo.

Kaip tik tais metais vyskupas Steponas Jonas Giedraitis mirė. Turint omenyje, kad paskutiniuosius porą savo gyvenimo metų sunkiai sirgo buvo paralyžiuotas ir vyskupijos valdymą dar prie jo gyvos galvos perėmė tuometis jo koadjutorius Juozapas Arnulfas 46, labai gali būti, kad pastarasis bus pašventinęs ir naujos bažnyčios kertinį pamatų akmenį. Tapęs Žemaičių vyskupu, Juozapas Arnulfas Giedraitis, kaip ir jo pirmtakas, buvo pasirengęs rūpintis Giedraičių parapija ir parapijiečiais.

Tačiau susidūrė su kunigaikščio Kristupo Giedraičio šeimos pasipriešinimu. Kažin, ar Žemaičių ganytojas to tikėjosi, bet tolesni įvykiai rodo, kad nusileisti neketino. Kristupas Giedraitis naujosios bažnyčios statybų užbaigimo nesulaukė. Prieš mirtį jis testamentu Giedraičių parapijos valdas paliko vienam savo sūnų, kunigaikščiui Martynui.

kaip greitai galite numesti pilvo riebalus

Tačiau bažnyčios statybos pabaigos nebuvo lemta sulaukti ir šiam paveldėtojui su šiuo pasauliu Martynas Giedraitis atsisveikino m. Žemaičių vyskupui Juozapui Arnulfui teko savo teises įrodinėti ginčijantis su Kristupo sūnumi ir Martyno broliu Antanu Giedraičiu. Šis nebuvo linkęs į kompromisus m. Kunigaikštis Juozapas Arnulfas priklausė kitai Giedraičių genealoginio medžio šakai, ir tai buvo panaudota kaip pagrindinis argumentas bet kokioms naujojo Žemaičių vyskupo teisėms į Giedraičių bažnyčią užginčyti.

Cituotasis m. Po istorinės kunigaikščių Giedraičių ginčų dėl bažnyčios administravimo apžvalgos prieinama prie išvados, kad kunigaikštis Antanas, šambelionas, yra vienintelis teisėtas Giedraičių parapijos valdų ir patronato teisės šioje bažnyčioje paveldėtojas, pabrėžiama, jog nė vienas iš kitos giminės šakos teisės nei į šias valdas, nei į patronatą neturi, tvirtinama, kad Žemaičių vyskupas kunigaikštis Juozapas Arnulfas, priklausantis kitai giminės medžio šakai, kaip ir visi kiti iš šalutinių giminės medžio šakų, neturi ir negali turėti jokios teisės į patronatą ir veltui to siekia Žemaičių vyskupas savo ruožtu buvo kitos nuomonės.

Tad galimas dalykas, kad po mirties m. Kunigaikščių Giedraičių kova dėl bažnyčios leidžia manyti, kad nebuvo beatodairiškai paisoma Rusijos imperijoje galiojusio nurodymo, suteikiančio teisę kandidatus į dvasines pareigybes teikti tik vyskupams Šiuo aspektu patronato teisė buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemėse nėra tirta, tad neaišku, ar tai buvo masinis reiškinys.

Rusijos valdžios įvykdyta bažnytinių valdų sekuliarizacija XIX a. Praėjus dar keliems dešimtmečiams, kadaise aštrūs nesutarimai apskritai idealus svorio metimas mt erdvus md į užmarštį, o priešingose stovyklose buvę kunigaikščiai į Bažnyčios istorijos peripetijas besigilinančiųjų valia netikėtai tapo vieno tikslo siekusiais broliais.

Ir taip Martynas Giedraitis, kurio sūnūs energingai siekė nušalinti Žemaičių vyskupą Juozapą Arnulfą nuo Giedraičių parapijos tvarkymo reikalų, nūnai dalijasi su vyskupu naujosios bažnyčios pastatymo garbe.

O štai Juozapo Arnulfo pirmtakas vyskupas Steponas Jonas, išsirūpinęs, kad Giedraičių parapija ir bažnyčia būtų valdoma kunigaikščių Giedraičių giminės, o ne Vilniaus vyskupijos hierarchų, senosios begriūvančios medinės bažnyčios vietoje inicijavęs mūrinės statybą, šios bažnyčios istorijoje apskritai neminimas. Tad Giedraičių bažnyčios istorija gali tapti nemenku iššūkiu ne tik turintiems aspiracijų jos raidą rekonstruoti, bet ir istorinės atminties ženklų tyrėjams.

Baltramiejų švenčiant pirmosios bažnyčios įsteigimo ųjų metų sukaktį, šventoriuje pastatytas ir iškilmingai pašventintas šią datą žymintis koplytstulpis aut. Juozas Kanapeckas. Pastarieji pavyzdžiai rodo, kad legendinė šios bažnyčios raidos istorija ne tik turi tąsą, bet ir gerokai gožia tyrimais grįstąją. Giedraičių bažnyčios dvasininkija. Giedraičių parapijos bendruomenė gali pagrįstai didžiuotis ne tik kelių šimtmečių istorija, bet ir bažnyčioje tarnavusiais iškiliais dvasininkais.

Ne vienas Giedraičiuose klebonavęs kunigas vėliau dėvėjo vyskupo mitrą. Šaltiniuose yra užuominų, kad Giedraičių parapijos klebonu yra buvęs ir Merkelis Giedraitis. Giedraitis globojo Mikalojų Daukšą, savo lėšomis išleido jo išverstą Vujeko Postilę.

Būdamas Ponų Tarybos narys siekė LDK valstybės savarankiškumo, priešinosi lenkų dvasininkų skyrimui į to meto Lietuvos katalikų parapijas XIX a. Dmochovskis klebonavo Giedraičiuose iki XIX a. Nuo m. Dmochovskis Mogiliavo arkivyskupas metropolitas, t. Dmochovskį Giedraičių bažnyčioje pakeitė Adomas Stanislovas Krasinskis, savaip tragiškos lemties būsimasis Vilniaus vyskupas. Vilniaus vyskupo skeptrą gavęs m.

Tremtyje išgyveno dvidešimt metų, paleistas be teisės grįžti į Vilnių paskutiniuosius savo gyvenimo metus praleido Krokuvoje. Klebonaudamas Giedraičiuose, Krasinskis įkūrė parapijos biblioteką skaityklą, pats mokė vaikus katekizmo ir sakė pamokslus, buvo pasirengęs imtis radikalių pertvarkymų ir panaikinti baudžiavą. Gyvenimo pabaigoje rašytuose Krasinskio atsiminimuose yra ir Giedraičiams skirtas epizodas.

Krasinskis rašo: [ Persikėliau tad į Giedraičius, šešios mylios nuo Vilniaus, bet dar porą metų kas antrą savaitę važinėjau sakyti pamokslų į Vilniaus katedrą [ O po metų, perėmęs ūkinius reikalus, sukviečiau visus klebonijai priklausančius žemvaldžius ir pareiškiau, jog žinodamas, kokia varginanti yra baudžiava, norėčiau ją panaikinti ir įvesti 53 Ibid.

Dmochowski Kazimierz Kazimieras DmochovskisVisuotinė lietuvių enciklopedija, t. Dvarininkai paprašė laiko pasitarti. Gerai, sutikau, tarkitės. Koks buvo mano nustebimas, kai po valandos pasitarimo ateina ir sako: sutikti su činšu negalime keletas iš mūsų sutiktų, bet dauguma negalės išsimokėti; galiausiai mums baudžiava kainuoja kur kas mažiau, nes kiekvienas iš mūsų laiko samdinį, kuris visą baudžiavą ir atlieka, o jam mokame penkis rublius per metus.

Jo maitinimas nesiskaito, nes kur šeši septyni valgo, tai prie jų ir vienas bernas prasimaitins. Rūbus gauna nebaigtus dėvėti, o apavą sau pats iš karnų nusipina. Po tokio kategoriško atsisakymo privalėjau juos palikti ankstesnėmis sąlygomis, ekonomui tiktai nurodžiau, kad jokio piktnaudžiavimo nebūtų.

Parapijiečiai ir bažnyčia. Šaltiniuose išlikę duomenys leidžia teigti, kad Giedraičių bažnyčia visais laikais atliko tikinčiųjų bendruomenę telkiančio centro vaidmenį. Visais laikais nestigo parapijiečių, kurie jautėsi atsakingi už savo bendruomenę, už savo bažnyčią m. Vilniaus dominikonai Giedraičių bažnyčioje įkūrė Rožančiaus broliją, kurios nariai ne tik uoliai meldėsi, bet ir rūpinosi kaip įmanydami gražinti savo parapijos Dievo namus.

Rožančiaus brolija dovanojo bažnyčiai dvispalvę rausvos ir žydros spalvų vėliavą, kainavusią brolijos nariams 21 sidabro rublį ir 92,5 kapeikos Pritvirtinta ant bažnyčioje rastų nebenaudojamų kotų vėliava, reikia manyti, ne kartą buvo brolijos narių nešama procesijose per parapijos iškilmes ir, be abejo, naudojama Brolijos iškilmingesniuose susiėjimuose. Dažną iškilmėms, o neretai ir liturgijai reikalingą reikmenį parūpindavo pavieniai parapijiečiai.

Tais pačiais 55 Adam Stanisław Krasiński, Wspomnienia, p m. Tai buvo vidutinio dydžio drobės užtiesalas, kurio viduryje baltos drobės kryžius, o kiekviename kampe po kaukolę. Calūno kampai buvo apsiūti dantytu tos pačios sveiki riebalai meta svorį drobės apvadu ir iš išvirkštinės pusės sutvirtinti grubesnio audimo audiniu Labai gali būti, kad calūnas buvo Giedraičių parapijos audėjų darbas m.

Kaip tik tais metais vyko naujos špitolės statymo darbai, tad tas pats kunigaikštis Adolfas dar paaukojo špitolės pamatams, dviejų kaminų ir tiek pat krosnių išmūrijimui 6,5 statinės kalkių. Tais pačiais metais Gorskis iš Paširvinčio paaukojo išdegtų plytų 59, kurios, reikia manyti, taip pat buvo sunaudotos špitolės statybai.

Kada prie Giedraičių bažnyčios buvo pastatyta pirmoji špitolė, nėra žinoma. Fundacijoje nebuvo numatyta lėšų jos išlaikymui, tad ir paties pastato statymo bei remonto darbai, ir špitolės gyventojų išlaikymas visą laiką gulė ant parapijos klebono ir parapijiečių pečių. Tuomet špitolėje gyveno 7 gyventojai trys vyrai ir keturios moteriškės. Jų pareiga būdavo patarnauti bažnyčioje, pasirūpinti idealus svorio metimas mt erdvus md švara Tikriausiai špitolininkams būdavo pavedama tvarkyti ir kleboniją bei vikarų namus, stovėjusius greta klebonijos, bei padėti prižiūrėti klebonijos sodą ir daržus.

Špitolės namas galėjo būti naudojamas ir mokyklos reikmėms, nors lėšų parapinei mokyklai, kaip ir špitolei išlaikyti, fundacijoje nebuvo numatyta, bet žiemos mėnesiais parapijiečių vaikai rinkdavosi mokytis katekizmo tiesų, o kai kuriais metais būdavo mokomi skaityti, skaičiuoti ir rašyti.

Księcia JM Ignacego Massalskiego biskupa wileńskiego wydanego sporządzona; Pabaisko dekanato vizitacija m. Baltramiejaus titulo. Ar tai kaip nors susiję su fundatorių valia, klausimas kol kas atviras. Tačiau Šv. Baltramiejaus diena Giedraičių parapijoje visada būdavo viena didžiausių švenčių, sutraukdavusi minias žmonių. Baltramiejų susirinkdavo apie trejetą tūkstančių, o kitose šios parapijos šventėse per Šv.

Petrą ir Povilą, Švč. Mergelės Apsilankymo dienos iškilmėse ar Visų Šventųjų dieną paprastai dalyvauta labai negausiai Parapijoje nebuvo susiklosčiusi ir tradicija minėti bažnyčios pašventinimo dieną. Tiesą sakant, kada bažnyčia buvo pašventinta, nei parapijoje dirbusiems kunigams, nei juo labiau parapijiečiams, nerūpėjo.

XVIII a. Mykolo Giedraičio kulto pėdsakai. Mykolas palaimintuoju pradėtas tituluoti dar XVII a. Šio Atgailos regulinių kanauninkų vienuolio vardas nebuvo ir kol kas nėra įtrauktas į šv.

Mišių formuliarą, neturi jis savo officium Liturginių valandų maldose, tad ir šiandien tebėra sic dictus vadinamasis palaimintasis, tačiau ir Lietuvoje, ir Lenkijoje Mykolas gyveno ir mirė Krokuvos vienuolyne jis 61 Ibid m. Nors ir nėra pagrindo tvirtinti tarp kunigaikščių Giedraičių Mykolo kultą visą laiką buvus ar esant intensyvų, tačiau akivaizdi tradicija puoselėti savo tolimo ainio, švento gyvenimo Viduramžių vienuolio atminimą Kulto apraiška laikytina ir altoriaus Giedraičių bažnyčioje fundacija.

Žiūrint iš retrospektyvos, altoriaus atsiradimą giminės globojamoje bažnyčioje su į altorių garbę keliamo giminės protėvio paveikslu galima vertinti ir kaip tikrą sąmoningą ar ne giminės pretenzijų į jos administravimą išraišką m.

Krokuvoje buvo labai iškilmingai idealus svorio metimas mt erdvus md šio XV a. Morkaus bažnyčioje prie pagrindinio altoriaus Lietuvoje tais sovietiniais metais Giedraičių bažnyčia buvo bene vienintelė vieta, kur ši sukaktis minėta ir ta proga šventoriuje pastatytas koplytstulpis Atsižvelgiant į čia išlikusius atminties ženklus altorių ir koplytstulpį ir turint omenyje, kad Giedraičiai laikomi viena galimų apie m.

Tikintieji ir mūsų dienomis prašo jo užtarimo ir neretai sulaukia pagalbos. Prieš keletą metų Krokuvos arkivyskupija ėmėsi beatifikacijos bylos atnaujinimo iniciatyvos. Beatifikacijos procesą remia katalikų Bažnyčios Lietuvoje hierarchai Solidžios apimties bylos tomai su kruopščiai surinkta medžiaga yra nugabenti į Vatikaną. Ar Lietuva turės dar vieną šventąjį, matyt, tik laiko klausimas. Michał Giedroyć Materiały z obchodów Jubileuszu pięćsetlecia śmierci Błogosławionego, zebrał ks.

Wacław Świerzawski, Kraków,p. Michała Giedroycia dn. Dabartinė temos tyrimo padėtis neleidžia nurodyti tikslios ir argumentuotos pirmosios bažnyčios įsteigimo datos ar pateikti nuoseklią raidos analizę. Iki šiol tyrėjams nežinomas fundacijos aktas komplikuoja ir datos, ir fundatorių nustatymą. Neginčytina bažnyčią buvus XVI a.

Lietuvos istoriografijoje pastaraisiais dešimtmečiais vyraujanti m. Bažnyčia Giedraičiuose, manytina, priklauso privačių fundacijų kategorijai. Turint omenyje, jog šalia dabartinio miestelio buvo kunigaikščių Giedraičių pilis ir dvaras, gali būti, kad bažnyčia įsteigta pačių kunigaikščių Giedraičių. Tačiau neatmestina ir versija, kad kunigaikščiai ja rūpintis pradėjo vėliau. Turimi šaltiniai leidžia teigti XVI a. Jo iniciatyva buvo pradėta statyti nauja mūrinė bažnyčia, baigta m.

Bažnyčios istorija XIX a. Tuomečio Žemaičių vyskupo Juozapo Arnulfo Giedraičio siekiai ginčyti iki pat jo mirties m. Praktiškai tik Rusijos valdžios įvykdyta bažnytinių valdų sekuliarizacija penkto dešimtmečio pradžioje užbaigė giminės nesutarimus dėl administravimo ir patronato teisės. Parapijiečių aukas ir dovanas bažnyčiai taip pat tikslinga laikyti parapinės bendruomenės aktyvumo išraiška. Parapija išsiskiria joje tarnavusių iškilių dvasininkų gausa.

Pastaroji aplinkybė, reikia manyti, taip pat turėjo įtakos aktyvios bendruomenės, prisiimančios atsakomybę už savo parapiją ir bažnyčią, susiformavimui m. Baltramiejų, bažnyčios titulo iškilmę, švęsta ųjų metų sukaktis. Situacija gana paradoksali, nes viešajame diskurse lygiagrečiai funkcionuoja dvi vienos parapinės bažnyčios, jau ne vieną šimtmetį atliekančios religinio gyvenimo centro vaidmenį, istorijos: fragmentinė, grįsta argumentuotais faktais, ir gana nuosekli, bet paremta legendomis.

Su akivaizdžia pastarosios persvara. Turint omenyje, jog ir parapijų tinklo, ir bažnyčių Lietuvoje istorija akademinėje plotmėje vis dar tebėra menkai tyrinėjama, neatmestina, kad Giedraičių bažnyčia šiuo požiūriu nėra išskirtinė.

The Giedraičiai parish belonged to the jurisdiction of the Bishop of Vilnius until the middle of the s, i. Just as many other parishes established in the 15th c.

The history of the church has not been researched in detail.

numesti svorio smegenų protu

On the basis of the known sources dealing with the history of the Giedraičiai Church and its historiography the article analyzes how substantiated is the claim about the founding of the first church in the year of the victory at Žalgiris, discusses the periods in the development of the Giedraičiai church, draws attention to elements of religious life of the parish and to the traditions of the parishioners ties with their church.

Historiographical investigations as well as the currently known archival sources allow one to state that the church in Giedraičiai most likely belongs to the category of the privately founded.

Keeping in mind that the castle and mansion of the Giedraičiai family are near the current town, it is likely that the church was founded by the Giedraičiai nobles. However, the other version that the nobles began to care for it only later cannot be discarded.

In the 16th c. In the last decades of the 18th c. Representing the interests of idealus svorio metimas mt erdvus md relatives, Giedraitis was victorious. On his initiative a new brick church began to be constructed. It was completed in and a conflict about its administration arose in the first half of the 19th c. The then ruling Bishop of the Samogitians Juozapas Arnulfas Giedraitis was involved in the dispute until his death in In practical terms only the secularization of the church properties carried out by Russian government at the beginning of the s ended the disputes in the family about the rights of administration and patronage.

Current investigations on the topic do not allow one to present an accurate fact supported date for the founding of the first church. The lack of the founding act makes it more difficult to set the date or identify the persons who supplied the funds for its construction. The opiniones ecoslim gotas existed in the beginning of the 16th c.

It is also possible that the founding date of mentioned in the church province documents in the 17th 18th c. In Lithuanian historiography the dominating year of as the date of the building of the first church in Giedraičiai in recent decades emerged quite late, in the early s, and is weakly substantitated.

The th anniversary of the church was celebrated in on the feast day of St. Bartholomew, the church s name. The monument erected in the churchyard on that occasion clearly shows that in part due to the insufficient sources, and of course insufficient research, the history of the development of one of the earliest churches in the Diocese of Vilnius is rapidly filled with elements of legend.

The situation is sufficiently paradoxical because two histories of the development of one parish church, playing a central role in religious life for many centuries, have been functioning in parallel in public discourse: fragmented, the facts are substantiated, and quite consistent, but supported by legends.

The latter is clearly dominant. Keeping in mind that the history of the development of both parishes and churches in Lithuania is a still little researched field, it is likely that in this sense the Giedraičiai church is not exceptional. Vienuolijoms priskirtina daugybė nuopelnų, ypač ryškus jų indėlis į švietimą bei kultūrą. Tačiau ne ką mažiau svarbi jų veiklos sritis buvo ir špitolių, kurios tapdavo prieglobsčiu įvairių gyvenimo negandų kamuojamiems vargšams, nebegalintiems pasirūpinti savimi senoliams bei ligoniams, laikymas ir apskritai įvairaus pobūdžio karitatyvinė veikla, kuria užsiimdavo kone kiekviena vienuolija.

Vis dėlto būta ir specialiai šiam tikslui vargšų slaugai ir gydymui įsteigtų vienuolijų, kurių nariai tarnystę Dievui derino su aktyvia pagalba vargstantiems ir sergantiems.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje toliau LDK šioje srityje aktyviausiai reiškėsi bonifratrai, šaritės bei rokitai. Iki šiol istoriografijoje Šv. Roko vienuolijai, arba rokitams, vienintelei tik LDK teritorijoje veikusiai vienuolijai skirta nepelnytai mažai dėmesio. Nors rokitai ir minimi, tiesa, labai negausiuose, Lietuvos, ypač Vilniaus, špitolių bei kitų labdaros institucijų istorijos tyrinėjimuose 1, vis dėlto Lietuvos istoriografijoje galime paminėti vos keletą vien rokitams skirtų darbų 2.

330 kg kaip numesti svorio tyrinėjimuose tenkinamasi dar XX a. Straipsnio tikslas atskleisti vienuolijos organizacinę struktūrą Vilniaus ir Žemaičių vyskupijose, nustatyti jos špitolių veiklos mastą ir pobūdį, tad dėmesys pirmiausia ir bus kreipiamas į vienuolijos plitimo Vilniaus ir Žemaičių vyskupijose aplinkybes, čia susiformavusią organizacinę struktūrą, špitolių ligonių bei globotinių skaičių, dažniausiai pasitaikančias ligas.

Taip pat darbe bus aptarta brolių gyvenamoji bei darbo erdvė, ūkiniai špitolių gyvenimo aspektai ir rokitų panaikinimo aplinkybės. Informacijos apie vienuolijos įkūrimą bei pirmuosius veiklos dešimtmečius teikia dokumentų nuorašų rinkiniai 3. Rokitų veiklos mastą bei pobūdį geriausiai atspindi raportai bei kitokios žinios apie špitoles ir ligonius 4. Specifinis kompleksinių duomenų nuo pastatų būklės apibūdinimo iki rokitų asmenybių teikiantis šaltinis yra rokitų vienuolynų ir špitolių vizitacijos 5.

Rankraštinių šaltinių medžiagą papildo publikuoti šaltiniai, iš kurių šiam darbui ypač svarbios m. Pranciškaus varpelis, Nr. Lietuvos vienuolynai. Vadovas, sud. Encyklapedyja, t. LVIA, F. Informacijos apie rokitų veiklą m. Labai vertingų žinių apie Vilniaus, Varnių bei Kęstaičių rokitų veiklą, gyvenamąją erdvę ir organizaciją suteikia Pauliaus Rabikausko publikuotos reliacijos Apaštališkajam Sostui 8.

Vienuolijos įsteigimas Negausioje istoriografijoje vyrauja dvi nuo monės, kada buvo įsteigta rokitų vienuolija: vieni istorikai 9 teigia, jog tai įvyko m. Pranciškaus Trečiojo ordino nariu, o po kurio laiko naujos vienuolijos, kurią pats subūrė, vyresniuoju Kiti įsteigimo data laiko m.

Nors vienuolijai Šv. Roko gailestingumo brolių Fratres Misericordiae sub 6 N. Przedstawenie kommissyi wyznaczoney do uporządkowania szpitalów mińskich Bonifratelskiego i Rochitańskiego, od członka jey Prałata Szantyr przysłane dla pomiesczenia do Dziejów Dobroczynności, Dzieje dobroczynności krajowey i zagraniczney z wiadomościami ku wydoskonaleniu jey służącemi toliau Idealus svorio metimas mt erdvus md szpitalacht. II, Nr. IIIWilno: nakł.

Dioeceses Vilnensis et Samogitiae toliau Relationes Ied. Idem, Biskupstwo wileńskie: od jego założenia aż do dni obecnych, zawierające dzieje i prace biskupów i duchowieństwa djecezji wileńskiej, oraz wykaz kościołów, klasztorów, szkół i zakładów dobroczynnych i społecznych toliau Biskupstwo wileńskieWilno: nakładem i drukiem Józefa Zawadzkiego,p Petras Veblaitis, Kova su caro valdžia, p.

Juozas Vaišnora, op. Taip pat nurodoma, kad J. Jarolavičius buvo Joniškio miesto tarėjo Kazimiero Jarolavičiaus vyresnysis sūnus. Rochi pavadinimą m. Ryšį tarp didžiojo maro metu veikusių ir vėlesnių jau rokitais įvardijamų brolių įžvelgė tiek Vilniaus magistrato nariai, m.

Stepono bažnyčios ir prie jos buvusios Šv. Lozoriaus špitolės perdavimo rokitams prisiminę pirmųjų brolių veiklą siaučiant epidemijai 13, tiek Vilniaus vyskupas Karolis Petras Pancežynskis, m. Galiausiai ir kai kurių istorikų rokitų įkūrėju vadinamas Bžostovskis m. Taigi, be jokių abejonių, vienuolijos įkūrėju laikytinas Jarolavičius, o Bžostovskio m. Tiesa, reikia pastebėti, kad turimuose šaltiniuose Jarolavičius kaip vienuolijos įkūrėjas minimas tik pirmaisiais dešimt mečiais.

Tai rodo, pavyzdžiui, m. Santvarka Tiksliai atsakyti į klausimą, kokia buvo rokitų santvarka, trukdo normatyvinių vienuolijos šaltinių trūkumas. Bene vienintelis oficialus dokumentas, kuriame kalbama apie rokitų idealus svorio metimas mt erdvus md, yra jau minėtas 12 N. Rocha [ Idealus svorio metimas mt erdvus md aprobatos aktas Taigi turimi šaltiniai leidžia tik iš nedidelių fragmentų bandyti sudėlioti kiek aiškesnius organizacijos kontūrus.

Kasdienį ir dvasinį rokitų gyvenimą reguliavo Šv. Roko regula, arba rokitų įstatai Ustawy Rochitów. Jos, deja, taip ir nepavyko rasti, tad tenka pasitenkinti menkomis žiniomis XIX a. Regulos autoriai, kitaip nei teigia Juozas Vaišnora, manęs, jog ją parašė pats vienuolijos steigėjas Jarolavičius 19, buvo Vilniaus kanauninkai Pranciškus Giečevičius bei Aleksandras Žebrovskis. Regula patvirtinta dukart: m. Vilniaus vyskupo Karolio Petro Pancežynskio ir m. Mykolo Jono Zienkovičiaus m. Kaip aiškėja iš trumpų užuominų istoriografijoje bei šaltinių publikacijose, I dalyje buvo aprašyta kasdienė rokitų vienuolynų dienotvarkė: nurodytos pagrindinės pareigos, nustatytos kanoninės valandos, II dalį sudarė rokitų įžadų formulės tekstas, o III ir IV dalyse aprašyta, kaip turi vykti priėmimo į brolius ceremonija bei kiti dalykai Iš trumpų užuominų, pasitaikančių negausiuose brolių pirmųjų metų veiklą atspindinčiuose šaltiniuose, matyti, jog pirmieji rokitai buvo globojami Vilniaus bernardinų m.

Vilniaus bernardinų konvento kustodas Bonaventūra Volkas brolį atsiskyrėlį Brata Naszego Pustelnika Jarolavičių išleido į Žemaitiją, kad pastarasis ten pardavęs keletą vežimų apynių, pagerintų apverktiną bernardinų konvento padėtį Todėl visiškai neatsitiktinai po paskutiniojo rokito Jurgio Pabrėžos Fabrez mirties m.

Vyskupas, gavęs nusiskundimą apie blogą kurio nors rokito elgesį, tai patvirtinus vienuolyno vyresniajam, galėjo tokį prasižengėlį pašalinti Lygiai tokia pat nuostata galiojo ir Žemaičių vyskupijoje veikusiems rokitams Vis dėlto vienuolijos priskyrimas vyskupo jurisdikcijai, matyt, kėlė tam tikrą įtampą, nes m. Rugsėjo 30 d.

Vilniaus kapitula sudarė Andriejaus Volodkovičiaus vadovaujamą komisiją, kurioje taip pat darbavosi Pranciškus Giečevičius, Aleksandras Žebrovskis Šv. Roko regulos autoriai bei Juozapas Puzyna Rokitų buvo pareikalauta arba grįžti prie senosios tvarkos, arba kuo greičiau išsikelti iš špitolės pas bernardinus. Broliams atsisakius 30, nepaklusnūs rokitai buvo išvaryti Vilniaus kapitulos aktai neatskleidžia, kiek buvo tokių brolių.

Atrodo, rokitų, kurie taip ir liko bernardinų tretininkais, tebuvo du. Tai mirusių Lietuvos bernardinų sąraše minimi m. Vilniuje miręs brolis Liudvikas Kurminas 32 bei tretininkas Elzearas Eišmontas, miręs m. Bogu [ Rochowi i WW. Pasterzu [ Pasterzowi [ Iš tais pačiais metais rašyto vyskupo Pancežynskio laiško Liutkevičiui aiškėja, kad spalio pabaigoje ar lapkričio pirmosiomis dienomis konfliktas, kuris, vyskupo manymu, kilo dėl kažkokio Vilniaus kanauninko 35, buvo išspręstas, ir likę rokitai sugrįžo vyskupo valdžion.

Liutkevičiui, kuris buvo vienas pagrindinių maišto dalyvių ir kaip vyresnysis nesistengė suvaldyti jo vadovaujamų brolių, atsižvelgus į jo nuopelnus, buvo atleista Tame pačiame laiške vyskupas, be abejo, sutirštindamas spalvas, su kartėliu rašė apie visus tuos neleistinus dalykus, kuriuos per kelias maištavimo savaites padarę rokitai: vieni išsivaikščioję, kiti net susituokę, treti pabėgę su surinkta išmalda Po šio konflikto, atrodo, daugiau nebebuvo kilę rokitų lojalumo krizių arba jos buvo tokios menkos ir lengvai išsprendžiamos, kad Vilniaus kapitulos šaltiniuose apie jas nebūdavo nė užsimenama.

Vilniaus vyskupas išlaikė aukščiausią valdžią ir kitų Vilniaus vyskupijoje veikusių rokitų atžvilgiu. Kurį laiką nuo Vilniaus vyskupo buvo priklausomi ir Žemaičių vyskupijoje veikę broliai: atskirti juos nuo Vilniaus vyresnybės nutarta tik m.

Nuo tol didžiausią valdžią Varnių ir Kęstaičių rokitams įgijo Žemaičių vyskupas, o su Žemaičių vyskupijos rokitų atsiskyrimu susiformavo ir dvi savarankiškos vienuolijos šakos, apie kurių tarpusavio santykius nieko nežinoma.

Kauno rokitus turėjo prižiūrėti ne tik Vilniaus vyskupas, bet ir Kauno miesto klebonai taip fundaciniame akte nurodęs Petras Paulius Novomiejskiskurie veikė kaip tarpininkai tarp Vilniaus vyskupo ir rokitų. Kaip m. Tiesa, svarbu paminėti, kad Minsko rokitai buvo pavaldūs Vilniaus vyskupui iki m. Už atskirų vienuolynų vidaus gyvenimo tvarkos palaikymą buvo atsakingas iš brolių renkamas vyresnysis šaltiniuose įvardijamas kaip superior, przełożony, starszypareigas eidavęs iki gyvos galvos Jis turėjo tvarkyti finansinius vienuolyno ir špitolės reikalus dalį šių funkcijų Vilniuje perėmė prepozitai 41, vesti ligonių sąrašus 42, prižiūrėti, ar broliai deramai elgiasi ir atsakingai eina pareigas matyt, vyresniajam priklausė jas ir paskirstyti.

Be to, vyresnysis turėjo atlikti reprezentacines funkcijas ir atstovauti brolių interesams už vienuolyno ribų Šaltiniuose nėra išsamios informacijos, kaip vykdavo vyresniojo rinkimai. Apie tai užsimenama tik keliuose greitai sulieknėti klubai fragmentuose m. Jonas Antanas Šandys-Rimgaila, funduodamas vienuolyną Kęstaičiuose, taip pat išrinko pirmąjį Kęstaičių vyresnįjį Tačiau nežinoma, ar tokia praktika buvo taikoma ir vėliau.

Nors paskutinį žodį šiuo klausimu, šiaip ar taip, tardavo pats vyskupas, tačiau gali būti, kad renkant kandidatus dalyvaudavo ir patys rokitai bei špitolės prepozitas arba kuris nors rokitus prižiūrėjęs dvasininkas. Reikia pastebėti, kad m. Stepono bažnyčia ir 40 N.

Michaele Joanne Zienkowicz [ Tais idealus svorio metimas mt erdvus md jau neminima, kad rokitams priklauso Šv. Stepono bažnyčia. Datą, kai rokitai nustoja valdyti Šv. Lozoriaus špitolė, vyresniojo rinkimuose formaliai turėjo dalyvauti ir Vilniaus magistrato atstovai 47, kurie, pagal špitolės fundatorių Viežbickių valią, dalijosi jos globa su Vilniaus vyskupu Tačiau, atrodo, šia teise magistratui taip ir neteko pasinaudoti, nes visą laiką, kol rokitams priklausė minėta bažnyčia ir špitolė, nevyko vyresniųjų rinkimai ir broliams vadovavo Liutkevičius.

Nors dokumentų, kuriuose greta būtų minimos vyresniųjų ir brolių rokitų pavardės, pavyko rasti vos keletą, vis dėlto, kalbant apie Vilniaus rokitus, reikėtų atkreipti dėmesį į vieną tendenciją, galinčią atskleisti dar vieną rokitų organizacinės struktūros narį vyresniojo pavaduotoją ar patikėtinį, kuris, panašu, po vyresniojo mirties tapdavo labiausiai tikėtinu kandidatu šioms pareigoms eiti.

Šį reiškinį iliustruoja tai, jog rokitų sąrašuose, mirus vyresniajam, po jo minimi broliai perimdavo vyresniojo pareigas. Pavyzdžiui, m. Tame pačiame m. Vis dėlto buvimas antruoju vienuolyne vyresniojo vietos anaiptol negarantavo.

Tai rodo faktas, jog m. Svarbu paminėti ir tai, jog tiek Vilniaus, tiek Varnių vyresnieji kartais būdavo įvardijami kaip visų vienoje ar kitoje vyskupijoje veikusių rokitų galima nukelti ir į m.

Stepono bažnyčios klebonas tais metais jau minimas naujas vyresnysis Viktoras Siemienovičius Priedas Nr. Vis dėlto, nors Vilniaus vienuolynas neabejotinai buvo visų Vilniaus vyskupijoje veikiančių rokitų centras, šaltiniai neatskleidžia, ar Vilniaus vyresnysis turėjo kokią nors realią valdžią Kauno bei Minsko rokitams.

Taip pat neaišku, kiek Varnių vyresniajam buvo pavaldūs Kęstaičių rokitai. Nors Bžostovskis m. Vilniaus kanauninkas Kristupas Bialozoras, motyvuodamas tuo, kad tiek patiems broliams, tiek špitolei trūksta tvarkos, fundavo prepozito vietą prie Šv. Roko vienuolyno Matyt, fundatorius negalėjo pamiršti ir m.

Prepozitai buvo renkami iš bendro gyvenimo diecezinių kunigų, vadinamųjų komunistų Šio principo buvo laikomasi iki pat rokitų gyvavimo Vilniuje pabaigos. Urszuli Augustyniak i Andrzeja Karpińskiego, Warszawa: Semper,p Galbūt tokia situacija susiklostė dėl to, kad ilgą laiką?

Viena vertus, jis atlikdavo altaristai-kapelionui įprastus darbus: laikydavo mišias už fundatorių Kristupą Bialozorą ir kitus špitolės geradarius, atlikdavo dvasinius patarnavimus tiek rokitams, tiek ligoniams špitolėje Kita vertus, jis perėmė kai kurias administracines funkcijas, iki tol, matyt, priklausiusias tik vyresniajam turėjo apskaičiuoti pajamas ir išlaidas bei sudaryti ir patvirtinti savaitinius jų registrus.

Nors buvo nurodyta, kad prepozitas turi būti paklusnus namų vyresniajam, vis dėlto jis veikė ir kaip kontrolierius: be jo pritarimo rokitai negalėjo disponuoti turtu, be to, vieną raktą nuo vienuolyno archyvo ar skrynios turėjo vyresnysis, o kitą prepozitas Prepozitai veikė ir prie kitų Vilniaus vyskupijoje buvusių rokitų vienuolynų, tačiau dėl šaltinių trūkumo sunku pasakyti, kokios buvo jų pareigos ir įtaka vienuolyno gyvenimui.

Kauno rokitų prepozitas, kuris kartu buvo ir Šv. Getrūdos bažnyčios klebonas, nuolat rezidavo vienuolyne, jam buvo skirta atskira celė Kaip ir Vilniaus rokitų prepozitas, jis, šalia dvasinių patarnavimų, matyt, turėjo atlikti ir dalį administracinių funkcijų. Apie Minsko rokitų prepozitus žinoma dar mažiau. Jau įkurdinant rokitus Kęstaičiuose, prie vienuolyno ir špitolės turėjo būti vienas kunigas pro cura animarum 66, tačiau apie kitas jo pareigas daugiau nieko nežinoma m.

Vis dėlto skurdūs šaltiniai neleidžia atsakyti, kiek špitolės rektorių pareigos buvo panašios arba skyrėsi nuo rokitų prepozito pareigų. Rokitai buvo vyrų pasauliečių vienuolija-brolija, kurios pagrindinis tikslas buvo rūpinimasis ligoniais. Broliai duodavo paprastus įžadus, tačiau šalia įprastų neturto, skaistybės ir klusnumo jie, kaip ir, pavyzdžiui, bonifratrai, duodavo papildomą ketvirtąjį rūpinimosi ligoniais įžadą Tačiau nežinoma, nei kiek ilgai trukdavo, nei kokia tvarka vykdavo noviciatas.

Bžostovskis, siekdamas išsaugoti brolių vienovę, nustatė ir aprangos taisykles rokitai turėjo vilkėti pelenų spalvos abitą, juodą apsiaustą, ant kurio kairiosios pusės pavaizduota kaukolė, turėjusi priminti apie mirtį ir rokitų pareigą laidoti mirusiuosius, o galva turėjo būti pridengta juoda kepure Rokitai nebuvo gausi vienuolija. Brolių skaičius nesiekdavo nė 10 Vilniuje jų buvo Beveik tiek pat brolių darbavosi ir Varniuose Tačiau kituose vienuolynuose būdavo daugiausia 5 rokitai: Kaune, kaip ir Kęstaičiuose nors fundatorius buvo nurodęs, jog brolių turi būti 6 73 bei Minske, būta 4 5 brolių Išskyrus kelias dešimtis pavardžių, apie pačių brolių asmenybes beveik nieko nežinoma.

Ignacy Borejko Chodźko, Diecezja mińska około roku, oprac. Iš negausių duomenų matyti, kad žmonės į vienuoliją stodavo gana įvairaus amžiaus. Minėti Želna bei Saldzevičius rokitais tapo būdami atitinkamai 25 ir 26 metų, o kitas Kauno rokitas Motiejus Fetkevičius vienuoliu tapo sulaukęs 47 m. Vienuolynas ir špitolė Vilniuje Pirmasis rokitų vienuolynas su špitole ir koplyčia Vilniuje pradėjo veikti apie ar m. Vilniuje susiklostė rokitų santvarka, buvo sudaryta regula, iš čia toliau plėsta veikla m.

Pranciškaus Trečiojo ordino Romos provinciolo Liudviko Antonijaus rašte, kuriuo patvirtinta, kad Jarolavičius tapo tretininku, naujajam ordino nariui nurodoma gyventi ramų gyvenimą kokiame nors ereme 80, nes priešingu atveju būtų prarastas tretininko statusas ir su tuo susijusios teisės Atrodo, kurį laiką Jarolavičius ir netrukus kartu su juo tretininkais tapę Stanislovas Stulpinevičius ir Pabrėža iš tiesų gyveno atsiskyrėlišką gyvenimą m. Pagrindinis rokitų vienuolyno ir špitolės pastatų kompleksas iškilo posesijoje Nr.

Zita Ditauskienė, Vilnius: Savastis,p. Koplyčios, špitolės ir vienuolyno statybos darbai vyko sunkiai. LDK paiždininkis Kazimieras Čartoriskis, motyvuodamas sunkia Jarolavičiaus, darančio gerą darbą vargšų labui, padėtimi, m.

Šiaip ar taip, m. Vis dėlto finansiniai sunkumai neleido iškilti rimtam špitolės-vienuolyno pastatų kompleksui. Apie tai byloja faktas, jog m. Buvo ne tik w2 riebalų nuostolis naujo perstatyti špitolės pastatai ir atnaujinta koplyčia, bet ir iš miestiečio Juozapo Ilkevičiaus įsigytas sklypas su namu moterų špitolei bei dar keletas sklypų kitoms reikmėms Pagal projektą Vilniaus rokitų vienuolynas ir špitolė mažai kuo skyrėsi nuo kitų špitolininkų vienuolynų, kur bažnyčia ar koplyčia, vienuolynas ir špitolė būdavo tarpusavyje sujungti.

Kita vertus, kadangi rokitai ilgainiui pasistatė dar kelias infirmerijas m.